Pogimdyminė depresija ir kultūriniai lūkesčiai: kaip socialiniai stereotipai veikia motinų savijautą
„Per dideli ir neadekvatūs lūkesčiai besilaukiančioms ar jau pagimdžiusioms mamoms daro sunkiai pakeliamą spaudimą, nes aplinkinių pastebėjimus, komentarus ar neprašytus pamokymus jos priima jautriau ir asmeniškiau. Siekis atitikti socialiai pageidaujamą motinystės įvaizdį sukelia nepageidaujamas pasekmes: nuovargį, nusivylimą savimi, depresiškumą, motinystės džiaugsmo praradimą ir pan. Moteris pradeda dvejoti, ar yra gera mama, ar pajėgs užauginti vaiką, gal kažkas kitas tai padarytų geriau. Jos viduje vyksta vidinė kova ir stiprėja vidinio kritiko balsas, užgožiantis natūralų motinystės pajautimą bei intuiciją“, – dalijasi 4 vaikų mama, VšĮ „Krizinio nėštumo centras“ psichologė ir knygos „Motinystės išpažintys“ sudarytoja Rūta Mickevičienė.
Spaudimą būti „tobula mama“ padidina visuomenės lūkesčiai
Psichologė R. Mickevičienė įsitikinusi, kad svarbu, jog visuomenėje, socialinėse medijose motinystė būtų vaizduojama reali, be pagražinimų ir be kaukių t. y. šalia parodomosios pusės matytume ir šešėlinę. Jei bus vaizduojama tik „tobula mama“ ir jos gyvenimas, pavyzdžiui, nepriekaištingos išvaizdos mama, besišypsantis kūdikis, laimingas tėtis, švarūs ir puošnūs namai, tai bus tik dalis realybės. Anot specialistės, daug svarbiau ir sveikiau dalytis tuo, ką mama iš tiesų jaučia, kokias emocijas išgyvena, kokie realūs motinystės patyrimai, suvokimai, iššūkiai ir atradimai.
„Klausydama motinystės patirčių girdžiu, kokie aplinkinių lūkesčiai apsunkina ar trukdo. Pavyzdžiui, mamos jaučia spaudimą būti tobula daugelyje vaidmenų vienu metu – būti nepriekaištinga žmona, mama, darbuotoja, namų tvarkytoja, virėja ir pan. Jei kurios nors iš „pareigų“ neatliekamos kone tobulai, pasigirsta priekaištų iš tėvų, uošvių, senelių, kaimynų, darbdavių ir pan. Tikimasi, kad moteris pasirūpins vaikų priežiūra, ugdymu, maitinimu, kad bus geros nuotaikos, kantri su vaikais, patenkinta vyru, gerai atrodys po gimdymo ir t. t. Atrodo, kad būti pakankama nepakanka, tačiau tobulumo vaikymasis yra pražūtingas“, – įsitikinusi „Krizinio nėštumo centro“ specialistė.
Dar vienas gana dažnas visuomenės lūkestis, kad vaikai būtų „patogūs“: nekeltų triukšmo, neverktų, būtų paklusnūs ir pan. „Mamos jaučia didelę įtampą, kai parduotuvėje, kavinėje ar skrydžio metu jų vaikai pradeda „triukšmauti“. Nepatenkinti aplinkinių žvilgsniai ar net komentarai verčia mamą susigėsti, atsiprašyti, vengti viešų vietų ir pan. Tačiau dažnai tereikia užkalbinti mamą, paklausti, kaip ji jaučiasi, pasiteirauti „ar galiu kuo padėti?“ bei pasiūlyti konkrečią pagalbą – tai daro teigiamą poveikį mamos savijautai, įsigalinimui motinystėje ir jos priimamiems sprendimams“, – išeitį siūlo pašnekovė.
Palaikyti ir padėti šeimoms auginti vaikus yra mūsų visų bendras interesas
R. Mickevičienės teigimu, kultūrinius stereotipus pakeisti nėra paprasta ir tam nėra labai greito būdo. Gal padėtų socialinės reklamos, kurios skatintų žmones suprasti, koks didelis ir svarbus darbas yra būti mama; kad vyras taip pat lygiavertiškai turi prisidėti auginant naują žmogų; kad artimieji / seneliai pagal galimybes taip pat padėtų auginti, būtų taktiški, palaikantys, neperšantys patarimų ar, jų manymu, reikiamos pagalbos.
„Lauktis, gimdyti ir auginti vaikus yra prasmingas, atsakingas ir vertę kuriantis apsisprendimas. Mažiausiai, ką galėtume padaryti, tai sumažinti spaudimą mamoms, kokios jos turi būti, kada ir kiek vaikų gimdyti ir pan.“, – tikina specialistė.
Kita vertus, pašnekovė pastebi, kad nemažai jau yra ir nuveikta: tėvai (mamos ir tėčiai) turi pakankamai ilgas tėvystės atostogas, pirmojo mėnesio vaiko gimimo atostogas. Tačiau norinčioms derinti motinystę su darbu mamoms, vis dar išlieka darželių prieinamumo problema, ypač toms, kurios nori ar dėl įvairių aplinkybių turi grįžti dirbti jau pirmaisiais vaiko metais.
Artimųjų pagalba sumažina riziką susirgti pogimdyvine depresija
Paklausta, ar pokyčiai socialiniuose stereotipuose galėtų padėti sumažinti pogimdyvinės depresijos paplitimą ar jos sunkumą, pašnekovė teigia: „Manau, kad padėtų, jei tos pogimdyminės depresijos priežastys nėra hormoninės kilmės. Tyrimai rodo, kad jei po moters gimdymo jos vyras / partneris išeina tėvystės atostogų, dėmesingai rūpinasi vaiku bei žmona, jai ženkliai sumažėja rizika susirgti pogimdymine depresija. Taip pat, jei moteris sulaukia pagalbos nėštumo metu ir po gimdymo, tai turi ilgalaikį teigiamą poveikį jos savijautai: vaikų auginimas yra lengvesnis, ji lengviau priima vaiką kaip atskirą žmogų, tapimo mama procesas vyksta natūraliau ir nuosekliau, ji labiau pasitiki savo sugebėjimais prižiūrėti vaiką, susiduria su mažesne pogimdyminės depresijos rizika.“
Specialistė įsitikinusi, kad visuomenės, artimųjų ir aplinkinių atidumas besilaukiančios ar pagimdžiusios moters būklei, o ne jos ignoravimas ar nuvertinimas, supratimas ir atjauta, įsipareigojimas padėti ir reali pagalba, aktyvus padrąsinimas kreiptis į specialistus yra tai, kas padeda lengviau ir sklandžiau įveikti ar bent sumažinti kilusius psichikos sveikatos negalavimus motinystėje.
„Mes, kaip visuomenė, turime džiaugtis ir skatinti gimstamumą, nes Lietuvoje jis ir taip mažėjantis. Palaikyti ir padėti šeimoms auginti vaikus yra mūsų visų bendras interesas, nes užaugę vaikai toliau kurs valstybę, kurioje gyvename“, – įsitikinusi „Krizinio nėštumo centro“ psichologė R. Mickevičienė.
Susidūrus su pogimdymine depresiją pagalbos galima kreiptis Krizinio nėštumo centrą, kuris teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją / depresiją, persileidimą / naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo; www.krizinionestumocentras.lt, tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.