Emociniai iššūkiai prasidėjo dar kūdikio laukimo metu
Metų ir aštuonių mėnesių sūnų auginantis Edvinas, projekto „Žvelk Giliau“ psichikos sveikatos ambasadorius – atviras: nors šeimos pagausėjimą jiedu su žmona planavo ir atsakingai tam ruošėsi, visgi tai nepadėjo išvengti psichoemocinių sunkumų.
„Dar Erikos nėštumo metu pradėjau jausti nerimą, baimę, kitas negatyvias emocijas. Labai sunku išskirti konkrečią priežastį, kas būtent provokavo tokią mano savijautą. Manau, iš esmės pati situacija: nerimavau dėl to, kad tik žmonai ir vaikui viskas būtų gerai, kad nėštumas būtų sklandus, o kūdikis gimtų sveikas. Jaučiau baimę dėl būsimų pokyčių, stresavau, ar sugebėsiu būti geras tėtis, mokėsiu tinkamai pasirūpinti mažyliu. Įtakos, spėju, turėjo ir tai, kad žmonai pastojus, jos nuotaikos taip pat labai keitėsi. Taigi, taip emociškai ir bangavome abu, stengdamiesi vienas kitą palaikyti, kaip tik sugebame, emociškai tai suartėdami, tai nutoldami vienas nuo kito“, – pranešime spaudai atsargiai rinkdamas žodžius savo istoriją pasakoja vyras.
Kreiptis pagalbos nebuvo lengva
Pašnekovas neslepia, kad gimus sūnui, emocinių iššūkių namie dar padaugėjo. „Iš prigimties esu gana jautrus žmogus, jautresnis garsui, tad iš pradžių mane labai trikdydavo netgi kūdikio verksmas. O sūnus, kaip tyčia, nebuvo ramus, jį ilgai vargino pilvo diegliai, vėliau sunkiai dygo dantys. Tad namuose ištisai būdavo triukšminga. Nežinojau, ką ir kaip daryti. Patyriau panikos atakų. Vienu metu jaučiausi taip blogai, kad net negalėjau imtis jokios veiklos, padėti žmonai. Jaučiausi tarsi patekęs į užburtą ratą – save kaltinau, kad per mažai padedu žmonai, o padėti negaliu, nepavyksta, nes visiškai neturiu tam jėgų. Maža to, kad Erikai reikėjo dorotis su nepaprastai dideliu krūviu sprendžiant buities problemas ir prižiūrint sūnų, o aš dar susidūriau ir su finansinės atsakomybės našta, mat kurį laiką nedirbau, nors mūsų šeimai finansų netrūko“, – prisipažįsta Edvinas.
Vyras pasakoja, kad dėl savo būsenos kreiptis pagalbos į psichologą jam nebuvo labai lengva. Ir tam, anot jo, įtakos turi bendras visuomenės požiūris į psichoemocinę sveikatą, mat ši sritis vis dar apipinta įvairiais mitais, kalbėti apie tai, ir ypač viešai, kitiems, yra nepatogu, gėda. Tačiau kalbėti būtina.
„Ką patarčiau kitoms šeimoms, kuriose kyla panašių problemų? Jokiais būdais nepasilikti visų problemų sau, neužsidaryti savyje, būtinai kalbėtis tarpusavyje, bendrauti su tais, kurie išgyveno panašių sunkumų, klausti patarimų, dalintis patirtimi ir išgyvenimais“, – pažymi Edvinas ir priduria, kad taip pat labai svarbu nebijoti pripažinti tiek sau, tiek aplinkiniams, kad man sunku, kad ko nors nebepajėgiu, kad pavargau, kad nebežinau, ko imtis, išdrįsti prašyti pagalbos – tiek specialistų, tiek artimų žmonių, kad šie galbūt pagelbėtų elementariai buityje, jei jauna, kūdikio susilaukusi šeima, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebespėja kažko padaryti savarankiškai.
Vyrai išgyvena tuos pačius jausmus ir simptomus, su kuriais susiduria ir moterys
Kaip tvirtina Depresijos įveikimo centro klinikinė psichologė Sigita Tindžiulytė, nėštumas ir pogimdyminis periodas dažnu atveju atneša ne tik džiaugsmo, bet ir tam tikrų sunkumų. Visų pirma, tai gali būti susiję su fiziniais pokyčiais moters organizme, mat vaikelio išnešiojimas bei pirmi mėnesiai po gimimo pareikalauja be galo daug fiziologinių resursų, todėl moterims tampa sunkiau atlikti iki tol atrodžiusius įprastus darbus, taip pat jos ima stokoti jėgų anksčiau pasitenkinimą atnešdavusioms veikloms. „Gimus vaikui, dažnai drastiškai pasikeičia dienos rutina, vaikas pareikalauja beveik viso laiko ir dėmesio, dėl to objektyviai nebelieka galimybės užsiimti kitomis maloniomis veiklomis. Neretai pagimdžiusios moterys kalba net apie gedėjimą prieš tai buvusio gyvenimo ritmo, mat suvokia, jog gyvenimas pasikeitė neapibrėžtam laikui“, – teigia klinikinė psichologė.
Anot S. Tindžiulytės, pajautimas, kad kažkas negerai ir jau laikas kreiptis pagalbos yra labai subjektyvus. „Specialistai paprastai skiria pogimdyminę melancholiją bei pogimdyminę depresiją. Pogimdyminė melancholija prasideda iš karto po vaikelio gimimo ir trunka iki poros savaičių. Ši būsena nėra liga, ją patiria nuo 60 iki 80 proc. visų gimdžiusių moterų. Jos pabaiga nebūna labai aiški, tiesiog savijauta po truputį gerėja ir grįžta į įprastą. Išgyvenant pogimdyminę melancholiją, padidėjęs jautrumas, liūdesys, sutrikimo jausmas ir kiti sunkumai nėra pastovūs. Būsena dienos eigoje gali keistis sulaukus artimųjų palaikymo, atsitraukus nuo kūdikio, pailsėjus. Tuo tarpu pogimdyminė depresija dažniausiai pasireiškia per keturias savaites po gimdymo, tačiau gali pasireikšti ir per ilgesnį laiką – per pirmuosius šešis mėnesius ar net pirmuosius metus po gimdymo. Jai būdingas emocinės būsenos pastovumas ir intensyvumas, kurio nepanaikina nei poilsis, nei aplinkos pakeitimas“, – pranešime spaudai atkreipia dėmesį pašnekovė ir priduria, kad apie pogimdyminę depresiją signalizuoja:
prislėgta nuotaika;
susilpnėjęs domėjimasis gyvenimu, savimi ir kūdikiu;
pasikeitęs apetitas (padidėja arba sumažėja, lyginant su ankstesniu laiku) ir svoris;
suprastėjęs miegas;
nuolatinis nuovargis ir energijos stoka;
sumažėjęs veiklumas, pasidaro sunku kažką daryti, atsiranda jausmas, kad, reikia save „versti“.
didėja dirglumas, irzlumas, galimi dažnesni pykčio arba verkimo laikotarpiai;
gali lydėti ir mintys apie savižudybę.
Mažiau ištirta
Vyrų pogimdyminė depresija, klinikinės psichologės teigimu, yra mažiau ištirta ir apie ją kalbama rečiau, nei apie moterų. Vis dėlto nemaža dalis tėčių taip pat patiria depresiją ir nerimą perinataliniame laikotarpyje – nuo moters pastojimo iki kūdikiui sueina vieneri metai. Jie išgyvena tuos pačius jau minėtus jausmus ir simptomus, su kuriais susiduria ir moterys.
„Dėmesys po gimdymo dažniausiai sutelkiamas į motiną ir kūdikį, o vyrai neretai lieka šešėlyje. Dalis vyrų pasijunta nereikalingi ir nerandantys savo vaidmens pagausėjusioje šeimoje. Vyrai, veikiami stipraus ir nepažeidžiamo vyro stereotipo, gali būti linkę slopinti ir slėpti savo jausmus, galvodami, kad taip apsaugo žmoną ir vaiką. Tačiau jų depresija gali turėti tokias pat neigiamas pasekmes visai šeimai kaip ir moters depresija. Nesikreipus ir nesulaukus pagalbos, būklė gali blogėti, sukeldama dar didesnį iššūkį šeimai“, – atkreipia dėmesį S. Tindžiulytė.
Pašnekovės tvirtinimu, nėra vieno objektyvaus kriterijaus, nuo kada jau reikėtų kreiptis į specialistus. „Labai svarbu pačiai moteriai arba depresiją išgyvenančiam vyrui įsivertinti, ar tokia būsena jau kelia sunkumų rūpinantis vaiku, bendraujant su aplinkiniais bei užsiimant įprastomis veiklomis. Įsivertinti save gali padėti artimieji, kurie pažįsta ir gali iš šalies pasidalinti savo matymu apie būsenos pokyčius“, – pažymi klinikinė psichologė.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.