Dabar trijų vaikų mama, psichologė – psichoterapeutė Kateryna dienas leidžia Lietuvoje. Čia ją pakvietė pusbrolis. Šiuo metu moteris dirba ir savanoriauja Krizių įveikimo centre Vilniuje, teikia emocinę pagalbą nuo karo pabėgusiems tautiečiams – daugiausiai jų yra moterys.
Iki palikdama Ukrainą K. Mazurenko gyveno ir dirbo Kyjive, turėjo savo psichoterapijos kabinetą, vertėsi privačia praktika. Kaip pasakoja Kateryna, tą dieną, kai prasidėjo karas, ji su visa šeima ruošėsi važiuoti atostogų į vakarų Ukrainoje esantį Užhorodą. Išvyko, tik nebe atostogų. „6 ryto paskambino vyro mama ir pasakė, kad šaudo“, – prisimena pašnekovė.
Net baisiausias scenarijus buvo gražesnis nei realybė
Kateryna iki šiol tiksliai pamena – po vyro mamos skambučio praėjus valandai ir penkiolikai minučių visa šeima sėdėjo automobilyje. Planas buvo pasitraukti į jau minėtąjį Užhorodo miestą, kuriame yra pažįstamų, draugų. Tiesa, išvykti iš Kyjivo pavyko tik po daugiau nei penkių valandų.
„Buvo labai baisu – eismo sąlygos buvo sudėtingos, kai kur keliai subombarduoti, tuščios, neveikiančios degalinės (tie kyjiviečiai, kurių bakai buvo apytuščiai, negalėjo išvažiuoti iš miesto), uždarytos parduotuvės, niekur negali sustoti, išlipti, nuklysti nuo kelio. Visur pilna automobilių, tarsi kamščiai, nors gal tai netinkamas žodis. Vėliau prasidėjo blokados postai, juose prastovėdavome po 4 valandas“, – prisimena moteris.
Ji teigia, kad 800 kilometrų kelionė tąsyk užtruko net 30 valandų. „Ore jautėsi: visiems aišku, kad vyksta karas“, – sako K. Mazurenko. Užhorode ji su šeima praleido savaitę, vėliau, sako, supratusi, jog nesaugu ir ten, priėmė pusbrolio kvietimą atvykti į Lietuvą.
Paklausta, ar ukrainiečiai buvo pasirengę, nusiteikę karui, pašnekovė tai iš karto paneigia. Prasidėjęs karas, sako K. Mazurenko, buvo milžiniškas šokas visiems ukrainiečiams. Ji tikina, kad karo realybė pranoko bet kokį baisiausią scenarijų, kurį iki vasario 24-osios galvoje galėjo turėti Ukrainos gyventojai.
„Mes seniai žinojome, kad pasienyje renkasi kariuomenė, kad jos daug, bet joks civilis negalvojo, kad tai galėtų būti būsimo karo ženklas. Gal nebent kariškiai... Tos kariuomenės aplink mus būdavo visada – ir, na, žmonės galvojo, kad gal bus ekonominė krizė. Gal kokie kiti sunkumai. Kai kurie atšaukinėjo atostogas, nes dalis lėktuvų nebetūpė Ukrainoje. Bet net ir tie, kas galvojo, kad kažkas gali būti blogai – galvojo apie ekonominę blokadą ar ką nors panašaus. Niekas tikrai negalėjo patikėti, kad šaudys į karinius objektus.
Juo labiau mes tikrai negalėjome patikėti, kad puls žmones. Tai buvo dar toliau už suvokimo ribų – šaudymas į žmones, į gyvenamuosius kvartalus“, – kalba K. Mazurenko.
Po pirmojo šoko laukė dar du
Rusijos pradėtas atviras, didelio masto karinis puolimas prieš Ukrainą – tebuvo pirmas šokas, šiandien sako K. Mazurenko.
„Kai pradėjo bombarduoti ligonines, mokyklas, kelius, kuriuose stovi automobiliai su civiliais – buvo antras baisus šokas. O kai jau prasidėjo rusų žvėriški žiaurumo išpuoliai – tai buvo trečias šokas, baisus siaubas, laukinis skausmas visiems. Suvokimas, kad tai tiesa, kad gali įvykti bet kas... bet kas neįsivaizduojamo.“
Psichologė – psichoterapeutė pasakoja, kad iš pradžių žmonės dar tikėjo, jog reikia bandyti užmegzti kontaktą su Rusijoje gyvenančiais rusais, paaiškinti, kas vyksta – žmonės rašė jiems socialiniais tinklais, naudojosi žiniasklaidos kanalais, kalbėjo su pažįstamais, draugais ir giminaičiais.
„Dabar žlugo labai daug iliuzijų, kad su rusais galima bendrauti, kad (rusų kariai – aut. past.) gali nepaliesti taikių gyventojų. Turėjome atsisakyti minties, kad negali būti tokių žiaurumų, kad tai neįmanoma.
Mums atrodė, kad žmonės Rusijoje iš tiesų – už taiką, jie tiesiog nesupranta, nežino, jiems reikia paaiškinti. Ši iliuzija irgi greitai išsisklaidė, ir mums tapo aišku, kad čia kariauja ne Putinas, o visa Rusija“, – sako pašnekovė.
Ir nors K. Mazurenko kaip psichikos sveikatos specialistė sako, kad absoliučiai pasiruošti karui neįmanoma, nes tai grėsmė egzistencija, kartu ji priduria – Ukrainoje likę žmonės nedreba, jie prisitaiko prie karo realybės.
„Neįmanoma ilgai būti siaube, baimėje. Daugelis klausia, kodėl jiems nebaisu. Įsijungia psichologiniai savisaugos mechanizmai ir jie išmoksta gyventi tokioje būsenoje.
Žinoma, psichologinis poveikis yra, jis atsirado iš karto. Labai stipriai krito žmonių sugebėjimas susikaupti, planuoti, „susirinkti save“. Labai krisdavo efektyvumas, suprastėjo darbinė trumpalaikė atmintis. Žinant, kad tavo efektyvumas kritęs, dirbti sunkiau. Sutrikdavo miegas, apetitas“, – jau dabar matomas pasekmes vardija K. Mazurenko.
Nebeliko kriterijų, kas yra normalus gyvenimas
Pati Kateryna pagal kvalifikaciją yra vaikų ir paauglių psichologė, tačiau šiuo metu Krizių įveikimo centre ji padeda moterims. Nepaisant to, kad dauguma nuo karo pasprukusių moterų teko išgyventi labai skausmingą išsiskyrimą su savo vyrais ir jų emocinė būklė šiuo metu tikrai yra sudėtinga, psichoterapeutė sako, jog dažnai jos klientės jaučiasi nepatogiai prašydamos pagalbos. Esą – yra kam blogiau.
„Net negalėdamos miegoti, sutrikusios – jos stengiasi būti stiprios. Kai kurios tik rašo žinutes ir taip ir neišdrįsta susitikti gyvai. Jos yra netekusios kontakto su savimi, galimybėmis save pajausti. Jos nejaučia ir nereflektuoja, kaip joms blogai – nes tai per daug pavojinga, psichika taip save saugo, sako sau, „tiek visko reikia nuveikti, vaiką į darželį užrašyti, dirbti“. Tik fiziniai pojūčiai nemeluoja – jos, kaip taisyklė, beveik visos neturi jėgų, jaučiasi išsekusios“, – sako psichoterapeutė.
„Po Bučos, Chersono, apie Mariupolį iš viso tyliu, visi išlikę galvoja, kad „man gerai, man viskas gerai“. Nebeliko kriterijų, kas yra normalus gyvenimas, koks jis turi būti.
Ir kitas dalykas – kaltės jausmas. Jis visada nukreipia žvilgsnį į kitus, kaip kitiems blogiau. Šį jausmą turi visi, nesvarbu, kaip elgėsi per karą. Pradžioje buvo labai stiprus kaltės jausmas ir tų, kas išvažiavo, ir tų, kurie liko – „reikėjo važiuoti, gelbėti vaikus“, – apie atvykusių ukrainiečių savijautą pasakoja K. Mazurenko.
Pasak specialistės, tik po atsiprašinėjimų, kad atėjo, moterys pradeda atsiverti, pasakoti, ką iš tiesų patyrė – kaip sunku buvo išsiskirti su vyru, kokią kaltę jautė dėl likusių, išvažiuoti atsisakančių tėvų.
„Tuomet sužinai, kad tai žmogus, kuris per bombardavimus sėdėjo rūsyje. Kad į namą pataikė bomba, reikėjo keltis į kitą rūsį. Pasakoja, kaip gaudavo maistą. Kaip bėgiodavo į tualetą, saugodamiesi sprogimų, nes rūsiuose tualetų juk nėra. Kaip negalėdavo užmigti, nes bijojo oro pavojaus. Kaip sekė pokalbius „Telegrame“, kur rašo, kada į kokią parduotuvę kokio maisto užvežta. Visos pasakoja, kad valgyti nesinorėjo, pagrinde mėgino maisto gauti vaikams. Jei ko nors nusipirkdavo – viską šaldydavo. Tie, kurie išvažiuodavo, maistą atiduodavo kaimynams.
Pasakoja, kaip išvažinėdavo. Išvažinėjo tylėdami. Tai labai sunkus jausmas“, – apie moterų patiriamus išgyvenimus pasakoja K. Mazurenko.
Psichoterapeutė priduria, kad visi Ukrainos žmonės šiuo metu yra skausmingoje būsenoje, tačiau tiems, kurie atvyksta dabar, dar sunkiau, nes jie jau yra arba netekę namų, arba per stebuklą likę gyvi. Vis tik psichoterapeutė sako, kad kol kas jai neteko konsultuoti prievartą patyrusių ar artimųjų netekusių žmonių. K. Mazurenko sako, kad taip gali būti todėl, nes kuo didesnė trauma, tuo pagalbos kreiptis sunkiau.
Grįžta namo, nes baimės jausmas yra pasikeitęs
Nepaisant to, kokį karo siaubą teko išgyventi Ukrainoje, vis daugiau moterų, patvirtina K. Mazurenko, ryžtasi grįžti atgal: „Dabar yra nemažai žmonių, kurie grįžta į Ukrainą pas savo šeimas, savo vyrus. Ypač tie, kurie yra iš šiaurės, vakarų Ukrainos, kieno namai dar nesugriauti. Mes, važiuodami iš Užhorodo, neįsivaizdavome, kas bus toliau, mus nužudys ar nenužudys – o dabar dalyje Ukrainos yra šioks toks aiškumas, kad Lvive, kitur vakarinėse dalyse šiek tiek ramiau. Ir jiems norisi, labai norisi namo.“
Paklausta, kodėl, jos nuomone, moterys ryžtasi keliauti ten, kur tikrai nėra saugu ir niekas negali būti tikras, ar akis į akį nesusidurs su rusų kariu, psichoterapeutė teigia, kad neišgyvenusiems karo tai sunku suprasti.
„Jūs kitaip mąstote, esate kitokioje būsenoje. Visi, kas buvo Ukrainoje vasario 24-ąją, pergyveno labai stiprų stresą. Tokį stiprų, kad jis pakeitė jų būseną, baimės jausmą. Visi, išgyvenę tą dieną, turi „išgyvenusiojo pojūtį“, tą kitą egzistencijos lygį“, – sako Kateryna.
Tą akimirką, kai prasidėjo karas, mes protu suvokėme labai aiškiai: bombarduoja, reiškia, reikia išvežti vaikus. Bet emociškai baisu mums nebuvo. Organizmas susimobilizavo, visi nuo to šoko jautėme kažkokį pakylėjimą, lyg į kūną būtų suplūdusios visos jėgos. Buvo absoliučiai aišku, kad susitvarkysime. Visas kūnas reagavo, manau, absoliuti dauguma Ukrainos gyventojų pirmą karo savaitę nieko nevalgė – tiesiog nenorėjo, jei ruošdavo maistą, tai dėl vaikų.
Pirmom karo dienom ir aš turėjau keistų pojūčių bei minčių. Mes gyvename pietinėje Kyjivo dalyje, bet kai bėgome, važiavome pro šiaurėje esančią Irpinę, pro tas gatves, kurių nuotraukos po to apskriejo visą pasaulį. Tą dieną gatvėse žmonės su vaikais vaikščiojo ramiai, be panikos. Kad kažkas ne taip, galėjai suprasti tik iš uždarytų parduotuvių. Tuo metu pagavau save galvojant, kad štai, žmonės gyvena, vaikšto. Na, kris bomba – bet gali kristi, gali nekristi, žūti autoavarijoje tikimybė, tikriausiai, panaši kaip nuo tos bombos“, – į galvą tuomet atėjusias mintis prisimena pašnekovė.
Tiesa, priduria ji, tuo metu niekas tikrai negalėjo nė įsivaizduoti, kokie baisumai Irpinėje vyks po to.
Paršelis turi tris norus: saldainių, pažaisti su draugais ir kad putinas nudvėstų
K. Mazurenko sako, kad nors daugumai ukrainiečių kreiptis psichologinės pagalbos nedrąsu, apie tokią galimybę paskelbus socialiniuose tinkluose vietos pas specialistę greitai užsipildė. Psichoterapeutės teigimu, žmonėms svarbu, kad juos konsultuoja tuos pačius išgyvenimus patyręs žmogus.
Pašnekovė sako, kad šiandien ir pati lanko individualią terapiją. Paklausta apie savo savijautą Kateryna patikina, kad svarbiausia jai buvo nusibrėžti, ką tokioje situacijoje padaryti gali, o ko – ne.
„Nes kai prasideda karas, labai nori visiems padėti, visko imtis. Aš neturėjau terapinių grupių patirties – turėjau susiprasti jų ir neapsiimti, nors noras, pagunda buvo labai didelė. Tai irgi dalis mano psichohigienos – daryti tik tai, ką galiu geriausia. Taip pat – dėmesys mitybai, sveikatai, savo fiziniam kūnui“, – vardija specialistė.
Pašnekovė atvirauja, kad karas, be abejonės, atsiliepė ir jos vaikų saviajutai. K. Mazurenko sako, kad jiems viską apie karą paaiškino jau išvažiuojant iš Kyjivo, pasakojo, kodėl ir kur šeima važiuoja, stengėsi atsakyti į visą laviną klausimų.
„Jie pradžioje miegojo visi kartu, prisispaudę vienas prie kito, sapnavo košmarus, pradėjo dažnai pyktis, buvo kaprizingesni. Staiga visi jų piešiniai, žaidimai, pasakos – viskas pasidarė tik apie karą. Mažasis žaidžia ir fantazuoja, kad turi paršelį, o paršelis turi tris norus: šokoladinių saldainių, pažaisti su savo draugais ir – kad putinas nudvėstų. Pas vaikus atsirado daug pykčio ir agresijos, kurios mes tikrai neskatinome ir neparodėme“, – vaikų išgyvenimais dalijasi moteris.
Panašių epizodų, sako ji, buvo ir jau atvykus į Lietuvą, kai ji pati su kuo nors kalbėdavo apie karą ir įsiterpdavo mažasis vaikas. Vis tik vaikams pradėjus eiti į mokyklą, sako pašnekovė, jų savijauta pagerėjo.
„Labai stipri trauminės reakcijos tendencija – jausmas, kad esi izoliuotas. Ji vienodai stipri ir pas suaugusius, ir pas vaikus. Tie vaikai, kurie greičiau prisijungė prie kolektyvo, lengviau atsistatė. Mano vaikai nori, kad karas baigtųsi, norėjo grįžti namo ir tik neseniai pradėjo kalbėti, kad net „jei nebūtų karo, galėtume likti ir ilgiau“. Suprantu, kad skamba nelogiškai, bet jie turi mintyje, kad tada galėtų atsipalaiduoti, pasidžiaugti gyvenimu čia.
Nors jie buvo įpratę keliauti, šios išvykos jie nepriėmė kaip „kelionės“. Jie suprato – mes bėgame nuo karo.“