Šįkart – mačiau daug. Komandinio stebėjimo punkte monitoriuose kelias dienas stebėjau, beje, tikrai ne pirmą kartą, kaip jie medžioja rusus. Pavienius ir šarvuotąją techniką. Mačiau, kaip tai skiriasi nuo tik-tokinio karo: kokių pastangų, susikaupimo, kantrybės, ištvermės, o visų pirma – profesionalumo tai reikalauja, kiek laiko tai užima, visiškai tuščiame lauke ar kelyje sunaikinti priešą. Ir kaip tai – ne visuomet iškart pavyksta. Arba – kaip tai nepavyksta. Nes tik filmuose būna iškart viskas: ir pykšt, ir bum, ir viskas – iš pirmo karto. Tiesa, stebint jų darbą, fone visą laiką „dirba“ artilerija. Na, sprogimai – kaip užsklanda karštai, saulėtai vasaros dienai.
Beje, Lietuvoje, savo draugams beveik apie nieką nepasakosiu. Kodėl? Todėl. Todėl, kad po antro, jei man labiau pasiseks – po trečio sakinio jie mane nutrauks ir pasakys legendinę sofos eksperto frazę: „Milda, ne, yra ne taip“. Arba: „Na, tai čia taigi savaime suprantama“. Lietuvoje apie karą aš pasakoju tik kariškiams. Arba per radiją ar televiziją, kur manęs klausantysis nenutraukia sakydamas, kaip čia jam viskas aišku ir savaime suprantama. Jam. Ant sofos sėdinčiajam anapus ekrano.