Iš mokesčių inspektoriaus – į Ukrainos kariuomenės majorus: Pavelą jau bandė susprogdinti rusai, o šeimą buvo paėmę į nelaisvę

Kažkurį kartą išvykstant į Ukrainą, „gudročiai“ man patarė nesusidraugauti su kariais ten, na, mat, aš juk suprantanti... Ką suprantanti, jūs suprastumėte ir patys, be mano užbaigto sakinio. Tačiau aš jį užbaigsiu, kare dalykus reikia užbaiginėti. Taigi, Lietuvoje man patarė su ukrainiečiais kariais šiukštu nesusidraugauti, trumpalaikė būtų tokia draugystė, sakė, juk jie vis tiek žus. Ciniška? Tada man pasirodė – taip. Dabar – nebe. Karas išmoko priimti dalykus tokiais, kokie jie yra. Vieni žudo, kiti gelbėja, gina. Vieni cinikai, kiti – ne. Vieni ne žmonės, kiti – žmonės.

Su majoru sėdėjome pamėkliškame pastate, kuris buvo paverstas karių valgykla. Jei esate matę kokį mažesnio biudžeto siaubo filmą, tai tokį pastatą lengvai įsivaizduosite. Sovietmečiu buvusi vaikų stovykla, o gal – sanatorija. Paliktas ir niekam nebereikalingas pastatų kompleksas, tipiška sovietiška architektūra. Dar ne visai apleista, tačiau kur ne kur bestikliai langai aptraukti plėvele. Kažkur vidury miškų, kažkur palei Kyjivą, iš kur jie tada pirmiausia išvažiavo – į Krematorską.

Majoras paprašė mums paruošti vakarienę, sėdėjome pusiau tamsoje, šviesos buvo įjungta tik tiek, kiek virš mūsų galvų. Pro kiaurus langų rėmus švilpė vėjas, už lango švietė mėnulis – tobuli kulisai prastam filmui. Trūko tik momento, kuomet filmo herojai šiurpioje aplinkoje ima pasakoti šiurpias istorijas. „Blogiausiu atveju – 3–4 dienos. Tiek tetruktų visus šiuos vyrus nušluoti nuo žemės paviršiaus“. Sakinys pakibo ore. Majoras, bataliono vadas Pavelas Sergejevičius kalbėjo apie savo batalioną, 700 vyrų.