Su trimis vyrais, kariaujančiais Ukrainoje, susitikau jau čia, Lietuvoje. Du lietuviai, vienas ukrainietis – už kelių dienų jie vėl grįš atgal. Sėdėjome, valgėme, kalbėjomės apie karą, kuomet staiga ukrainietis sako: pas mus, Ukrainoje, vėl ir vėl įsiplieskia piktos ir smerkiančios diskusijos – „ar mes galime vat taip vat, tokiu metu, tiesiog imti ir taip sėdėti kavinėse, restoranuose, valgyti, gerti, linksmintis, švęsti?“.
Šįkart pašnekovai liks be vardų ir veidų, nes susitikimo tikslas buvo ne jų interviu, o mano sekančios kelionės į Ukrainą detalių derinimas. Apskritai – šiame straipsnyje bus mažai veidų, mat šiuo metu mes pirmiausia turime suprasti ir sau išsiaiškinti kai kuriuos, tarsi akivaizdžius dalykus – na, kad ir tai, kad Ukraina nėra ištisa karo zona, kad ten dauguma žmonių vis dar normaliai, kaip tai įmanoma kariaujančioje šalyje gyvena, eina į darbus, po darbo, kaip ir mes eina į parduotuves ar kavinėse vakarieniauja.