Pokalbis su ukrainiečiu karo kapelionu: apie tai, kaip fronte atrandamas Dievas ir kodėl kariai nenori grįžti namo

Atėjus laikui vykti į nulį, tarsi siurrealistiniame filme stebėjau veiksmą. Vyras taisėsi neperšaunamąją liemenę, dėjosi šalmą. Vaizdas, kuris kare neturėtų nieko stebinti – prieš mane stovėjo važiuoti besiruošiantis karys. Ir vis tik, vaizdas stebino, mat, ką tik jį, karo kapelioną, vilkintį sutaną, lydėjau per keturis fronte kariaujančius būrius: pas savo bataliono vyrus kapelionas daugiau nei dešimt valandų vyko iš Kyjivo. Vyko jų palaikyti, sutvirtinti jų tikėjime, pasikalbėti, palaiminti, atlaikyti karo sąlygoms pritaikytų mišių. Ir tiesiog pabūti su tais, kurie kasdien, kas minutę žiūri mirčiai į akis.

40-ies Marjanas Vološinas – dvasininkas, karo kapelionas, paauglio sūnaus tėtis, vedęs, kaip Ukrainos provoslavų tikėjime ir priimta. Prie vieno iš batalionų, kurio pavadinimo neminėsime, pastoviam darbui prisijungęs šių metų pavasarį, tačiau 2015–2016-aisiais kaip šventikas jau yra buvęs Donecke, tarnavęs vienoje brigadoje. „Tuo laiku kariuomenė dar neturėjo įsakymo dėl karo kapeliono kariuomenėje, tuomet tai buvo tiesiog kaip savanorystė, o aš – kaip voluntioras. Ir tik nuo šių metų atsirado įsakymas dėl karo kapelionų Ukrainos kariuomenėje; šiuo metu brigadoje yra 5 kapelionai, o šiame, mano, batalione – vienas“, – sako jis.

Šis interviu – ne vieno prisėdimo ar pokalbio, o kelių kelionių kartu į Donbaso sritį, taip pat kasdienybės ir kapeliono stebėjimo mano batalione, rezultatas.