Ugnies paramos būrio vadas Aleksėjus: kiekvienas kaimas turėjo po savo „išgamą“ – rusams įduodavo net karių mamas

Jei labai atvirai, kai aš pradėjau rašyti apie Ukrainą ir ukrainiečius, ypatingai nerimavau ir nervinausi. Bijojau, kad vis ne taip rašau, ne tą, nepakankamai svarbius dalykus. Kol... Kol tą vakarą neapsižliumbiau Vilniaus Katedros aikštėje. Artėjo didžiosios metų šventės, todėl mano, kaip ir daugumos, galva buvo užkišta švenčių planavimais, dovanomis, pramogomis, na, o karas lyg ir nukeliavo kažkur į antrąjį planą. Ir tada man atėjo žinutė.

Majoras pasirašė: „Jūsų draugas, majoras Pavlo“. Padėkojo už tądien išspausdintą interviu su juo. Padėkojo už tai, kad jo mintis perteikiau būtent taip, kaip jis ir norėjo. Parašė spaudžiąs ranką ir apkabinąs. Nepajutau, kaip mano skruostais ėmė riedėti ašaros – toje žinutėje buvo tiek visko ir nuo to momento aš nustojau sakyti, kad „ai, čia tik paprastas straipsnis ar interviu“. Šiame kare nėra nieko paprasto, šiame kare yra svarbi kiekviena detalė. Šiame kare kiekvienas mūsų turime savo frontą: kažkas kariauja, kažkas rašo, jūs skaitote ir skleidžiate tą žinią toliau. O jiems mūsų žinios skleidimas yra be galo svarbus.

Aleksėjus. Keturiasdešimtmetis kijevietis, kaip ir dauguma dabar kariaujančiųjų karo lauke, – iki karo kariškiu nebuvo. Atvirkščiai – su karu neturėjęs nieko bendro, buvo verslininkas, dviejų vaikų tėvas. Mažajam, beje, irgi Aleksėjui, buvo vos keli mėnesiai, kai vasario 24-osios rytą tėtis išėjo jų ginti. Mokyklą baigęs medaliu, turintis du aukštuosius išsilavinimus. Kaip pats sako: „iki tol mano gyvenime buvo viskas puiku“. Šiandien jis – Ugnies paramos būrio vadas.

Žinutė svetimšaliams, kariaujantiems Ukrainoje