Žiaurią okupaciją išgyvenęs Olegas šiandien gelbėja kitus: iš pradžių rusų kariai „juodai“ gėrė, o tada ėmė vežti žmones į rūsį

„Buvo „priliotas“, kažkur sprogo, ore laksto, skraido viskas, kas tik gali, laksto kažkokios nuolaužos, tvoros gabalėliai“, – apie vieną iš savo atliktų žmonių evakuacijų man pasakoja Olegas Ščyras. – „Žodžiu, baisu, kas dedasi, mes, kaip išmokyti, metamės ant žemės, gulime, laukiame, kol viskas aprims. Aš guliu, prie manęs prieina senolė, taip taip, ta pati, kurios mes ir atvažiavome evakuoti. Ji ką tik sėdėjo šalia savo namo ant suolelio, ir, kaip niekur nieko klausia: „sūneli, o tu iš kur, iš kokio krašto būsi?“ Tu supranti?“, – sako jis ir mes juokiamės.

„Mes gulim, tik ką sprogimas buvo, o ji sau stovi kaip niekur nieko“, – sako vyras. Su Olegu kalbamės tik ką grįžę – su juo ir kitais jo kolegomis aš turėjau unikalią galimybę iš arti prisiliesti prie jų kasdienio darbo gelbėjant žmones. „Tu mums, važiuodama kartu, atnešei sėkmę“, – nusijuokia jie, mums išlipus iš Charkivo srities Raudonojo Kryžiaus automobilio, su kuriuo kartu važiavau į pilkąją zoną, į civilių gyventojų evakuaciją iš okupuotų teritorijų. „Mums pasisekė, šiandien mūsų neapšaudė“.

Ukraina yra pilna didvyrių. Matomų ir nematomų. Su kariškomis uniformomis ir be jų, apsirengusių civiliais rūbais. Vilkinčių raudonas uniformas ir dar begales kitokių. Savanorių, atsidavusiai gelbėjančių savo šalį, jos žmones, savo dabartinį gyvenimą paskyrusiems žmonėms. Tokie yra Charkivo srities Raudonojo Kryžiaus savanoriai, su kuriais ir teko vykti į pavojingą operaciją: bebaimiai, o tuo pačiu – jautrūs.