Alkoholis Viliaus, augusio su mama, močiute ir broliu, šeimoje nebuvo dažnas svečias, tačiau neatsiejamas švenčių ir susibūrimų atributas. „Aplinka rodė, kad taip linksmintis yra normalu, buvo toks supratimas“, – svarsto Vilius.
Pats intensyviau ėmė vartoti paauglystėje: „Uždraustas vaisius saldžiausias. Be to, norėjosi savarankiškumo ir protestų.“
Gerdavo viską, ką pavykdavo gauti: ir vyną, ir degtinę, ir alų. Iš pradžių tai buvo daugiau savaitgalių įprotis, tačiau gėrimas vis labiau veržėsi ir į kasdienybę.
„Sunku pasakyti, kada peržengiau tą negrįžtamą ribą. Aplinkiniai problemą pastebi anksčiau, o alkoholikui daeina paskutiniam“, – konstatuoja.
Ką bepatartum – darys atvirkščiai
Pirmoji Viliaus darbovietė – Vilniaus autobusų parkas, kur 16-metis įsidarbino šaltkalviu: „Papuoliau į geriantį kolektyvą ir jaučiausi savas tarp savų. Atrodė, kad kitaip ir negali būti – visi taip gyvenome.“
Po poros metų profesinės mokyklos, kurią baigė, mokytojas pakvietė nagingą vaikiną dirbti su medicinine įranga. Trejus metus Vilius užsiėmė odontologinės, ginekologinės įrangos montavimu ir remontu.
„Uždirbau gerai, o savaitgalius su draugais leidau audringai. Penktadienio vakarą prasidėdavę susibūrimai tęsdavosi kelias dienas, todėl pirmadienį į darbą būdavo sunkoka eiti“, – prisimena.
Papuoliau į geriantį kolektyvą ir jaučiausi savas tarp savų. Atrodė, kad kitaip ir negali būti – visi taip gyvenome.
Turiningu tokio poilsio nepavadintum: „Tiesiog įsirengdavome rūsį ir rinkdavomės pagerti. Vasarą baliavodavome prie ežerų.“
Žalingą sūnaus įprotį svaigintis alkoholiu pirmiausia pastebėjo motina, su kuria gyveno. „Jai labai daug širdies skausmo sukėliau. Būdavo, grįždavau ir paryčiais – sumuštas, ištuštintomis kišenėmis, be pinigų ir telefono. Buvau įkliuvęs neblaivus prie vairo. Visko buvo“, – susimąsto Vilius.
O tikrų draugų? „Labiau kompanija, nes turėjau už ką juos linksminti ir pirkti alkoholį“, – neslepia.
Motina atvirai nerimavo dėl sūnaus gyvenimo būdo, bet jos nuogąstavimų sūnus nesiklausė: „Jei alkoholikui ką nors pasakysi, o jei dar ir griežčiau, tai būtinai darys atvirkščiai – tokie jau mes esame.“
Kenkė darbui, pražudė jausmus
Motina mirė taip ir nesulaukusi sūnaus atvirtimo į blaivybę. Viliui spaudžia krūtinę prisiminus, kaip jis maustydavo, apsimetinėdavo, vengdavo rodytis, kad nepajustų, jog vėl grįžo išgėręs.
„Alkoholiko padėtis niekada neina geryn – tik blogėja. Standartiškai užgėrimo tarpsniai ilgėja, o blaivių dienų mažėja“, – iš patirties sako Vilius.
Darbdaviams ėmus priekaištauti, vyras išdidžiai atsukdavo nugarą ir išeidavo kitur. „Kadangi gabus, būdavo, kad ir užmerkdavo akis, nutylėdavo“, – prisimena pašnekovas.
Tačiau iš esmės situacija nebuvo maloni ir Vilius rado patogią išeitį – išsinuomojo garažą ir pradėjo automobilių remonto verslą: „Dirbau sau, niekas nekontroliavo, todėl alų ėmiau gurkšnoti kasdien, nesukdamas galvos, kad darau ką nors ne taip.“
Turėjome planų, kad tuoksimės, kartu gyvensime, bet su samdytais statybininkais pradėjau vis dažniau užgėrinėti.
Su darbu jis susitvarkydavo: klientai nesiskųsdavo nei paslaugų kokybe, nei terminais. „Susitarimų laikiausi, tik laikui bėgant nebeprisiimdavau tiek darbo, pradėjau atsisakinėti klientų, nes jaučiau, kad nebepajėgiu tiek padaryti“, – pasakoja.
Mergina, su kuria draugavo, nebeapsikentė: „Po motinos mirties pradėjau statyti namą. Turėjome planų, kad tuoksimės, kartu gyvensime, bet su samdytais statybininkais pradėjau vis dažniau užgėrinėti. Geriančiam žmogui atrodo, kas čia tokio?! O kitam tai toli gražu nėra normalu. Tokiu būdu alkoholis ir atima iš tavęs gyvenimą – eini paskui jį ir užmiršti visa kita.“
Lemtinga pakeleivė
Viliaus žodžiais tariant, alkoholiko gyvenimas tolydžio tampa nebepakeliamas – vis mažiau padarai, o problemos kaupiasi.
„Nelieka sveikatos ir kankiniesi atlikdamas pačius elementariausius buitinius darbus, nekalbant apie įsipareigojimus ir darbą su klientais. Būna, užmigti negali, kankinies visą naktį, blūdini. Kartais pasiekdavau tokią būseną, kad jau norėdavosi prisigėrus nebepabusti: vėmimai tulžimi, žiaugčiojimai – baisios kančios“, – pasakoja Vilius.
Keletą kartų pagalbos jis kreipėsi į ligoninę. „Gydytojas R. Badaras įspėjo: jei gersiu toliau – mirtis. Tačiau suleido vaistų, kurie pašalino sunkius fiziologinius simptomus, išsimiegojau ir kitą dieną jaučiausi kaip niekur nieko. Alkoholiko smegenys suveikia taip: vadinasi, prireikus vėl kreipsiuos. Bet antrą kartą toje pačioje ligoninėje pasitaikė gydytoja, kuri išvarė nesuteikusi jokios pagalbos. Tada reikėjo atsikankinti“, – prisimena.
Ne alkoholikas to nesupras, o mums labai svarbu suprasti vienas kitą ir susitapatinti.
Vilius vis aiškiau suprato, kad toks elgesys veda į pražūtį. Buvo girdėjęs apie užsikodavimą, tačiau abejojo šio metodo efektyvumu. Juo labiau netikėjo galima anoniminių alkoholikų susitikimų nauda.
„Tačiau kartą, kai buvo visai prastai, apie tai, kad per daug geriu, prasitariau atsitiktinai pakely sutiktai merginai, kurią pavėžėjau namo. Pasirodo, ji gyveno kaimynystėje, buvo socialinė darbuotoja. Ji pasisiūlė nuvežti pas anoniminius alkoholikus. Susitikime buvau labai šiltai priimtas, supratau, kad žmonės kalba iš širdies ir yra išgyvenę panašius jausmus kaip aš. Ne alkoholikas to nesupras, o mums labai svarbu suprasti vienas kitą ir susitapatinti“, – sako Vilius.
Vien tik imdamas laimės nerado
Ilgą laiką anoniminių alkoholikų susitikimuose jis užsiėmė stebėtojo poziciją, klausėsi: „Tiesa, po pirmo vizito dar savaitėlę pagėriau lyg atsisveikindamas su senu įpročiu. Bandžiau kviesti į susitikimus ir sugėrovus, tačiau agitacija nebuvo veiksminga.“
Vilius nustojo gerti, tačiau prisipažįsta, kad sausų atkryčių būta. Ką tai reiškia? „Kai gyveni, o gyvenimas nedžiugina. Tai – emociniai nugėrimai, nes esą žmonės elgiasi ne taip, kaip aš noriu. Visi aplink svolačiai. Vaikštai piktas ant viso pasaulio. Negeri, bet nesi laimingas“, – paaiškina.
Vyras suprato, kad nesidalindamas savo asmenine istorija ir nedarydamas nieko dėl kitų sustos vietoje, o tuomet gali ir atkristi.
Alkoholis – subtilus priešas, labai greitai gali sugrįžti.
„Alkoholis – subtilus priešas, labai greitai gali sugrįžti. Kaip buvome pririšti prie alkoholio, taip dabar prie draugijos. Tarsi vieną priklausomybę pakeiti kita, tik pastaroji yra pozityvi. Nusisuk nuo grupės ir, žiūrėk, ilgai sausas nepabūsi. Yra tokių, kurie nusisuka. Gerai, kad kai kurie vėl grįžta. O yra tokių, kurie miršta“, – dėsto Vilius.
Jis įsitikino: įsivaizdavimas, kad pats nugalėsi priklausomybę, neretai tėra iliuzija. „Pirmas žingsnis pripažinti sau, kad esi alkoholikas ir tavo gyvenimas tapo nevaldomas. Tik iš visiško pasidavimo ateina jėga. Kai kovoji ir pats stengiesi, jėgos paveda. Visiškas pasidavimas, tai savęs pavedimas dievo, kaip mes jį suprantame, globai. Pripažinti, kad esu alkoholikas, kai jau stovėjau ant mirties slenksčio, man nebuvo sunku“, – dalijasi Vilius.
Ryte – malda, vakare – padėka
Paskutiniu metu Vilius jau gerdavo vienas. Rytus neretai pradėdavo likučių buteliuose paieška arba prie alkoholio kiosko nuo pirmos atidarymo minutės.
„Atėjo supratimas, kad mažai kuo skiriuosi nuo benamių. Tai kas, kad dar turėjau namus, bet iš esmės jau buvau likęs vienas su buteliu. Kita vertus, koks skirtumas, ar tu turtuolis, ar vargšas – liga ta pati ir mes vienodi. Mūsų draugijoje yra visokių žmonių: ir paprastų, ir aktorių, politikų, kitų aukšto statuso žmonių. Jiems būna sunkiausia, nes visais įmanomais būdais bando slėpti priklausomybę, kad nesusigadintų reputacijos. Tačiau ylos maiše nepaslėpsi – anksčiau ar vėliau išlenda. Ilgas slapstymas kančias tik prailginta arba net nuveda į kapus“, – samprotauja Vilius.
Toli gražu ne visi alkoholikai yra pasiruošę priimti pagalbą. „Kartais geriau žmogų palikti visiškai vieną su buteliu: kol jis nepasieks asmeninio dugno, tol aiškink neaiškinęs – nieko nebus. Mažai ką gali padaryti. Sunku įtikinti. Tinkamiausias laikas padėti, kai žmogui visiškai blogai, tuomet jis yra pažeidžiamiausias“, – svarsto vyras.
Ilgas slapstymas kančias tik prailginta arba net nuveda į kapus.
Gali būti, kad jis priėmė pavėžėtos keleivės pagalbą, nes pasąmoningai jau buvo jai pasiruošęs: „Niekas atsitiktinai nevyksta – kiekvienam yra Dievo planas.“
Blaivių dienų Vilius nebeskaičiuoja, tačiau rytą pradeda malda, o vakarą – padėka už viską: „Dabar galiu būti net ir išgeriančiose kompanijose – pačiam noras negrįžta. Gyvenimo kokybė iš esmės pasikeitė. Stengiuosi dalyvauti ir anoniminių alkoholikų renginiuose, ir susirinkimuose, pasivažinėti po kitas grupes. Ypač malonu su nauju žmogumi pasidalinti patirtimi: gal jis užsikabins ir gaus blaivybės dovaną? Tada pats irgi gauni dvasinį peną, užsidegi. Ir pats išlieki blaivus kažką darydamas dėl kitų. Šeimos taip ir nesukūriau, bet tą didelę šeimą turiu tarp alkoholikų.“
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|