„Nuovargis yra tokia natūrali būsena, kai po tam tikro darbo periodo sumažėja darbingumo galimybės. Paradoksas yra toks, kad kartais nuo nieko neveikimo žmogus lygiai taip pat gali pavargti ir fiziologinės reakcijos yra visiškai tokios pačios“, – sako specialistė.
Vis dėlto, įspėja ji, užsitęsęs nuovargis ar stresas sueikvoja labai daug organizmo resursų ir nuslopina tą nervų sistemos dalį, kuri atsakinga už mūsų poilsį – taip atsiduriame užburtame rate, kai net labai pavargę negalime kokybiškai išsimiegoti arba pamiegoję vis tiek jaučiamės pavargę.
Pavargti gali ir „nieko“ neveikiantys
Kaip teigia K. Poderienė, juokai, kad žmogus pavargsta nuo „nieko neveikimo“ nėra laužti iš piršto.
„Nervų sistema vis tiek gauna kažkokius impulsus ir sakyti, kad mes nieko neveikiame, ko gero, (negalime – „Delfi“). Visos mintys vis tiek atakuoja ir tai irgi yra veikla“, – sako ji.
Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad žmogaus kūnas veikia dviem fazėmis – aktyvumo ir atsigavimo.
„Mes turime aktyvumo fazę savo gyvenime, kai kažką veikiame, išnaudojame savo resursus ar energetines medžiagas, ir tada mums reikia pailsėti, atsistatyti. Mūsų organizme už tai yra atsakinga tokia autonominė nervų sistema. Visų savo organų funkcijų mes sąmoningai valdyti negalime, sąmoningai mes galime valdyti tik raumenį. Visa kita valdo autonominė nervų sistema: mes negalime širdžiai pasakyti – plak dažniau, skrandžiui – dabar dirbk arba sustok.
Aktyvumo fazėje pas mus aktyvuojasi simpatinė nervų sistema ir ji aktyvina tokias funkcijas kaip širdies darbą, gilesnį kvėpavimą, bet stabdo tas funkcijas, kurios yra atsakingos už atsigavimą. Pavyzdžiui, jūs turbūt girdėjote rekomendaciją, kad po pavalgymo nerekomenduojama intensyviai dirbti arba bėgti pabėgioti krosą. Natūraliai mums norisi pailsėti, po pietų netgi protiškai sunkiau susikaupti, norisi pamiegoti. Organizmas prašo – dabar leisk suvirškinti maistą“, – kaip veikia simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos aiškina K. Poderienė.
Ji priduria, kad tam, jog aktyvuotųsi parasimpatinė nervų sistema, žmogus turi būti ramioje būsenoje, tik taip jis gali pailsėti.
„Atsigavimo funkcijai taip pat yra priskiriamas miegas. Imuninei sistemai, kai ji turi kovoti su kažkokiu užkratu, taip pat galime leisti aktyvuotis tik tada, kada ilsimės. Turbūt ne veltui žinome rekomendaciją, kad pirmas vaistas, kai susergi, yra gulėjimas lovoje“, – visiems žinomą patarimą primena K. Poderienė.
Net ir išsimiegoję ryte jaučiatės pavargę? Jokiu būdu neignoruokite
K. Poderienė sako, kad įprastai žmonėms nuovargis dingsta tiesiog pamiegojus. Vis dėlto, jeigu po nakties miego vis tiek jaučiatės pavargę, to ignoruoti nereikėtų.
„Pervargimas jau yra tokia artima ligai būsena, kada žmogus po poilsio periodo jaučiasi nepailsėjęs ir fiziologiškai yra nepailsėjęs – atsikėlęs iš ryto vis dar jaučiasi pavargęs. Tokią būseną mes vadiname pervargimu.
Be abejo, jeigu tai pasitaiko vienkartinai, kiekvienas savo gyvenime esame pajutę, kada būna daug streso, kada negalime atsipalaiduoti, užmigti, nekokybiškai miegame, tai yra galima situacija. Bet jeigu tai tęsiasi ilgai, tai ta būsena vadinama pervargimo arba lėtinio nuovargio sindromu“, – aiškina pašnekovė.
Anot jos, svarbiausia sugebėti išlaikyti balansą tarp aktyvumo ir poilsio režimų. Kita vertus, jeigu žmogus patiria stresą, tai padaryti sudėtinga, nes į galvą lenda įkyrios mintys, kamuoja nerimas, kai bijoma neaišku ko.
„Bėda ta, kad tokioje situacijoje simpatinė nervų sistema yra dideliame stimule ir būna, kad vakare žmogus atsigula, jaučiasi tiek pavargęs, kad negali užmigti. Turbūt daug kas gyvenime irgi esame pajutę šitą situaciją. Tokiu atveju kūnui jau reikalinga pagalba iš išorės, jam reikia padėti atsipalaiduoti“, – sako specialistė.
Pasak K. Poderienės, labai svarbu pastebėti, kiek laiko stresinė būsena tęsiasi, nes jos metu organizmas užslopina visas už atsigavimą atsakingas funkcijas.
„Dažnai žmonėms gali sutrikti virškinimas. Stresas su skrandžio problemomis labai glaudžiai susijęs – dalis žmonių negali valgyti, kitiems pradeda graužti rėmuo.
Kas yra stresas? Tai yra tas pats, kad pasiruošimas staigiam fiziniam krūviui. Jeigu mes pasižiūrėtume į organizmo reakcijas, reaguojame lygiai taip pat, kaip į didelį fizinį krūvį – dažniau plaka širdis, padidėja gliukozės kiekis kraujyje, skausmo kiekis pamažėja. Mes pasiruošiame bėgti arba gintis nuo liūto. Nuo to priklauso išgyvenimas“, – kodėl išgyvenant didelę įtampą pradeda kamuoti fizinės problemos aiškina ji.
K. Poderienė primena, kad jei toks organizmo pasirengimas „kovai“ tęsiasi ilgai, nualinama imuninė sistema, pradeda lengvai kibti bet kokios ligos.
„Organizmas negali sukovoti su išsivysčiusiomis onkologinėmis ląstelėmis. Onkologinės ląstelės žmogaus kūne susidaro nuolat, jeigu imuninė sistema sveika, ji sukovoja su jomis. Iš to ir kyla tas pasakymas, kad visos ligos nuo streso “, – seną posakį primena pašnekovė.
Ką daryti?
Jei vis dėlto jau pakliuvome į užburtą ratą – jaučiamės pervargę, tačiau ir pailsėti niekaip nepavyksta – ką daryti? K. Poderienė sako, kad kadangi stresas yra tiek psichologinis, tiek fiziologinis reiškinys, veikti taip pat reikėtų dviem lygiais.
„Tikrai girdėjome ir daug psichologų, kad vis dėlto yra šauniausia, jeigu mes išmokstame išsiaiškinti savo streso priežastį. Tiesa yra pasakymas, kad mes didžiąją dalį prasinerviname dėl tų dalykų, kurie mums gyvenime yra visiškai nereikšmingi, dėl smulkmenų“, – pastebi ji.
Kartu K. Poderienė siūlo taikyti ir paprastus, fizinius, daug pastangų nereikalaujančius atsipalaidavimo pratimus.
„Jeigu mes vėl grįšime prie tų dviejų sistemų, simpatinė sistema turi dominavimą prieš parasimpatinę. Kai tik reikės bėgti nuo liūto, organizmas visas funkcijas sustabdys, virškinimą sustabdys. Iš tikrųjų yra tam tikri pratimai, kuriais galima aktyvuoti parasimpatinę nervų sistemą. Visų pirma, mes turbūt esame girdėję, kai susinervini – giliai pakvėpuok.
Gal norėtųsi tam dar tokį papildymą pasakyti. Ypač prieš miegą, kad aktyvuotume tą parasimpatinę nervų sistemą, kad tas miegas galėtų būti kokybiškas, labai verta padaryti kvėpavimo pratimus su tokiu vienu aspektu – iškvėpimas turi būti minimum du kartus ilgesnis negu įkvėpimas“, – aiškina K. Poderienė.
Ji sako, kad dar viena pagelbėti galinti kvėpavimo technika – užspausti vieną nosies šnervę pirštu ir įkvėpti, tuomet pirmąją atleisti, užspausti priešingą ir iškvėpti.
„Be abejo daug žmonių padeda tokie dalykai kaip šiltas dušas. Instinktyviai jaučiame, kad prieš miegą mėgstame nusiprausti po šiltu dušu. Tarsi nusiplauname ir visas problemas, bet per odos receptorius mes gauname stimulą, kuris padeda atsipalaiduoti – raumenis ir tuo pačiu visą tą simpatinę sistemą, kad ji užleistų vietą parasimpatinei, tam dirigentui, kuris diriguoja atsipalaidavimo funkcijai“, – teigia pašnekovė.
Atpalaidavus kūną, galime padėti ir galvai
K. Poderienė pastebi, kad tarp psichologinės ir kūno įtampos yra labai glaudus ryšys. Todėl, sako ji, atpalaidavę raumenis mes galime padėti atsipalaiduoti ir savo galvai.
„Ką reikėtų žinoti apie raumenų atpalaidavimą? Tai yra lėtas, pasirąžymo tipo judesys“, – pataria specialistė.
Anot jos, jei įsitempę pečiai, reikia juos lėtai prasukti į vieną ir kitą pusę. Panašų patarimą galima daryti ir kaklui.
K. Poderienė taip pat siūlo pagalvoti apie ilgalaikes priemones, galinčias padėti atsipalaiduoti ir pataria nebijoti eksperimentuoti, nes kiekvienas gali rasti individualų, sau tinkantį kelią.
„Vienam patinka pasivaikščioti, kitam patinka pasižiūrėti gerą filmą, trečiam kryžiažodį paspręsti“, – teigia pašnekovė.