Vasario 4 d. Jonavos rajone dviejų vaikų tėvas mobiliuoju telefonu filmavo savo mažamečių motiną. Vaizdo įraše girdimi grasinimai sukėlė audringą feisbuko vartotojų reakciją.„Tuoj kaip aš tau kaip duosiu per snukį“, – šalia stovinčiam berniukui sakė ji. Vaizdo įraše matėsi aplinkui besimėtantys tušti alkoholio buteliai ir daugybė nuorūkų.
Tokį vaizdą per tiesioginę transliaciją pamatę gyventojai sureagavo ir į įvykio vietą iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvykę sulaikė vaikų tėvą (2,66 prom. girtumo) ir motiną (2,84 prom. girtumo). Vaikai buvo pristatyti į gydymo įstaigą, o apie įvykį informuoti ir Jonavos vaikų teisių apsaugos specialistai.
Pasirodo, dabar pas giminaičius iš tėvo pusės gyvenančių vaikų šeima Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai buvo žinoma ir anksčiau. 2016 metais ši šeima pakliuvo į tarnybų akiratį, o 2017 metais pateko į probleminių šeimų sąrašą ir buvo stebima iki šiol.
Jonavos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Elegijus Laimikis sako, kad dar anksčiau šeimoje buvo užfiksuotas girtavimas ir vaikų nepriežiūra.
„Pilnai neprisimenu ir nenoriu sumeluoti, bet 2016 metais buvo fiksuojamos vaikų problemos mokykloje, pedikuliozė (utelėtumas – DELFI) ir girtavimas. 2017 metais priežastys buvo tos pačios, nes tai buvo keliaujanti šeima: 2016 metais ji buvo įrašyta į problemines, paskui išvyko į Kėdainius, kur buvo nustatytos tos pačios problemos, o tada, kai jie grįžo atgal į Jonavos rajoną, mes tiesiog pakartojome procedūrą, kad šeima niekur nedingtų iš mūsų akiračio“, – kalba E. Laimiks.
Socialiniai darbuotojai lankėsi, bet nieko neužfiksavo
Specialistas sako, kad kelias dienas iki įvykio pas šeimą lankėsi socialiniai darbuotojai, kurie namus rado tvarkingus ir nerado nieko, prie ko būtų galėję prikibti, tačiau, vaikų laimei, vėliau dėl savo neatidumo tėvai išsidavė patys.
„Prieš tai šeimą tikrino socialiniai darbuotojai, kurie įvertino, kad namai buvo tvarkingi ir jokios priežasties paimti vaikus iš namų neturėjo, savaitgaliais žmonės pasinaudoja ta proga, kai tarnybos tokiu metu nedirba, o tik budi.
Anot jo, tarnybų stebimos šeimos būna informuojamos apie socialinių darbuotojų apsilankymus, tačiau nežino tikslios vizito datos. Tam, kad būtų galima užfiksuoti realią situaciją, apie atvykimą šeimoms pranešama ne anksčiau kaip prieš valandą.
Nors šeimą tarnybos stebėjo ir anksčiau, tačiau, sako E. Laimikis, tuomet nenustatė jokių rimtų pažeidimų – sekmadienio vakarą vaikai iš šeimos buvo paimti pirmą kartą.
Buvo žinoma, kad šeimoje yra pavartojamas alkoholis, įteiktas vienas kitas įspėjimas, tačiau, anot vedėjo, nebuvo ryškių priežasčių vaikus paimti anksčiau.
„Tokio didelio ir ryškaus pagrindo atimti vaikus nebuvo, vis tiek šeima buvo stebima tiek Socialinių paslaugų centro darbuotojų, tiek mokyklos, tiek mūsų, tad čia ne mes vieni sprendžiame situaciją. Jeigu gauname iš vieno kito šaltinio informaciją, kad šeimoje yra blogai, tai mes priimame konkretų sprendimą ir vaiką paimame. Šiuo atveju galima būtų daryti išvadą, kad niekas nematė ir nežinojo, kad šeimoje buvo elgiamasi taip, kaip nufilmuota vaizdo įraše“, – sako E. Laimikis.
Jeigu ne viešumas, atvejis vis tiek būtų išlindęs?
Į įvykio vietą atvykę Kauno apskrities pareigūnai dėkoja gyventojams už jų neabejingumą ir ragina visuomet informuoti apie galimai daromus teisės pažeidimus. Statistiniai rodikliai rodo, kad pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje vis daugiau, nes visuomenė tampa sąmoningesnė, dažniau atpažįstą smurto atvejus ir jų netoleruoja.
Šiuo atveju išsidavė patys tėvai, o apsilankymų metu tokio neatsakingo elgesio su vaikais, kaip matoma vaizdo įraše, socialiniai darbuotojai esą neužfiksavo. Paklaustas, ar ilgainiui vaikai nebūtų patyrę skaudesnių išgyvenimų, jeigu vaizdo įrašas nebūtų iškilęs viešumon, E. Laimikis tikina, kad anksčiau ar vėliau šeimos reali situacija būtų pasimačiusi.
„Vienaip ar kitaip apie namuose vykstančius panašaus pobūdžio dalykus mes sužinome iš kaimynų, per mokyklą ir kitus aplinkinius žmones. Pabrėšiu, kad socialinis darbuotojas, kuris dirba su socialinės rizikos šeimomis, į namus atvyks nenuspėjamą savaitės dieną ir valandą tam, kad galėtų užfiksuoti tikroviškesnius faktus.
Taip pat prašoma ir policijos pareigūnų, kad vakarop arba savaitgaliais užsuktų pas kokią nors šeimą ir ją patikrintų. Būna, kad socialiniai darbuotojai nuvažiuoja į šeimas ir patikrina net savaitgaliais, bet matote, neįmanoma patikrinti visų iš eilės ir kiekvieną dieną“, – sako E. Laimikis.
Vaikas iš namų atimamas tik tada, kai jam kyla reali grėsmė
Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė sako, kad vaikas iš namų yra atimamas tuomet, kai kyla reali grėsmė jo gyvybei ir sveikatai. Tuo atveju, jeigu tėvai su vaikas elgiasi tiesiog netinkamai, turi būti suteikiama įvairių specialistų pagalba. Tiesa, sako ji, vaiko paėmimas iš šeimos labai priklauso nuo kiekvieno atvejo.
„Jeigu tėvai elgiasi netinkamai, kažko nesugeba, kažko neduoda, naudoja intervencijas, kurios nėra tinkamos auginti vaikus, tai jie turi būti mokomi, jiems turi būti teikiama pagalba. Pas juos lankosi socialiniai darbuotojai, o specialistai dirba ir su tėvais, ir su vaikais.
Žinoma, kuo mažesnis vaikas, tuo tas pavojus yra didesnis. Nors geriantys tėvai ir nemuša savo dviejų metų vaiko, tačiau būdami girti jie nėra pajėgūs to vaiko nei pamaitinti, nei paguldyti, nei langą uždaryti, nei suvokti, kad į kiemą išėjęs vaikas nebegrįžta jau tris valandas.
Tuo tarpu penkiolikmetis vaikas yra pajėgus pasirūpinti savimi. Dvimetis bus paimtas tą patį vakarą, o penkiolikmetis paprotintas, ką daryti, kur rasti saugią vietą, tačiau tikrai neturi būti paimtas į globos įstaigą. Intervencijos skirtingos, nors tėvų elgesys gali būti visiškai toks pats“, – apie rizikos vertinimus pasakoja A. Kurienė.
Anot jos, viena iš priežasčių, kodėl anksčiau galėjo būti neužfiksuoti pažeidimai jonaviškių šeimoje, yra skirtingas rizikos vertinimas: „Pavyzdys rodo, kad neužtenka įvertinti tik gyvenimo sąlygų ir fakto, kad tėvai turi darbą arba lanko tėvystės įgūdžių programą. Būtina yra kalbėti su vaiku, vertinti jo emocinę būseną“.
Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinė direktorė Rasa Dičpetrienė pasakoja, kad Lietuvoje šiuo metu vaikui šeimoje kylančios rizikos vertinamos nevienodai.
Ji sako, kad visose savivaldybėse šiuo metu yra susiformavęs skirtingas požiūris – vienur vaikai privalo būti paimti iš šeimų nedelsiant, o kitur, kaip tik, juos reikia palikti ramybėje ir suteikti būtiną pagalbą.
„Dabar siekiama sulyginti standartus ir apibrėžti rizikos lygius tam, kad visose savivaldybėse būtų aiškios gairės, kada vaiką reikia paimti iš šeimos. Visa tai bandoma daryti įstatymo rėmuose ir tai susiję su vaiko teisių centralizavimu.
Realybė, kokią aš matau, yra tokia, kad kai kuriose savivaldybėse aš pati paimčiau savo rankomis tuos vaikus. Nežinau, kur juos padėčiau, bet ten, mano galva, jie būti negali.
O kitose aš matau, kad yra perlenkiama lazda į kitą pusę ir ten, mano nuomone, vaikų liesti nereikia, o kaip tik stiprinti tėvus ir suteikti jiems pagalbą“, – sako R. Dičeptrienė ir priduria, kad rizikos vertinimas skirtingose savivaldybėse priklauso nuo vietos valdžios, vaiko teisių skyriaus ir pačių socialinių darbuotojų požiūrio bei nusistovėjusios praktikos.
Lietuvoje – beveik 10 tūkst. socialinės rizikos šeimų
Remiantis informacinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje iš viso yra 9648 vaikus auginančios šeimos, įtrauktos į socialinės rizikos sąrašą.
Anot A. Kurienės, Lietuvoje dar yra nemažai šeimų, iš kurių vaikus būtų galima paimti tuojau pat vien tam, kad jos sugebėtų kuo greičiau susitvarkyti.
„Vėlgi, čia kalba eina ne apie tai, kad juos reikia atimti visam laikui. Laikinas vaiko atėmimas yra viena iš priemonių, kad tėvai įgytų kažkokių gebėjimų, supratimo ar nuovokos, kad pasveiktų ir galėtų pasirūpinti savo vaikais tinkamai. Kuo greičiau supurtoma šeima, tuo paprasčiau jai greitai grįžti į normalų šeimos funkcionavimą“, – sako A. Kurienė.
R. Dičpetrienė sako, kad lygiai taip ir užsienio šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje, vaikai iš probleminių šeimų paimami ne iškart. Pagrindinis skirtumas, sako ji, yra ankstyvosios prevencijos taikymas ir pagalba.
„Jie apie tai pradeda kalbėti vos ne tada, kai vaikutis dar pas mamą pilve. Jau tada yra matoma rizika ir šeimos padėtis. Tokiai moteriai yra teikiama visokeriopa pagalba – suteikiama ir psichologo, ir gydytojo pagalba, kalbasi ir vaiko teisių apsaugos atstovai, bet ne tam, kad atimtų tą vaiką, bet kad suteiktų pagalbą.
Čia tas pats, kas užeiti už akių lėtinei ligai. Jeigu užfiksuosi laiku, duosi tinkamus vaistus, tai tos ligos ir nebebus. O Lietuvoje kartais būna per vėlu – tos ligos sulaukiame ir susiimame už galvos nežinodami, ką daryti.
Tikrai nesakau, kad taip vyksta visoje Lietuvoje, tačiau tokia tendencija. Kaip išskirtinį atvejį galiu išskirti Utenos savivaldybę – ten prevencija pažengusi šviesmečiais. Veikia ir vyrų krizių centras, pagalba jaunoms mamytėms ir t.t.“, – sako R. Dičpetrienė.
Anot Paramos centro vaikams vadovės, tam, kad Lietuvoje būtų sumažinta smurto prieš vaikus atvejų, trūksta resursų ir lėšų.
„Vaiko teisių apsaugos sistema gali remtis tik į kvalifikuotus specialistus ir į atitinkamas lėšas. Trūksta tokios pagalbos tiekėjų ypatingai toliau nuo sostinės – Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, kur galėtų būti sutekta kokybiška pagalba šeimoms, nors ir sostinėje ji tikrai nėra pakankama“, – sako A. Kurienė.