Vieni sako, kad marihuana nėra jau toks blogas dalykas, kad kai kuriems žmonėms ją netgi patartina vartoti. Yra šalių, kurios ją legalizavusios. Kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Rūkomoji žolė, dar kitaip vadinama marihuana, išgaunama iš laisvai gamtoje augančio kanapių (Cannabis sativa) augalo dalių. Dėl jame esančios psichoaktyvios medžiagos THC (tetrahidrokanabinolio), kanapės yra viena iš labiausiai pasaulyje paplitusių svaiginimosi tikslais vartojamų medžiagų. Kanapės traktuojamos kaip silpna psichoaktyvi medžiaga, neprovokuojanti ūmių simptomų, tačiau sukelianti trumpą nuotaikos pakitimą, koncentracijos ir dėmesio pokyčius, lengvą apsvaigimo jausmą.
Svarbu paminėti, kad laisvai gamtoje augančiuose augaluose THC koncentracija dažniausiai neviršija 2 proc., tačiau pastaruoju metu rinkoje atsiranda vis daugiau kanapių produktų, kurie pagaminti iš kanapių augalų, užaugintų patalpose, – juose THC koncentracija gali viršyti 20 proc.
Taip, kai kurios šalys kanapes yra legalizavusios, kai kurios dekriminalizavusios, vis dėlto nemažai valstybių pasaulyje jos vis dar draudžiamos.
Ar yra numatyta, kokį marihuanos kiekį vartoti saugu? Ir koks jis jau per didelis?
Deja, skaičiais nusakyti saugų vartojimą sudėtinga, kadangi, kaip ir minėjau, rinkoje šiuo metu vartojamų kanapių THC koncentracija gali svyruoti nuo 1 iki 20 proc., o tai didelis skirtumas. Natūralu, kad didesnės koncentracijos produkto reikės mažiau, norint pajausti psichoaktyvios medžiagos teikiamą poveikį, tad fiksuoti kiekiai šiuo atveju tampa reliatyvūs. Be to, jei žmogus suvartos per didelį kiekį medžiagos, tai bus matyti iš jo savijautos, fizinės būklės – simptomai gali būti labiau išreikšti, dažnesnės nepageidaujamos reakcijos, tokios kaip panika, pykinimas ir vėmimas, tachikardija, galvos skausmas.
Kokią šiandien matote bendrą situaciją? Girdime, kad labai daug jaunų žmonių rūko, – ar tikrai jų tiek daug?
Bendrai besikreipiančių pagalbos dėl kanapių vartojimo daugėja, bet galbūt reikėtų akcentuoti, kad dažniau kreipiasi tie žmonės, kurie vartoja modifikuotas kanapes, stipresnius kanapių produktus. Kuo medžiaga stipresnė, tuo pripratimas prie jos bus greitesnis, nutraukimo simptomai stipresni ir nemalonesni, – tai paskatina asmenis ieškoti pagalbos, norint tokias būkles suvaldyti. Tėvai dažniau kreipiasi dėl savo vaikų, kurie veipina. Turime nemažai atvejų, kai elektroninės cigaretės būna vartojamos su sintetiniais kanabinoidais, šios medžiagų grupės poveikis panašus į kanapių, tačiau simptomai būna ryškesni, apsinuodijimo ir priklausomybių atvejai dažnesni.
Yra kalbų, kad neaišku, kas į tą „žolę“ įmaišyta. Kas ten yra arba gali būti? Ar nuo tų medžiagų vystosi priklausomybė?
„Žolė“ gali būti natūrali, be papildomų priemaišų, arba modifikuota, purkšta sintetiniais kanabinoidais, kitaip rinkoje dar žinoma kaip chimkė. Sintetiniai kanabinoidai yra skysčio pavidalo sintetinės medžiagos, kurios sukelia panašų, tik stipresnį ir ilgiau veikiantį poveikį nei natūralios kanapės. Priklausomybė nuo šių medžiagų atsiranda greičiau nei nuo tradicinių kanapių, taip pat ūminių apsinuodijimų atvejų yra žymiai daugiau nei nuo kanapių.
Nepilnamečiai, rūkantys elektronines cigaretes, į el. cigarečių skystį dažnai įmaišo sintetinių kanabinoidų. Po tokių parūkymų užfiksuota nemažai atvejų, pasibaigusių skubiosios pagalbos skyriuose, kuomet parūkę vaikai praranda sąmonę, kyla ūmios psichozės, įvyksta traukulių priepuoliai. Visos šios būklės būna sukeltos sintetinių kanabinoidų.
Kas, be šio potraukio, sieja besisvaiginančius?
Aiškaus dėsningumo nėra, tačiau apskritai psichoaktyvias medžiagas dažniau vartoja tie asmenys, kurie turi genetinę predispoziciją, tai yra kai jų tėvai ar artimieji buvo ar yra vartojantys psichoaktyvias medžiagas, taip pat augę tokioje aplinkoje, kurioje vartojimas buvo toleruojamas. Įtaką vartoti taip pat gali daryti aplinkiniai, draugai, kaimynystė. Šiais laikais netgi smalsumo faktorius ganėtinai rizikingas, kadangi dėl rinkos pokyčių ir daug stipresnių medžiagų paplitimo joje netgi kartą pavartojus gali kilti noras pabandyti pakartotinai, – dėl to gali išsivystyti ilgalaikis vartojimas.
Sakoma, kad viskas prasideda nuo „žolės“, paskui imamasi kitų narkotikų. Kodėl taip yra ir kiek pasitaiko atvirkštinis variantas?
Medžiagų vartojimo pasaulyje daugiausia atvejų, kai pradedama vartoti silpnesnes medžiagas, vėliau jos po truputį keičiamos stipresnėmis. Medžiagų prieinamumas yra pagrindinis faktorius, pirmiausia paprastai bus vartojamas alkoholis, nikotinas (el. cigaretės, kaitinamasis tabakas), kanapės. Žmogui po truputį atsiranda potraukis jausti psichoaktyvių medžiagų teikiamą apsvaigimo jausmą, jį norisi kartoti ir kartu jausti stipresnį, ilgiau trunkantį. Taip įsijungia mechanizmas ieškoti stipresnių medžiagų, ir eksperimentavimo būdu vienas medžiagas keičia kitos.
Yra buvę nemažai atvejų, kuomet asmenys, pradėję vartoti kanapes, ilgainiui vartojamų medžiagų spektrą praplėtė kitomis medžiagomis, visiškai prarado vartojimo kontrolę, o tai atsiliepia jų darbinei situacijai, santykiams šeimoje, galiausiai ir fizinei savijautai.
Kaip atpažinti apsirūkiusį žmogų?
Jei žmogus apsvaigęs, su juo gali būti sunku užmegzti prasmingą kontaktą, jį gali juokinti bet koks Jūsų sakomas dalykas, išoriškai gali būti sutrikusi judesių koordinacija, jis gali būti arba prislopintas, arba, atvirkščiai – labai aktyvus, emocijos paryškėja nuo jautrumo ir sentimentalaus ar meilaus bendravimo iki agresijos protrūkių. Dažnu atveju po rūkymo epizodų išrausta akių skleros.
Kas vyksta organizme, kai rūkoma marihuana? Ar tiesa, kad gali išsivystyti šizofrenija?
Periodiškai vartojant „žolę“ prie jos palaipsniui priprantama. Vartojančiam žmogui atrodo, kad jis gali normaliai funkcionuoti tik parūkęs kanapių, o tai iškreipia savęs blaivaus savivertę. Rūkymai tampa reguliarūs, pertraukos tarp jų trumpėja, surūkomi kiekiai ilgainiui didėja, tačiau vartojantis žmogus dažniausiai to nepastebi, kol apie šią problemą nepradeda kalbėti artimieji, matantys jį didžiąją laiko dalį.
Ilgą laiką vartojant kanapes gali keistis paties žmogaus asmenybė, jam darosi sunkiau susikaupti, atsiranda trumpalaikės atminties praradimų, prastėja kognityvinės funkcijos, labai išsiblaško miego ritmai.
Atlikta nemažai tyrimų, įrodančių, jog ilgalaikis kanapių vartojimas yra rizikos veiksnys vystytis šizofrenijos tipo sutrikimams.
Kaip gydote šią priklausomybę? Kiek užtrunka procesas, kol žmogus išsigydo, jei, aišku, pats to nori?
Svarbu suvokti, kad priklausomybės vystymasis užtrunka ir neatsiranda tą pačią dieną pabandžius psichoaktyvios medžiagos, tai ir gydymas trunka ilgiau nei kelias dienas. Priklausomai nuo vartotų medžiagų, vartojimo trukmės, paties asmens įsitraukimo į gydymo procesą, aktyvi gydymo fazė trunka nuo kelių mėnesių iki metų.
Taigi svarbu apsišarvuoti kantrybe ir su specialistų pagalba siekti užsibrėžto tikslo – ilgalaikės remisijos. Pats gydymas suskirstytas į tam tikras fazes, kas yra detoksikacinis ir psichosocialinis gydymas.
Detoksikacija reikalinga, siekiant nutraukti medžiagų vartojimą. Staiga nutraukus vartojimą, prasideda abstinencija, tai yra nutraukimo simptomai, kurie gali pasireikšti nemiga, intensyviu nerimu, tremoru, tachikardija. Šiems simptomams malšinti skiriamas medikamentinis gydymas.
Simptomus stabilizavus ir abstinencijai pasibaigus, detoksikacijos fazė baigiasi ir tuomet pradedamas psichosocialinis gydymas, kurio metu jau reikia ne vaistų, o daugkartinių užsiėmimų, psichologinių konsultacijų – žmogus mokomas, kaip išlaikyti kuo ilgesnį periodą, kuomet nevartoja psichoaktyvių medžiagų.
Šiuo metu keičiasi žmogaus įpročiai, jis su specialistų pagalba stengiasi suprasti, kodėl apskritai vartojo tas medžiagas, kaip keisti įpročius. Visuomenėje vis dar išlieka nuomonė, jog detoksikacija yra kaip panacėja gydant priklausomybes, tačiau svarbu akcentuoti, jog tai tik pirmas žingsnis, ir psichosocialinis gydymas yra tai, dėl ko pacientai gali daugelį metų nevartoti jokių medžiagų.
Kiek žmonių sugrįžta į tas pačias vėžes, nors bandė gydytis?
Yra atlikta pavienių tyrimų – buvo stebimi gydymą nuo priklausomybės kanapėms užbaigę pacientai: skirtingais tyrimų duomenimis, 65–90 proc. pacientų pasiekia ilgalaikę remisiją. Pasiskirstymas platus. Svarbu įvertinti, kaip buvo gydomi pacientai, kiek užtruko gydymas. Natūralu, kad didžiąja dalimi remisijos išlaikymas priklauso nuo paties paciento.
Vykstant gydymui atkryčiai yra normalus dalykas. To nereikėtų vertinti kaip nesėkmės. Atkryčiai – tik dar vienas išbandymas, kurį žmogus turi įveikti. Svarbu laiku juos užfiksuoti ir kreiptis pagalbos į specialistus.
Dėl medžiagų vartojimo ilgainiui kenčia ne tik paties vartojančio gyvenimo kokybė, sveikata, santykiai, bet ir artimiausių jį / ją supančių žmonių gyvenimai. Kaip specialistas, niekada nežadu žmonėms, jog išgydysime jo priklausomybę. Mūsų tikslas yra pasiekti ilgalaikę remisiją, tai yra nevartojimo periodas, kuris tęstųsi ilgus metus. Atkryčio tikimybė išlieka visą gyvenimą.
Natūralu: kuo ilgiau žmogus nevartoja jokių medžiagų, tuo tikimybė atkristi yra mažesnė, tačiau reikia suprasti, kad prisiminimai apie laikotarpį, kai žmogus vartojo psichoaktyvias medžiagas, išlieka visą gyvenimą. Priklausomybė ir medžiagų vartojimas nėra nuosprendis visam gyvenimui – nutraukę ir pasiekę remisiją, žmonės gali sugrįžti į visavertį gyvenimą.