Viena iš šių žmonių – Justina (vardas pakeistas). Jauna moteris, gyvenusi laimingą ir sėkmingą gyvenimą iki tol, kol suprato, jog ištverti vienos dienos be 20-30 tablečių tiesiog nebegali, o mylimas darbas ir santykiai su šeima bei draugais slysta iš rankų.
Justina, kada ir dėl kokių priežasčių pradėjote vartoti vaistus, nuo kurių tapote priklausoma?
Pirmąsias raminamąsias tabletes pabandžiau turbūt paauglystėje, bet rimčiau į jas įnikau kiek vėliau. Dabar nebegaliu tiksliai pasakyti, kokia priežastis buvo pagrindinė. Būdavo baisių panikos priepuolių, nežinojau kaip su jais tvarkytis, o viena kita tabletė padėdavo greitai nurimti. Vėliau gėriau daug alkoholio, o abstinencijai nuo jo ėmiau savavališkai vartoti raminamuosius. Greitai pastebėjau, kad man patinka raminantis jų poveikis. Įsisukus į mokslų ir darbų sūkurį kartu įsisuko (o gal grįžo anksčiau nespręstos) panikos atakos ir įvairus nerimas. Kreipiausi į gydytojus, jie paskyrė antidepresantų, bet griežtai paliepė nemaišyti jų su alkoholiu. Be abejo, neklausiau. Ėmiau visko vartoti vis daugiau, o priklausomybė vystėsi beprotišku greičiu. Gyvenimas pavirto į košę, prasidėjo psichiatrinių ligoninių ir psichinių ligų diagnozių laikotarpis, o kartu – vėl jūra vaistų, prie kurių prisidėjo dar ir vaistai nuo psichozės (neuroleptikai). Niekam nerūpėjo tai, kad būtent nuo vaistų, tokio gyvenimo būdo ir bandymo pabėgti nuo problemų ta psichozė ir kilo, tad dar didesnis kiekis tablečių nebuvo pajėgus išspręsti mano bėdų.
Kaip tuomet atrodė Jūsų gyvenimas?
Mano gyvenimas turėjo būti puikus, aš taip maniau ir tikėjausi. Iš šalies atrodytų, tarsi niekada nieko netrūko, turėjau visus socialinės ir finansinės gerovės įrankius – šeimą, draugus, mokslus, karjerą, keliones... O viduje tarsi kažkokia tuštuma, tarsi tik didelės svajonės apie ateitį, nepasitenkinimas realybe ir didžiulis vidinis nerimas. Taip pat, nuo paauglystės vartojau daug alkoholio, linksminausi kaip tik norėjau. Man visada norėjosi apsvaigti, pamiršti tą savo jautrumą ir nutildyti nerimą. Visuomet norėjau būti sėkmingas žmogus – toks, kaip kiti.
Kokius pojūčius stengdavotės užgniaužti vaistais?
Baimę, nerimą, įtampą, nemigą, stresą, liūdesį, nepasitenkinimą savimi, nepasitenkinimą supančiu pasauliu, pavydą, vienišumą... Daugybę nemalonių jausmų! Vaikinas atstumia – prisigeriu ir bliaunu. Lėktuvu skristi bijau – prisigeriu ir skrendu, nes nieko nebejaučiu. Panikos priepuolis ištinka – išgeriu vaistų ir nurimstu. Ryte bloga – vėl ko nors užsimetu, pasipurtau ir einu toliau. O kas nuo tokio mano elgesio keičiasi? Niekas. Nes daugiau nieko su savimi nebedariau. Pradžioje labai trumpą laiką tikrai pavykdavo išvengti tų nemalonių jausmų, bet jau po kokio pusmečio pasirodė, kad tokia greita išeitis tebuvo spąstai ir iliuzija. Problemos grįždavo, vaistų dozės didėjo, gyvenimas nesitvarkė… Būdavo ir teigiamų išgyvenimų, kada vartodavau vaistus: euforija, didelis džiaugsmas, pasisekimas kokioje nors veikloje. Nemokėjau aš išvis su jokiais jausmais būti ir juos išjausti.
Kaip apeidavote vaistų skyrimo sistemą ir gaudavote receptinių vaistų gerokai didesniais kiekiais?
Baisiausia yra tai, kad šiandien Lietuvoje nereikia daryti jokio kriminalo, norint saujomis gerti vaistus. Gydytojai juos išrašinėja į kairę ir dešinę, nustatinėja žmonėms diagnozes, gąsdina įvairiomis negydomomis pasekmėmis ir taip kuria iliuziją, kad visi privalome gyventi be nukrypimų nuo normų: be nemigos, nusivylimų ar kankinančių išgyvenimų. Aš norėjau greitų išeičių iš savo problemų, todėl vartojau ir tikėjau visais, kurie man sakė, kad maža tabletytė gali panaikinti panikos priepuolius, kurių kilmės aš pati net nesuprantu. Mūsų, priklausomų nuo vaistų, atveju dažniausiai skauda sielą, o psichiką veikiantys vaistai jos, deja, negydo. O ir be to yra pakankamai būdų svaigintis ir vengti gyvenimo – tai tik motyvacijos ir vertybių klausimas, ar žmogus sutinka tais keliais eiti. Aš sutikau. Ir už tai sumokėjau.
Norėčiau pabrėžti, kad aš nesu kategoriškai nusistačius nei prieš vaistus, nei prieš alkoholį. Yra žmonių, kurie geria saikingai, ir yra žmonių, kurie serga baisiomis psichinėmis ligomis. Aš ne apie tai. Aš apie tai, kad nebenoriu gyventi sapnuodama ir priklausydama nuo kokių nors cheminių medžiagų.
Ar artimieji, draugai žinojo Jūsų būseną?
– Aš daug laiko mokiausi slėpti savo tikrąsias problemas, meluoti sau ir kitiems, manipuliuoti aplinkiniais. Artimieji ne iš karto pastebėjo, kad kažką vartoju, o tik tada, kai pasekmės jau buvo akivaizdžios. Su alkoholiu buvo aišku jau senokai – alkoholis turi kvapą, išgėręs žmogus svirduliuoja, jam pinasi liežuvis. Visa tai lengvai pastebima. Tuo tarpu vaistai neturi kvapo, juos lengva slėpti. Tačiau atėjo laikas, kai artimieji ir draugai pamatė nestabilias ir neadekvačias mano būsenas bei reakcijas, pradėjo lįsti melo uodegos, suslapstyti buteliai ir indeliai su tabletėmis. Nebeliko ką slėpti, viskas tapo akivaizdu. Ypač kai nebegalėjau dirbti ir keliavau per gydymo įstaigas. Be to, aš pati pasipasakojau daugeliui artimų žmonių apie savo būseną, jie matė mane ieškančią išeičių. Buvo žmonių, kurie netikėjo, kad aš vartodavau po 20-30 tablečių per parą ilgus metus. Bet aš jiems nieko neįrodinėjau.
Kaip supratote, kad, visgi, esate priklausoma? Ar pastebėjote tai pati, ar dėmesį atkreipė aplinkiniai?
Kai pabandžiau staigiai nutraukti vaistus mane ištiko haliucinacijos. Išsigandau. Gydytojas paskyrė kitų vaistų abstinencijai ištverti. Po savaitės prisigėriau alkoholio ir atsidūriau ligoninėje. Pamačiau, kad nebegaliu vartoti vaistų, tačiau tuo pat metu nebegaliu jų nevartoti. Kad turiu problemų dėl alkoholio, aplinkiniai žmonės man užsimindavo jau ir anksčiau. O vaistai nusiaubė mano gyvenimą per daug greitai, kad aplinkiniams būtų tekę ilgus metus mane įtikinėti turint problemų. Po to, kai supratau, kad esu įklimpusi į vaistų priklausomybę, dar kokius 4-5 metus juose murkdžiausi, vis negalėdavau nutraukti ir ištverti abstinencijos.
Ar bandėte vaistus mesti savarankiškai?
Taip, nesuskaičiuojamą daugybę kartų! Man nei karto nepavyko to padaryti pačiai. Vienus vaistus keisdavau kitais, visaip mažindavau... Jaučiausi kaip žiurkėnas uždarame rate – nieko kito gyvenime nekeičiau, tik sukandusi dantis valios pastangom vyliausi iškentėti. Neįstengiau.
Kaip pasiryžote kreiptis į gydymo įstaigą?
Keliavau per įvairias gydymo įstaigas ir kitokias institucijas turbūt kokius 5 metus, vis ieškojau pagalbos. Bet visą laiką norėjau greitų rezultatų, greito pasveikimo, kad mane kas nors išgydytų, stebuklą padarytų. O ką aš pati dariau? Nieko. Todėl niekas negelbėjo. Iš ligoninių pabėgdavau ir vartojau vaistus toliau. Bet, ko gero, su kiekvienu tokiu bandymu pamažu ėjau į savotišką pasidavimą, pavargau kovoti pati su savimi. Bandžiau žudytis, vilties nebemačiau. Šiandien man atrodo, kad mane išgelbėjo kažkas iš aukščiau, gal Dievas? Internete susiradau priklausomų žmonių reabilitaciją ir paprašiau, kad mane ten išvežtų. Nežinojau, kas ten bus ir kaip ten bus, bet nebenorėjau ir nebegalėjau toliau gyventi įprasto savo gyvenimo, nebeįstengiau jo tokio gyventi. Nebegalėjau nei dirbti, nei bendrauti, atrodo, kad net valgyti nebegalėjau ir nebenorėjau. Visiškai nebeturėjau ką prarasti, rodos, pasiekiau dugną, uždanga nusileido ir viskas, taškas.
Kaip vyko priklausomybės gydymo procesas? Kaip jautėtės jo metu?
Aš pasirinkau reabilitaciją su didele sveikstančių žmonių bendruomene. Mūsų ten nuolat būdavo apie 40. Griežta, nuo ryto iki vakaro užpildyta dienotvarkė neleido gulinėti ir tinginiauti, kaip aš buvau įpratusi. Buvau įpratusi verkšlenti ir savęs gailėtis. Reabilitacijoje to nebuvo, aš labai ilgai laužiausi, priešinausi, kankinausi. Bet užimtumas ir tokių pačių, kaip aš sveikstančių žmonių grupė, su laiku gali padaryti stebuklus.
Ten nebuvo gydytojų, baltų lovų ir vaistų. Ten buvo 12 žingsnių programa, darbo terapija, sportas, psichologų ir socialinių darbuotojų užsiėmimai bei konsultacijos, daugybė terapinių grupių, jausmų ratai ir vien tik savo ligos ir savęs pažinimo laikas. Bendruomenėje praleidau 1,5 metų, per tą laiką atkritau 2 kartus – neištvėriau blaivėjimo ir prisigėriau alkoholio ir vaistų. Slapčia atsivežiau vaistų dėžutę, bet jie greitai baigėsi, liko paskutinė tabletytė, kurią labai saugojau, nešiojausi užsikišusi už kojinės. Na, kad turėčiau po ranka, jeigu tikrai mirsiu ir jeigu ištiks koks nebepakeliamas panikos priepuolis. Taip besinešiojant ta tabletė sutrupėjo, subyrėjo, tarsi viltis ištirpo... Bet kažkaip ištvėriau. Nors pirmą pusmetį atrodė, kad išprotėsiu, numirsiu, uždusiu ten be vaistų, neištversiu, tačiau nebebuvo kur bėgti – į namus manęs nebepriėmė, neturėjau nei pinigų, nei galimybės tokios būsenos jų užsidirbti. Atrodė, kad nei numirti, nei gyventi negaliu.
O šalia visada buvo žmonės: bendruomenės nariai, darbuotojai, specialistai. Mačiau, kad tie žmonės žino ką daro, tikėjau jais. Juk jeigu jie gali gyventi kaip normalūs, tai gal ir aš galiu? Tiesa, dar kurį laiką reabilitacijoje gėriau neuroleptikus, labai bijojau juos nutraukti, nesiryžau. O kai pasiryžau – užėjo antra abstinencijos banga. Aš kokius du mėnesius po to nemiegojau. Vėl atrodė, kad išsikrausčiau iš proto. O visą tą laiką ten reikėjo darbus dirbti, sportuoti, bendrauti, rašto darbus ir dienoraščius rašyti. Per tuos pusantrų metų prirašiau mažiausiai 8 nykščio storumo sąsiuvinius.
Ir 12-os žingsnių programa yra Dievo programa, Dievo kelias. Nesu religinga, bet tikiu. Tikiu, kad buvo būdas man kažkaip iš viso to išbristi, nustoti vartoti ir kažką keisti. Ir kažkas stipresnis už mane suteikė man jėgų viską ištverti ir atsimerkti. Pirmasis žingsnis – pripažink savo bejėgiškumą ir pasiduok. Antrasis – priimk pagalbą, nes ji gali grąžinti sveiką protą. Ir trečiasis – patikėk, kad Dievo valia tau gali būti naudingesnė nei tavoji, ir pajusi ramybę. Štai ir visas gydymas. O toliau – kiti žingsniai ir rūpinimasis savimi. Su priklausomybe kaip ant žemyn važiuojančių laiptų – jeigu nelipsi į viršų, o sustosi – iškart imsi važiuoti žemyn.
Kada supratote, jog vėl esate sveikas žmogus?
Nuo vaistų priklausomybės ir alkoholizmo aš niekada nepasveiksiu. Esu priklausoma, bet nevartoju, esu blaiva ir po truputį mokausi gyventi – jausti, bendrauti, suprasti, kas vyksta aplink, daryti pasirinkimus. Kol gėriau vaistus – viso to neįstengiau daryti. Įstengiau tik savęs gailėtis.
Pirmus dvejus gydymosi metus visi pojūčiai ir mintys buvo, regis, labai aštrūs – juk aš tiek metų juos slopinau! Erzino šviesos, garsai, buvau labai jautri, baikšti, sunku mąstyti, atsiminti, bet kokia netikėta situacija išmušdavo iš vėžių ir sukeldavo įtampą. Bet pamažu įsitikinau, kad galiu gyventi ir viską jausti be vaistų. Supratau, kad esu laisvas žmogus – laisvas rinktis, laisvas keistis, laisvas pažinti save, padėti kitiems, laisvas bendrauti su kuo noriu ir nedaryti, ko nenoriu. Man ši suteikta antra galimybė yra be galo svarbi ir brangi. Ir šiandien aš darau viską, kad negrįžčiau prie vaistų ir alkoholio, kad nepaimčiau tos pirmos tabletės. Kol esu blaiva ir sveiko proto, tol esu sveikas žmogus, galiu tobulėti ir padėti tokiam pačiam, kaip aš. Šiandien esu blaiva jau virš 5 metų, jaučiuosi grįžusi į gyvenimą. Žinoma, būna ir nemigos naktų, sunkiai suvaldomo streso, nusivylimų, iš ankstesnių laikų užlikusių neadekvačių reakcijų, bet aš įstengiu nevartoti vaistų ir susitvarkyti kitomis priemonėmis.
Kaip šiandien tvarkotės su emocijomis, kurias anksčiau slopindavote vaistais?
Man reikalingas ir labai svarbus bendravimas su tokiais pačiais kaip aš – priklausomais ir nevartojančiais. Kad nepamirščiau, kas esu. Mokausi būti sąžininga su savimi ir kitais, mokausi sąmoningumo, atsakomybės už savo veiksmus, dėkingumo už tai, ką turiu. Įvairios palaikomosios ir savitarpio paramos grupės labai padeda mokytis priimti savo jausmus, būti su jais. Juk nenumiriau nuo tokio savo vartojimo ir neišprotėjau. Tai didžiulė dovana. Dalinuosi savo patirtimi su kitais. Nedarau, kas man nepatinka ir yra pavojinga (nelandžioju po klubus, neuostau butelių kamštelių), darau tai, kas patinka, teikia malonumo ir pasitenkinimo – būnu gamtoje, skaitau, fotografuoju, bendrauju su žmonėmis.
Kaip palaikote save, sustabdote nuo grįžimo prie vartojimo?
Lietuvoje nebuvo savipagalbos grupės nuo vaistų priklausomiems žmonėms, šiuo metu mes ją kuriame, buriame bendruomenę. Mūsų dar nedidelė, bet jau stabili grupė „Avilys“ susitikinėja reguliariai, kiekvieną savaitę. Grupėje mes dalinamės savo patirtimis, jėgomis ir viltimi išlikti blaivūs, nevartoti vaistų. Prisijungti gali kiekvienas priklausomas žmogus, siekiantis blaivybės ir norintis nevartoti. Tai yra jėga, tai aukštesnės jėgos kelias.
Šis paskutinis klausimas neatsiejamas nuo priešpaskutinio, nes tiek negrįžimas prie vartojimo, tiek mokymasis gyventi su įvairiomis emocijomis – man beveik tas pats. Aš tiesiog žinau, kad vaistų vartojimas nieko nepakeis mano gyvenime – neišmokys jausti, būti, matyti, suprasti, bendrauti. Esu priklausoma ir visada tokia liksiu. Išmokau važiuoti dviračiu ir jau niekada nebepamiršiu kaip tai daryti. Tačiau aš siekiu nevartoti ir gyventi, o psichiką veikiančių medžiagų vartojimas man – mirtis. Proto ir sielos mirtis. Va šitas įsitikinimas ir padeda negrįžti prie vartojimo. Maža to – jaučiuosi dėkinga už tai, ką turiu ir man nebereikia sukti sau galvos, ar esu laiminga. Man laimė yra būti gyvai ir laisvai, mintimis ir širdimi.
Gydytojų komentaras:
Pasak Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Toksikologijos centro gydytojų, didžioji dalis pacientų, besistengdami išspręsti trumpalaikes savo problemas medikamentais, pernelyg į juos įninka ir atsiduria užburtame rate, iš kurio ištrūkti patys negali, tad susikuria daug didesnių bėdų ir sulaukia visiškai priešingo rezultato, nei tikėtasi iš pradžių.
Anot RVUL Toksikologijos centro vadovo dr. Roberto Badaro, didžiausia blogybė yra ta, kad skaudžias pasekmes sukeliantys vaistai įsigyjami pernelyg paprastai.
„Užtenka šeimos gydytojui ar psichiatrui pasakyti, kad gyvenimas nemielas, ir tokie vaistai – jau tavo kišenėje. Taip, iš pradžių jie suveikia, tačiau poveikis būna trumpalaikis ir vėliau situacija keičiasi iš esmės: vaistams išsivysto tolerancija, vartojamos dozės auga, patys pacientai reikalauja, kad vaistai jiems būtų skiriami, nepaisant simptomų ar ligos. Ir čia jau aiškiai matome priklausomybę, panašią, kokią sukelia greitieji kreditai – pavartoji vieną tabletę, kuri tau, atrodytų, padeda, bet kitą dieną tos pačios tabletės tau jau nebeužtenka ir griebiesi dar kitos arba didini tų pačių medikamentų dozę“, – teigia dr. R. Badaras.
RVUL Ūminių apsinuodijimų ir Toksikologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių vedėjos Gabijos Laubner teigimu, ne mažesnė problema yra ir tai, jog daugelį vaistų medikai skiria pernelyg nesusimąstydami – jei pacientas kartą pasiskundžia nemiga ar nerimu, jam visuomet bus pasiūlyti raminamieji ar migdomieji vaistai.
„Pas mus atsiunčiami pacientai, vartojantys migdomuosius ar raminamuosius netgi dešimt ar dvidešimt metų, nes kažkada specialistui pasisakė apie tai, kad turi miego ar nuotaikos sutrikimų, ypač po skaudžių gyvenimo situacijų, netekčių. Žmogui paskiriami vaistai, kurių vartojimas, deja, tęsiamas ir praėjus gedėjimo laikotarpiui. O galutinis rezultatas toks, kad, nepaisant didėjančių dozių, medikamentus vartojančiajam pradeda atrodyti, jog be vaistų jis tiesiog nebegalės užmigti“, – apie darbo praktikoje pasitaikiusius atvejus pasakoja G. Laubner.
Abu specialistai pabrėžia, jog itin svarbu nebandyti priklausomybės problemos spręsti savarankiškai, bet iš karto kreiptis į specialistus – šie, išlaikydami konfidencialumą, gali padėti pasveikti ir iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą.
Ieškantiems pagalbos:
Žmonių, priklausomų nuo vaistų, savitarpio pagalbos grupės „Avilys“ susitikimai vyksta kiekvieną ketvirtadienį Vilniuje Šv. Kryžiaus namuose (L. Stuokos-Guceviciaus g. 4 / S. Daukanto a. 1, 01122 Vilnius) nuo 18.30 iki 19.30 val.