Skaudina, bet traukia: traumuojančių patirčių magija
Pradėti, sako J. Fugalis, reikėtų nuo žodžio „toksiškas“ kilmės – graikų kalboje tai reiškia nuodingas: „Tai yra tokie santykiai, kurie nuodija žmogų, jam kenkia. Jie nėra skirti žmogaus augimui“, – sako psichiatras ir mėgina paaiškinti, kaip apskritai formuojasi santykių toksiškumas.
Pašnekovo teigimu, trauminis ryšys pirmiausia yra keliantis priklausomybę ir pasižymintis dideliu intensyvumu. Tokiame ryšyje žmonės prisiriša prie vienas kito trauminės, sutrikusios dalies patirčių. Asmuo, turėjęs trauminių patirčių anuomet, nors ir nesąmoningai, pritraukia į savo aplinką tokią antrą pusę, kuri puikiai įsilieja į šį „teatrą“:
„Nutinka taip, kad kiekvienas galiausiai ieško racionalizacijų, pateisinimų savo žalojančiam elgesiui ar gynybai. Jei augdamas vaikas mato ne itin sveikai sudėliotas ribas tėvų santykyje, tada jam žymiai lengviau rasti kitą žmogų, kuris atkartos tuos modelius. Jei augdamas žmogus yra gėdijamas, prieš jį smurtaujama fiziškai arba psichologiškai, buvo priklausomybių – jis iš esmės gauna idėją, kad santykis ir yra va toks, nes tik tokį jį pažino artimiausioje savo aplinkoje“.
Anot psichiatro, net labai tikėtina, kad po trauminių patirčių artimiausioje aplinkoje – su tėvais, broliais, seserimis – suaugęs žmogus vėl ir vėl grįš į panašaus pobūdžio santykius, nebent pats ieškos pagalbos, siekdamas šį ciklą aplenkti. Nors logiškai, regis, nenorime grįžti į santykius, kurie buvo prasti, čia, sako J. Fugalis, nugali pasąmoninė trauka žmogui, kuris spinduliuoja mums jau pažįstamus dalykus.
Toksiškų santykių požymiai: dėmesio vertos detalės
Kalbėdamas apie požymius, kurie padeda suvokti, kad esama toksiškuose santykiuose, J. Fugalis išskiria štai šiuos:
Partnerio nepastovumas. „Jeigu lygintume trauminį ryšį su sveiku ryšiu, tai sveikame ryšyje partneris yra stabilus, jis nedingsta, yra šalia emociškai ir fiziškai. Trauminiame ryšyje partneris yra nebenuspėjamas, nebūtinai visada šalia, gali būti ilgai dirbantis ir pan. Ir emociškai gali būti neprieinamas“, – kalba psichiatras.
Emociniai kalneliai. Kol sveikame ryšyje, nors galimi pakilimai ir nuosmukiai, bendra santykių tėkmė yra gana stabili, trauminiame arba kitaip vadinamame toksiškame santykyje vyrauja emocinių kalnelių jausmas: „Tokie santykiai prasideda labai intensyviai, su labai stipria seksualine trauka, yra labai ryški fizinė trauka, bet tuo pačiu emocinio ryšio nėra labai ryškaus. Pradžia būna itin intensyvi, žmonės labai greit apsigyvena kartu, pradeda iškart kartu leisti paras ir svyravimas yra kaip tendencija, o ne kaip išskirtinumas“, – komentuoja medikas.
Ima kisti savivertė. Jeigu tarpusavio santykis yra sveikas, išlieka stabilus identiteto, savęs pajautimo jausmas. Trauminiame ryšyje, sako J. Fugalis, kyla grėsmė požiūriui į save – tarsi visą gyvenimą žinojote, kad esate vienoks, o dabar ima neva aiškėti, kad esate kitoks, galbūt kvailesnis, nieko nepasiekęs, nieko nevertas ir pan.
Elgesio konflikto akivaizdoje ypatybės. Sveikame santykyje nevengiama konfliktų, tačiau net jų metu abu partneriai žino, kad myli vienas kitą ir neketina jo ar jos žeminti. Toksiškuose santykiuose, įsiplieskus konfliktui, meilė ir pagarba kitam žmogui išblunka: žiaurus neapykantos ir kiti intensyvūs jausmai gali peraugti į veiksmų lygį, kai namuose skraido lėkštės, trankomos durys, atsiranda fizinis smurtas ar prasideda nekalbadieniai, kas, anot psichiatro, taip pat yra labai ryški smurto forma. Žmogus tampa nebeprieinamas emociškai ir nebeatsako į kito asmens emocinius poreikius.
Asmeninių ribų stumdymas. Sveikame ryšyje asmeninės ribos yra itin svarbios – kiekvienas iš partnerių puikiai žino savo ribas ir nenori, kad jos būtų peržengtos, jas saugo ir jaučia, kad šios ribos yra gerbiamos. Toksiškame santykyje vyksta priešingai, be to dar ir pats liekate neva kaltas dėl to, kad jūsų ribos negerbiamos. J. Fugalis panaudoja iliustratyvų pavyzdį: „Tarkime gaslighting (liet. dujinis apšvietimas, manipuliacijos žmogumi forma – aut. past.), kai žmogus suvertė kaltę kitam už savo agresiją, neva čia tu mane išprovokavai ir t. t.“
Reakcija į išsiskyrimą. Skyrybų atveju, jei tarpusavyje vyravo sveikas ryšys, abu partneriai puikiai įsivaizduoja savo gyvenimą vienas be kito. Tuo tarpu toksiškuose santykiuose tampa labai sunku įsivaizduoti savo ateitį be šio partnerio: „Atrodo, kad prapulsiu, kad niekas manęs nemylės arba kad nebūna geresnio, geresnės“, – pasakoja pašnekovas.
Per intensyvūs jausmai. Nors gali atrodyti, kad iš kojų verčiantys pojūčiai yra tikrų tikriausios meilės įrodymas ir visų romantikų siekiamybė, psichiatras čia pristabdo: „Labai intensyvūs jausmai ir emociniai kalneliai, jei jie dažnesni nei stabilus augimas, rodo, kad santykyje vyksta kažkas labai intensyvaus ir, matyt, draugaujam ne su kitu žmogumi, o su savo projekcija, kokį kitą žmogų norime matyti. Ir jei tas realus žmogus neatitinka mano projekcijos – kyla labai labai daug jausmų. <...> Nesakau, kad aistra yra blogai, tačiau kai realybė susideda iš arba aistros, arba neapykantos – jau kažkas negerai.“ Be to, pašnekovas meilės apskritai nesieja su itin intensyviais pojūčiais kūne, ją labiau tapatindamas su bendrai kuriamu gėriu santykyje – tarpusavio pagarba, padėjimu vienas kitam augti, ribų ir poreikių gerbimu, palaikymu.
Konfliktų tema. Nesutarimai yra normali bet kurių santykių dalis, bet psichiatras įveda takoskyrą tarp temų, dėl ko tie nesutarimai kyla: sveikame santykyje pasitaiko konfliktų dėl konkrečių realybėje egzistuojančių veiksnių – kas kur įvyko, kas ką padarė ne taip, kas kažkam nepatiko ir pan. Tuo tarpu toksiškame santykyje pykčiai kyla dėl išsiskiriančių įsivaizdavimų, kaip kas neva turi elgtis.
Perdėta kito gyvenimo kontrolė. Sveikame ryšyje partneriai duoda vienas kitam emocinę erdvę: „Gerbiama kito erdvė, suprantama, kad jis – atskiras žmogus ir abudu kartu auga, pasirūpindami savimi, gali kartu smagiai leisti laiką, kurti prasmingą santykį“, – sektiną bendravimo pavyzdį apibūdina pašnekovas, tuoj pat pateikdamas priešingą, toksiško santykio atvejį, kur žmonės gyvena nebe savo, o vienas kito gyvenimus: „Prasideda kontroliavimas, paukštelio uždarymas į narvą ir sakymas, kur šis turi skristi“, – sako J. Fugalis. Kol sveikame ryšyje du individai pirmiausia auga kaip atskiros asmenybės, o tik po to bendrai kaip pora, trauminėje sąjungoje asmuo ima manyti, jog bendras pokytis priklauso tik nuo jo partnerio pasikeitimo – viskas susitvarkys, jei tik antroji pusė pakeis savo elgesį:
„Iš esmės vyksta tai, kad aš savo gyvenimo laimę, sėkmę ir pasisekimą statau ne ant savęs, o ant to, kaip kiti su manimi elgiasi. Taip užsidarau save į savo vidinį kalėjimą. Nebe pats esu atsakingas už savo veiksmus, nuotaiką, o kitas žmogus ir jo veiksmai. Aš nebelemiu savo gyvenimo. Jei tikiuosi, kad kitas mane padarys laimingu – aš jau esu truputėlį auka.“
Gyvenimas – sudėtingesnis nei Biblijos eilutės: kada reiktų išeiti, o kada galima likti
Ką daryti, jei supratome, kad esame išties toksiškuose santykiuose? Nors pirma mintis gali būti tiesiog viską besąlygiškai baigti, psichiatras tokiai idėjai pritaria tik iš dalies. Problema, anot pašnekovo, ta, jog dažniausiai žmonės tiesiog linkę į tam tikrus emocinių santykių modelius, tad tikėtis, kad tik pakeitus partnerį, o ne keičiantis pačiam, viskas išsispręs – naivoka.
Jeigu santykiuose nėra kraštutinumų – fizinio, psichologinio smurto, nepagarbos ar pan. – J. Fugalio įsitikinimu, tokį ryšį gali gelbėti porų arba asmeninės terapijos, kurios padės lengviau suprasti save ir kodėl atsiranda trauka tam tikram bendravimo modeliui, ar dviejų žmonių bendravimą dar galima išvaduoti iš toksiškumo.
Pokalbį su psichiatru baigiame, atsimindami santuokos ceremonijose dažnai skaitomą Biblijos ištrauką apie meilę, kuri yra kantri, maloninga, visa pakelianti. „Manyčiau, kad tos eilutės yra truputėlį hiperbolizuotos ir jei toks santykis būtų realybėje – tai nebebūtų sveikos ribos, nes esu pasiruošęs aukotis ir žemintis dėl kito žmogaus, ir, nepaisant to, ką jis padarys, aš jau esu pasiruošęs su tuo susitaikyti, atleisti ir tą išbūti.
Jei atvirai, nemanau, kad bažnyčios principas, jog gali būti tik viena santuoka ir joje reikia susitaikyti su viskuo, yra teisingas. Tikrai gali nutikti klaidų ir taip jau atsitinka, kad atsiduriame situacijoje, kurioje tikrai esame nevertinami. Ką, dabar reikia susitaikyti ir duoti kitą skruostą, kad vėl muštų? Nuoširdžiai tam nepritariu ir manau, kad gyvenimas yra truputį sudėtingesnis nei Biblijos eilutės“, – pokalbį pabaigia psichiatras.