Diagnozavimo laikas – itin svarbus: laukti simptomų tikrai nederėtų
Pirmiausia, dažnai painiojamasi tarp dviejų trumpinių – ŽIV ir AIDS. „ŽIV infekcija prasideda užsikrėtus ŽIV virusu ir ji gali tęstis ilgą laiką – 5, 10, kartais 15 metų, iki kol imunitetas nukrenta iki tam tikros ribos, ta riba paprastai yra 200 CD4 ląstelių, kartais ir daugiau, kada imunitetas nebeapsaugo nuo įvairių virusų, bakterijų ir t.t. Tada žmogus pradeda sirgti vadinamomis AIDS apibrėžainčiomis oportunistinėmis infekcijomis ir piktybinėmis ligomis. Lietuvoje dažniausia jų yra tuberkuliozė, tuo tarpu pagal JAV apibrėžimus, kada CD4 ląstelių kiekis yra mažiau nei 200, tai jau traktuojama kaip AIDS“, – kalba Santaros klinikų Infekcinių ligų centro infekcinių ligų gydytoja prof. Raimonda Matulionytė ir šioje vietoje pabrėžia esminį skirtumą tarp ŽIV ir AIDS. Visa šiuolaikinė prevencija, anot medikės, yra nukreipta į tai, kad ŽIV infekcija būtų diagnozuojama ir gydoma, kol neprogresavo iki AIDS.
Užsikrėtus ŽIV, pasak prof. R. Matulionytės, pradžioje dažnai juntami gripą primenantys simptomai, tačiau po to ilgą laiką galima nejusti visiškai jokių sveikatos sutrikimų iki momento, kol ŽIV jau pereina į AIDS.
2024-ųjų sausį Lietuvoje buvo žinomi iš viso 4102 užsikrėtusieji ŽIV registruojant nuo epidemijos pradžios. Apie 18 proc. šią statistiką sudarančių asmenų jau yra mirę ir apie 18 proc. yra sirgę AIDS infekcija. Vakarų šalyse, anot R. Matulionytės, šie rodikliai dažnai neperžengia 10 proc. Užsikrėtusių ŽIV asmenų rodikliai dvigubai paaugo 2022-aisiais, kuomet buvo priimti dideli pabėgėlių srautai. Pastaruosius keletą metų Lietuvoje kasmet ŽIV diagnozuojamas apie 130 Lietuvos gyventojų, tačiau 2023-iaisiais – 168 nauji atvejai Lietuvos gyventojams.
Pasak Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kas antras asmuo ŽIV užsikrėtė vartodamas švirkščiamuosius narkotikus –52,4 proc. (2011 asmenų), daugiau negu trečdalis užsikrėtę per lytinius santykius (28,8 proc. (1103) heteroseksualių ir 9,5 proc. (366) homoseksualių lytinių santykių metu), registruoti 23 perinatalinio ŽIV perdavimo atvejai (2022 m. buvo registruota 15 iš motinos perdavimo vaikui užsikrėtimo ŽIV atvejai – visi atvykę iš užsienio valstybių ir ten gimę), kitų –8,7 proc. (332) galimas ŽIV užsikrėtimo būdas nenustatytas.
Vaikai dažniausiai užsikrečia nuo mamų
ŽIV infekcija serga ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Tiesa, jie, anot Santaros klinikų Pediatrijos centro vaikų Infekcinių ligų skyriaus vedėjos gydytojos doc. dr. Ingos Ivaškevičienės, dažniausiai užsikrečia kitaip nei suaugusieji – ŽIV infekuota motina gali savo vaikui perduoti infekciją dar nėštumo metu.
Prof. R. Matulionytė tikina girdinti dažną nerimą tarp ŽIV užsikrėtusių suaugusiųjų, ar šie galės kurti santuoką, turėti vaikų ir šioje vietoje nori nuraminti:
„Lietuvoje iki šiol buvo iš Lietuvoje gimusių pacientų tik 9 užsikrėtę vaikai, o tai yra labai geras rezultatas net lyginant su mūsų artimiausiais kaimynais. <…> Taip yra todėl, kad nėščiųjų patikra Lietuvoje yra labai stipri. Nėščiosios testuojamos du kartus – pirmąjį trimestrą ir trečiąjį trimestrą. Vos kelio šalys Europoje turi tokią stiprią testavimo sistemą. <...> ŽIV perdavimo vaisiui tikimybė sumažėja iki 0,1 proc., jei nėščioji, sužinojusi, kad turi ŽIV infekciją, vykdo gydytojo nurodymus ir gauna gydymą“.
Mažyliams laiku nediagnozuotas ŽIV, anot doc. dr. I. Ivaškevičienės, vėliau paveikia centrinę nervų sistemą, todėl savalaikis gydymas – itin svarbus. Keletas ŽIV infekuotiems vaikams būdingų požymių – išplitusi ir sunkiai gydoma kandidozė, nepakankamas svorio prieaugis, užsitęsęs lėtinis viduriavimas, įvairūs kraujo tyrimų pokyčiai, padidėję limfmazgiai, kepenys, blužnis ir kt. pakitimai.
Tik dalis pacientų pasiekia gydytoją: Europoje esame paskutiniai
Anot profesorės, šiuo metu Lietuvoje egzistuoja penkios ŽIV ištyrimo sistemos. Pirmiausia, visuotinis ištyrimas – tiriamos visos nėščiosios, asmenys laisvės atėmimo vietose, donorai, priklausomybės centrų pacientai. Antra ištyrimo sistema – kuomet asmuo tiriamas individualiai įvertinant riziką, PSO išskiriamos penkios rizikos grupės – žmonės, vartojantys švirkščiamuosius narkotikus, įkalinimo įstaigoje esantys žmonės, vyrai, turintys lyt. santykių su vyrais, translyčiai asmenys ir sekso darbuotojai. Asmenys, priklausantys šioms grupėms, ir jų partneriai priskiriami padidintos rizikos grupėms. Trečia ištyrimo sistema – vertinant bendrą asmens sveikatos būklę ir ŽIV būdingas indikacines ligas kaip burnos, makšties kandidozė, juostinė pūslelinė, virusiniai hepatitai, leukocitų, trombocitų, hemoglobino trūkumas. „Visada tokiais atvejais verta žmogų ištirti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad asmuo serga ŽIV, tačiau gydytojai turėtų tirti tokių nusiskundimų turinčius pacientus. ŽIV testas nebrangus ir prevencija šiuo atveju yra valstybei žymiai lengviau pakeliama nei AIDS pacientų gydymas“.
Šiuo metu skatinamas integruotas ištyrimas, kuomet pacientas, tiriant dėl vienos ligos, sykiu patikrinamas ir dėl ŽIV. Galiausiai, penktoji ištyrimo kategorija – savarankiškas tyrimas, įsigyjant vaistinėje parduodamą greitąjį testą.
Kalbant apie ŽIV gydymo galimybes, pirmiausia ir bene svarbiausia pabrėžti tai, kad šiandieninėje medicinoje ŽIV – puikiai kontroliuojama infekcija. Visgi žmonės dar dažnai susipainioja ir įsivaizduoja, kad ŽIV diagnozę galima prilyginti mirties nuosprendžiui.
Pasak prof. R. Matulionytės, laiku diagnozavus ŽIV, gydymo ir infekcijos kontrolės galimybės yra labai geros ir prieinamos kiekvienam sergančiajam. „Gydomas kiekvienas pacientas, nepriklausomai nuo imuniteto lygio, socialinės padėties, fakto, ar asmuo apsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu, ar ne, darbo ir t.t. <…> Pagrindinė Lietuvos problema – kad tik kiek daugiau nei pusė visų pacientų pasiekia gydytoją. PSO duomenimis, su šiuo rodikliu Europoje atsiduriame blogiausioje pozicijoje.“ Neretai pacientai, anot profesorės, uždelsia su kreipimusi pagalbos, o galiausiai atvyksta jau itin prastoje būklėje, patenka tiesiai į reanimaciją ir gydymo prognozės tada – teikiančios mažai vilties.
Gydymas – itin efektyvus ir prieinamas visiems iki vieno
Svarbu tai, kad pas gydytoją papuolus laiku, ŽIV gydymas yra ne tik visiems prieinamas, bet ir itin aukštos kokybės, tikina prof. R. Matulionytė. Medikei antrina ir doc. dr. Inga Ivaškevičienė – nors šiuo metu ŽIV vis dar yra viso gyvenimo diagnozė, bet visuomenėje labai stipriai kinta požiūris į ligą, o esami vaistai padeda ją puikiai kontroliuoti. Žmogus, vartodamas paskirtus vaistus, gali gyventi visiškai pilnavertį gyvenimą. „Dabar turime tokių preparatų, kurie sukelia daug mažiau pašalinių poveikių, iš esmės yra saugūs. Juos geriant, infekcija kontroliuojama ir viruso kraujyje nebeaptinkama ir šie žmonės gyvena normalų gyvenimą. Kai kurie mokslininkai net lygina, kad sirgti cukriniu diabetu yra sudėtingiau nei turėti ŽIV infekciją“, – pasakoja doc. dr. I. Ivaškevičienė.
Pasak prof. R. Matulionytės, absoliučiai daugumai infekuotųjų ŽIV, kurie teisingai geria paskirtus vaistus, viruso kiekis sumažėja iki neišmatuojamo ir todėl žmogus nebegali perduoti infekcijos kitiems. Be to, 2023-aisiais moksliniame straipsnyje, kuris cituotas daugybėje pasaulio medikų suvažiavimų, iš naujo įvertintos ŽIV infekuotųjų išgyvenamumo galimybės. Paaiškėjo, kad jei pacientui ŽIV nustatyta ankstyvoje stadijoje, kol žmogus turi daugiau nei 500 CD4 ląstelių – išgyvenamumas pvz. 40 metų amžiaus moteriai yra dar 42 metai, o tokio amžiaus vyrui – dar 38 metai, kalbant apie JAV ir Europos populiaciją. Kitaip tariant, tokie žmonės gali sulaukti gilios senatvės, lygiai kaip neinfekuoti ŽIV. Tuo tarpu, diagnozavus ŽIV, kai infekcija jau pažengusi, išgyvenamumo rodikliai stipriai krenta.
Šiandieniniame pasaulyje, anot profesorės, svarbu nemistifikuoti ir nestigmatizuoti paties ŽIV ištyrimo – jis turėtų būti įprastas kaip bet kuris kitas periodiškai atliekamas kraujo tyrimas, o ne lydimas gėdos, susikaustymo, baimių ir mitų. Tam labai svarbus ir bendruomenių įsitraukimas, ir paties žmogaus sąmoningumas, nes testai – pigūs, lengvai prieinami, greitai ir dažniausiai nemokamai atliekami tiek gydymo įstaigose, tiek specialiuose ištyrimo kabinetuose, tiek įvairių akcijų metu, o norintiems testą atlikti patiems namuose – vaistinėse parduodami testai nenusileidžia savo jautrumu, jei nuo galimo užsikrėtimo praėję 3 savaitės, mediko dalyvavimas nėra būtinas.
Pasak profesorės, šios infekcijos stigmatizavimas atsigręžia prieš pačią visuomenę – dalis žmonių bijo kreiptis ir gauti gydymą, nes taip tarsi atsiras užribyje, jausis nurašyta visuomenės dalimi. Medikė neslepia, kad vis dar girdi pacientų, ypač atvykusių iš mažesnių miestelių, pasakojimus apie jaučiamą kitokį, įtaresnį, netolerantišką požiūrį į juos, operacijų atidėliojimą, jei žmogus infekuotas ŽIV ir pan.
Medicinos progresas – milžiniškas
Nuo ŽIV stigmatizavimo kenčia ir infekuoti gimdymo metu vaikai – pasak doc. dr. I. Ivaškevičienės, pacientams tekę pakeisti ne tik mokyklas, bet ir gyvenamąją vietą vien dėl bendruomenės baimės ir netolerancijos. Tokiam vaikui bijoma paspausti ranką, jį apkabinti ar pan., nes neva tai gali sukelti riziką užsikrėsti ŽIV.
Nustačius ŽIV paskirti tabletės ar vaikų atveju sirupo formos medikamentai vartojami kasdien, svarbu tai daryti tuo pačiu metu, tačiau pasaulyje jau pradedami plačiai naudoti švirkščiami ir ilgai veikiantys vaistai nuo ŽIV. Toks preparatas sušvirkščiamas kartą per du mėnesius. Šiuolaikiniai vaistai nuo ŽIV tokie efektyvūs, kad juos vartojant tinkamai, pacientams nebereikia tirtis kas mėnesį ar pan., profilaktiškai tyrimai atliekami kartą per pusmetį, siekiant įsitikinti, kad ŽIV kraujyje nebeaptinkama.
„Tai yra liga, kurios ištyrime ir gydyme įvyko pats didžiausias progresas per pastaruosius metus. Nuo ŽIV yra mirę virš 80 mln žmonių visame pasaulyje, tačiau progresas didžiulis. Šiandien infekuotieji gyvena pilnavertį gyvenimą, išskyrus, deja, Rytų Europą ir Centrinę Aziją. Tai vis dar yra tie regionai, kuriuose ir naujų ŽIV atvejų, ir mirčių nuo to vis dar daugėja“, – konstatuoja prof. R. Matulionytė ir šioje vietoje džiaugiasi Lietuvos pozicija, kad kai kuriais rodikliais esame daugiau vakarietiška šalis, o ir stigma pamažu, bet užtikrintai palieka mūsų įsitikinimus.
Populiariausi mitai apie ŽIV ir paaiškinimas, kaip yra iš tiesų
ŽIV – mirties nuosprendis: tai yra mitas. Jei ŽIV infekcija diagnozuojama anksti – medikamentinis gydymas užtikrina tokius išgyvenimo rodiklius, kurie nuo neinfekuotųjų ŽIV išgyvenamumo rodiklių ženkliai nesiskiria. Ankstyvoje stadijoje nustačius ir tinkamai gydant ŽIV, žmogus gali sulaukti gilios senatvės.
Užsikrėsti gali tik socialinių įgūdžių neturintys, narkotikus vartojantys ar daugybę seksualinių partnerių turintys žmonės: tai taip pat mitas. Užsikrėsti gali ir visiškai sveiką gyvenimo būdą propaguojantis žmogus. Be to, gali užtekti vieno lytinio partnerio, tačiau jei jis bus infekcijos nešiotojas – yra galimybė nuo jo užsikrėsti vaginalinių, oralinių, analinių lyt. santykių metu. Užsikrėsti galima nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, socialinio statuso, finansinės padėties.
ŽIV – labai reta diagnozė: Nors kai kuriems atrodo, kad ŽIV yra itin reta diagnozė, iš tiesų mes gyvename ŽIV epidemijos sąlygomis, per visą ŽIV infekcijos registravimo Lietuvoje laikotarpį (1988–2023 m.) nustatyti 4 102 ŽIV užsikrėtusieji, tačiau neatmetama tikimybė, kad skaičiai – gerokai didesni, tik ne visi žmonės kreipiasi pagalbos dėl baimės, nežinojimo ar stigmos. Sergamumas ŽIV infekcija 2022 m., lyginant su 2021 m., padidėjo du kartus nuo 4,3 iki 8,9 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Tokiam aukštam sergamumo rodikliui turėjo įtakos didelis skaičius užregistruotų ŽIV užsikrėtusių užsienio šalių piliečių.. Apskaičiuojant ŽIV sergamumo rodiklį be užsienio šalių piliečių – 2022 m. jis sudarė 4,7 atvejo 100 tūkst. gyventojų
ŽIV tyrimui būtina registracija pas gydytoją: šiuo laiku ŽIV tyrimai su gydytojo paskyrimu gali būti atlikti gydymo įstaigoje, tačiau taip pat yra galimybė nemokamai, greitai ir anonimiškai išsitirti specialiuose įsteigtuose punktuose, bendruomeninių akcijų metu arba įsigyti testą vaistinėje ir jį atlikti namuose. Testui naudojamas lašas kraujo, paimamo iš piršto. Vietas, kur galima pasitikrinti, rasite čia.
Jei užsikrėčiau ŽIV infekcija, būtinai pajusiu specifinius simptomus: nebūtinai, iš tiesų pirminiai ŽIV simptomai gali priminti peršalimą ar gripą arba būti itin nežymūs, o vėliau daugybę metų galima apskritai nieko nejausti, nors ŽIV jau tūno organizme. Tik po keleto ar keliolikos metų, infekcijai progresuojant ir pereinant į paskutinę vadinamąją AIDS formą, pradeda varginti simptomai, tačiau tada gydymas jau sudėtingas, o išgyvenamumo rodikliai irgi nebėra džiuginantys.
Užsikrėtusieji ŽIV nebegalės kurti šeimos, turėti vaikų: jei infekcija nustatoma laiku ir tinkamai vartojami gydytojo paskirti medikamentai, absoliuti dauguma pacientų pasiekia tą lygį, kad atliekant pakartotinius tyrimus jų kraujyje ŽIV nebeaptinkama. Tai reiškia, kad tokie žmonės gali gyventi pilnavertį gyvenimą, turėti lyt. santykius ir neužkrėsti savo partnerio, susilaukti vaikų ir t.t.
Užsikrėsti nuo infekuotojo ŽIV galima prie jo prisilietus: viena iš stigmų, kuri nėra tiesa. ŽIV neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, baseinu, indais ar per vabzdžių (pvz., uodų, erkių) įkandimus. ŽIV neperduodamas per kasdienius kontaktus, pvz., rankos paspaudimą sveikinantis ar apsikabinant.
Užtenka ŽIV testą padaryti vieną kartą: tai – mitas, mat ŽIV tyrimas turėtų tapti normalia ir periodiška žmogaus savistabos dalimi, o keičiantis lyt. partneriams svarbu, kad abu žmonės naujus santykius pradėtų tikri dėl to, kad nėra infekuoti ŽIV. Svarbu tai, kad ŽIV inkubacinis periodas vidutiniškai trunka apie 3 savaites (kartais 3 – 6 mėnesius). Tiek laiko nuo užsikrėtimo laboratorinių tyrimų rezultatai gali būti neigiami, taigi svarbi ne tik vienkartinė patikra iškart įtarus užsikrėtimą, bet periodinis pasitikrinimas.