Mirtiną ligą įveikusi Kotryna prabilo apie išgyventą kančią: apie tai viešai kalbėti išdrįsta retas lietuvis

Šiandien Amsterdame gyvenanti Kotryna Uogintaitė veda grupines treniruotes. Sunku patikėti, tačiau atletiškų formų mergina kadaise patyrė milžiniškas kančias dėl anoreksijos. Paauglystėje ji negalėjo įsivaizduoti nieko baisesnio už svarstykles, rodančias daugiau nei 50 kilogramų. Apie ligą atvirai kalbanti Kotryna sako, kad anoreksija yra sunki psichinė liga, kurios sprendimo šaldytuve nėra. Tuo metu specialistai stebi liūdnas tendencijas: anoreksijos atvejai tampa vis sudėtingesni, o ateityje jų tik daugės.

Noras išlaikyti mažą svorį buvo didesnis nei noras gyventi

„Nuo jaunų dienų mėgau valgyti ir, žinoma, buvau pilnesnė“, – vaikystę prisimena Kotryna. Kol nesirgo anoreksija, mergina jautė aplinkinių spaudimą mesti svorį: artimieji dažnai komentuodavo, kiek maisto mergaitė suvalgė ar kiek svorio priaugo nuo to laiko, kai matė ją paskutinį kartą. Prisimindama tas dienas, Kotryna mano, kad šie skaudūs žodžiai buvo nepelnyti. „Žvelgiant atgal – nebuvau nutukusi ir viršsvorio neturėjau. Tiesiog nebuvau standartinio S dydžio mergaitė“, – sako ji.

Sulaukusi 17-os, mergina pradėjo aktyviai mesti svorį, o tai neliko nepastebėta aplinkinių: vieni gyrė geležinę merginos valią, o kiti atrodė pasibaisėję, jog svorio metimas eina netinkama linkme. Nepaisant to, mergina nė nemanė, kad gali susirgti anoreksija, nes buvo patikėjusi artimųjų žodžiais, kad yra „iš prigimties pilnoka“.

Kotryna nesuprato, kad serga, kol mama jos nenuvedė pas psichoterapeutę Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centre Vilniuje. Mergina pamena, jog sirgdama užvis labiausiai norėjo sverti ne daugiau 50 kilogramų. Tuo metu 169 cm ūgio mergina tesvėrė 46,8 kg.

„Anoreksijos laikotarpiu mano svoris svyruodavo, tačiau niekuomet nesiekdavo 50 kg, kuriuos tuo metu laikiau siaubingais. Išaušus lietuvių kalbos nacionalinio egzamino dienai, kaip ir kiekvieną rytą, pasisvėriau, ir su siaubu pamačiau 51 kg. Pamenu mane apėmusią paniką ir mintį iššokti pro langą. Tuo metu svoris buvo didelis savivertės indikatorius ir, pamačiusi „aukštus“ skaičius ant svarstyklių, negalėjau įsivaizduoti savęs judančios su tiek daug riebalų. Šio įvykio nežino nei mama, nei psichologai, pas kuriuos teko lankytis. Visuomet buvau pakankamai sąmoninga ir žinojau, kad garsiai išreiškus tokias mintis aplinkiniams greitai atsidurčiau ligoninėje. Tuo metu noras išlaikyti žemą svorį buvo didesnis nei noras gyventi“, – baisiausią ligos epizodą prisimena Kotryna.

Sergančiai merginai pasveikti buvo nelengva, tačiau ją visuomet palaikė mama. „Ji vienintelė buvo mano pusėje, skatino gydytis ir iš ligos keltis mano pačios sugalvotais būdais. Davė visišką laisvę, nes tikėjo manimi ir žinojo, jog esu protinga ir neleisiu ligai manęs sunaikinti“, – sako mergina.

Vis dėlto, anoreksijos padariniai dar ilgai persekiojo merginą. Pradėjusi studijuoti ekonomiką universitete, Kotryna pastebėjo, jog anoreksija neigiamai paveikė jos atmintį.

„Teko aukoti savo „tobulo kūno“ idealą vardan studijų. Lengva nebuvo, atsistatymo laikotarpį prisimenu, ko gero, su dar didesniu siaubu nei svorio metimą. Nustojus kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį, prasidėjo nesibaigiantys persivalgymo priepuoliai. Tekdavo keltis vidurnaktį, nes būdavo labai gėda valgyti net prie šeimos narių, vienu valgymu suvalgydavau dvidešimt porcijų pyrago.

Supratau, kad tai labai nesveika, tačiau tuo metu žinojau, kad mano smegenims reikia kalorijų ir maisto. Tiesa, apsivalgymo metu fiziškai negalėjau savęs sustabdyti ar kontroliuoti, pradėjusi valgyti panirdavau tarytum į transą, kuris pasibaigdavo tik suvalgius visą pyragą“, – prisimena Kotryna.

Svorio kritimas – anoreksijos pasekmė: gydyti pirmiausiai reikia ne kūną, o sąmonę

Tam, kad mergina galutinai įveiktų ligą, prireikė laiko. Šiuo metu ji gyvena Amsterdame, jau dvejus metus dirba sporto srityje, veda grupines treniruotes ir treniruoja žmones asmeniškai. Tiesa, su anoreksija jai dar tenka susitikti: tik ne savyje, o savo aplinkoje.

„Anoreksija sergančių merginų ir moterų čia kiek mažiau, tačiau tikrai pasitaiko, ir, kaip tyčia, pastarosios lankosi pačiose intensyviausiose treniruotėse, kurios joms yra ne tik nerekomenduojamos, bet turėtų būti draudžiamos. Iš savo patirties žinau, kad jų ligos įvardinimas tiesiai joms į akis tikrai nepadės. Gailesčio joms taip pat nereikia. Ko joms tikrai reikia ir trūksta – draugiško ir nuoširdaus palaikymo, ypatingai to, kuris nebūtų susijęs su jų kūnu“, – įsitikinusi Kotryna.

Ji prideda, kad prie anoreksijos atvejų smarkiai prisideda ir vyraujantis liekno ir tobulo kūno kultas, kurį palaiko visuomenė. O anoreksija, kaip psichologinis sutrikimas, yra stipriai susijusi su noru kontroliuoti savo kūną ir siekti tariamo tobulumo bet kokia kaina ir bet kokiomis sąlygomis.

„Manau, kad šiai ligai būdingi tam tikri asmenybės bruožai, kaip perfekcionizmas, pernelyg aukšta savikritika ir, ko gero, aukštesnis nei vidutinis jautrumas. Net praėjus beveik dešimtmečiui nuo ligos pradžios, turiu pripažinti, jog jautriau nei aplinkiniai reaguoju į bet kokius gyvenimo nutikimus. Kitais žodžiais tariant, mano asmenybės tipas, mano manymu, yra linkęs į kraštutinumus“, – sako ji.

Mergina pastebi, jog dažnas žmogus, sutikęs sergantį anoreksija, puola jį auklėti, kaip reikia valgyti. Anot jos, tokia aplinkinių reakcija – netinkama ir žeidžianti. „Tau reikia daugiau pavalgyti“ ar „tave tuoj vėjas nupūs“ – frazės, kurių sergančiam žmogui geriau nesakyti.

„Anoreksija sergančios merginos ir pačios supranta, kad serga, ir mano rūpesčio kupinas žvilgsnis tikrai nėra pirmas ar paskutinis tą dieną, kurio jos sulaukė. Bandymas auklėti patarimais joms tikrai nepadės. Vienintelis būdas joms padėti – tikra draugija. Kaip ir visų psichologinių ligų, kiekvienas atvejis labai skirtingas ir unikalus, tad vieno sprendimo ar patarimo, kaip išsigydyti anoreksiją, nėra. Svorio priaugti galima tik vienu būdu – vartojant daugiau kalorijų, tačiau ligos branduolys niekuomet nėra kūnas, o svorio kritimas tėra anoreksijos pasekmė. Gydyti, deja, reikia sąmonę ir sąmoningumą. Ko gero, efektyviausias būdas yra kreiptis į specialistus, išmanančius žmogaus psichiką. Jei tokių galimybių nėra – šiais laikais gausu literatūros šia ir panašiomis temomis“, – pataria ligą įveikusi Kotryna.

Gydytoja dietologė pastebi liūdną tendenciją: anoreksijos atvejų daugėja ir daugės

Skaičiuojama, jog nervine anoreksija pasaulyje serga maždaug 1 proc. gyventojų, 95 proc. iš jų – moterys. Lietuvoje situacija yra panaši. Gydytoja dietologė Eugenija Repšienė pastebi nerimą keliančią tendenciją: nors nervinė anoreksija dažniausiai išsivysto vyresniojo amžiaus paaugliams, ypač merginoms, dietomis ir svorio metimu ima domėtis vis jaunesnio amžiaus vaikai.

E. Repšienė mano, jog ateityje valgymo sutrikimų tik daugės, nes šiai ligai reikšmingos įtakos turi tai, kaip iškreiptai šiandien suvokiamas gražus kūnas.

„Reikia pripažinti, kad visų valgymo sutrikimų po truputį daugėja, ypač Vakarų šalyse, ir, deja, jų daugės, nes šiandien labai svarbus įvaizdis, pagal kurį pirmiausiai vertinamas žmogus. Lieknumas tapatinamas su grožiu, patrauklumu bei sėkme. Mano praktikoje taip pat jų (anoreksijos atvejų – DELFI) daugėja. Jei konsultuojama paauglė, kurios mažėjantis kūno svoris, yra vegetarė, veganė, jau dedamas šauktukas, ar po tuo neslypi valgymo sutrikimai“, – sako E. Repšienė.

Paklausus, kodėl susergama anoreksija, gydytoja dietologė vienu iš svarbių veiksnių įvardija dietų laikymąsi. Taip pat įtakos turi raidos veiksniai, santykiai šeimoje, nesaugumas, savęs nuvertinimas ir baudimas, kontrolės siekis bei genetiniai veiksniai.

„Daugelis vaikų ir paauglių, kenčiančių nuo valgymo sutrikimų, neretai kenčia ir nuo nuolatinio nerimo, baimės priaugti svorio, žemos savivertės. Tam, kad susidorotų su šiais jausmais, vaikai ir paaugliai gali imtis spręsti sunkumus per maistą, o per ilgesnį laiką susiformuoja žalingi valgymo įpročiai. Taip pat valgymo sutrikimai dažnai eina drauge su kitais psichikos sutrikimais: nerimo sutrikimais, depresija, priklausomybėmis“, – aiškina E. Repšienė.

Tai, jog sergama anoreksija, išduoda dietų laikymasis esant vidutinio ar liekno kūno sudėjimo, nuolatinė baimė būti storam, staigus svorio netekimas, kurį sergantysis gali stengtis slėpti po laisvais drabužiais, valgymas slapčia, tik tam tikro maisto valgymas mažais kiekiais, keisti valgymo įpročiai, pavyzdžiui, vengimas valgyti, perdėtas susirūpinimas sveika mityba, sekinantis sportavimas, nereguliarios mėnesinės ar jų išnykimas merginoms bei moterims, depresija, perfekcionizmas ar griežta savikritika.

Anot E. Repšienės, dažniausiai liga prasideda pereinant iš vaikystės į paauglystę, maždaug 13 metų. Tuomet labai keičiasi kūnas – kūno masė padidėja apie 40 proc. Taip pat liga gali pasireikšti pereinant iš vieno gyvenimo periodo į kitą – kai baigiama mokykla ir pradedama studijuoti, moteris pagimdo ir pradeda auginti vaikus, taip pat ją gali paskatinti vaikų išėjimas iš namų. Pagrindinis simptomas – maža kūno masė, kai kūno masės indeksas (KMI) yra 17,5 arba mažiau, tačiau žmogus mato iškreiptą savo kūno vaizdą.

Tyrimai leidžia daryti prielaidą, jog sergančiųjų nervine anoreksija šeimų atžalos turi didesnę tikimybę ja susirgti. Negalima teigti, jog tai paveldima, bet yra polinkis susirgti. Nors nervinė anoreksija dažniausiai prasideda paauglystėje, gali prasidėti ir bet kuriuo kitu metu.

Pasveiksta tik pusė pacientų: penktadalis užsitęsusios ligos atvejų baigiasi ir mirtimi

E. Repšienė pabrėžia, kad valgymo sutrikimai nėra išsigalvojimas ir tai nepraeis savaime, todėl pagalbos kreiptis reikia kuo anksčiau. Dažniausiai gydymas su pertraukomis užtrunka net keletą metų. Anot jos, patekus pas specialistus anksti, būna atvejų, kai užtenka vos 3–4 konsultacijų, kad liga neišsivystytų.

„Pirmasis anoreksijos gydymo tikslas yra grąžinti sergančiajam normalų svorį ir valgymo įpročius. Dažnai prireikia gydymo ligoninėje, kuris užtrunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Jei dėl nepakankamos mitybos gresia pavojus gyvybei, prireikia intraveninio maitinimo arba maitinimo per zondą. Jaunai, besiformuojančiai asmenybei gydymo metu ir vėliau yra itin svarbus šeimos ir, kiek tai įmanoma, artimiausių draugų ar giminės palaikymas“, – pabrėžia gydytoja dietologė.

E. Repšienė prideda, jog ilgalaikiam gydymui svarbus psichologinis aspektas. Tai apima gydymą antidepresantais, elgesio terapiją, psichoterapiją, palaikomąsias grupes. Gydymas taip pat padeda spręsti už valgymo sutrikimų slypinčias psichologines bėdas.

Valgymas rekomenduojamas grupėse prižiūrint slaugytojai. Dėl valgymo reikia sudaryti griežtas ribas: negali palikti maisto, jei nesuvalgo, skiriami daug kalorijų turintys gėrimai. Po valgymo rekomenduojama kurį laiką stebėti, kad nevemtų. Sverti reikia ne rečiau nei du kartus per savaitę. Rekomenduojama nustatyti svorio, kurį ketinama pasiekti, ribą: pavyzdžiui: KMI 19–20.

„Kiek laiko reikia gydyti, turėtų būti nustatoma pagal daugelį kriterijų, tai priklauso ir nuo to, ar ilgai žmogus serga. Užsienio šalyse pacientas gydomas tiek, kiek reikia, tai gali trukti ir metus. Pas mus taip nėra, todėl neretai pasitaiko atkritimų. Didelė dalis centre besigydančių valgymo sutrikimų turinčių žmonių pripažįsta, kad serga, tačiau baimė sustorėti mažina gydymo motyvaciją. Centre jie bando išvengti valgymo, tad prižiūrėtojas stebi, ar suvalgomas visas patiekalas. Sunku atsisakyti klaidingų mitybos įpročių, tad tokia priežiūra padeda laikytis paskirtos dietos“, – sako E. Repšienė.

Gydytojos dietologės teigimu, tik 50 proc. anoreksikų pasveiksta. 25 proc. sveikata pagerėja, bet išlieka tam tikri simptomai, pavyzdžiui, toliau šiek tiek ribojamas maistas, o 25 proc. – nepagydomi.

„Šie žmonės tiesiog išmoksta gyventi su mažu svoriu ir nenumirti. Retkarčiais jie patenka į reanimaciją, kiti jos išvengia, nes žino, kiek reikia valgyti, kad visiškai neišsektų. Iki 50 proc. pacientų liga gali pereiti į bulimiją, bet pastaroji dažniau pagydoma. Iki 10 proc. pacientų miršta, taigi, mirtingumas labai didelis. Jei liga tęsiasi ilgai, miršta net iki 20 proc.“ – teigia E. Repšienė.

Bendrame ligos kontekste, anoreksija baigiasi mirtimi vienu iš dešimties atvejų. Dažniausiai mirties priežastimi būna sustojusi širdis, elektrolitų pusiausvyros sutrikimas ar savižudybė.

„Nervinė anoreksija – tai liga, turinti didžiausią mirtingumo rodiklį iš visų psichikos sutrikimų, sergantieji miršta nuo fizinės sveikatos sutrikimų, ir nusižudo. Vilties teikia tai, jog, pavykus pacientą įtraukti į gydymo procesą, įmanoma sustabdyti ligos progresavimą, be to, dauguma pasveiko per 5–6 metus. Tačiau sveikimą dažnai sunkina nervine anoreksija sergančiojo gretutinės ligos ir sutrikimai: depresija, obsesinis kompulsinis sutrikimas, socialinės fobijos požymiai, asmenybės rigidiškumas, polinkis į ritualizuotą elgesį, perfekcionizmas“, – vardija gydytoja dietologė.

Valgymo sutrikimų centre – vis sunkesni atvejai: kenčia ne tik merginos, bet ir vaikinai

Valgymo sutrikimų centro vadovė, gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Brigita Baks aiškina, jog anoreksija – liga, kai turi būti gydomi ne tik psichologinės, psichiatrinės problemos, bet ir somatiniai, metaboliniai pakitimai. Ligos priežastimis ji įvardija genetiką ir aplinkos įtaką: ligos atsiradimui reikšmės gali turėti kylantys konfliktai, patyčios, pokyčiai gyvenime. Visuomet paleidžiamuoju mechanizmu tampa griežtas dietos laikymasis, svorio kritimas, kurio riba vis mažinama. Psichoterapeutė taip pat atkreipia dėmesį į plintantį šios ligos mastą.

„Pastebime, jog anoreksijos atvejų daugėja. Prieš 20 metų centre vienu metu gydydavosi 15–20 pacientų, o dabar yra 40–50. Eilės gydytis – vis ilgesnės. Pavyzdžiui, lyginant pastarųjų 10 metų laikotarpyje, pas mus patenka pacientai su vis sunkesne anoreksijos simptomatika: daug mažesnis svoris, ligos atvejai vis labiau užleisti, juos vis sunkiau atstatyti. Apie tai, kokio svorio pacientai pas mus patenka, nesame linkę kalbėti, tačiau tai yra labai mažas, nesuderinamas su gyvybe svoris“, – sako B. Baks.

Valgymo sutrikimų centro vadovė, stebinti pastarųjų metų tendencijas, skelbia liūdną ateities prognozę – anoreksijos atvejų tik daugės, ir tai palies ne tik merginas, bet ir vaikinus.

„Šimtas procentų, jog anoreksijos atvejų daugės. Esama statistika rodo vienareikšmiškas tendencijas. Liūdina tai, kad vyrų sergamumo kreivės darosi tokios, kaip prieš 30 metų atrodė moterų kreivės. Manau, vyrų anoreksijos atvejų taip pat daugės“, – prognozuoja gydytoja.

Anot B. Baks, centre anoreksijai skiriamas kompleksinis, komandinis gydymas, kurio metu siekiama atstatyti ir somatinius sutrikimus, kylančius dėl per mažo svorio. Gydymas apima ir psichoterapiją, mentalizacijos užsiėmimus ir kineziterapiją. Nepaprastai svarbi pacientų tarpusavio parama. Gydymas gali užtrukti ilgai,o jo trukmė labai priklauso nuo to, kada kreipiamasi, ar liga jau įsisenėjus.

„Tai labai rimta liga. Jei ji tęsiasi ilgiau nei 3 metus, tikimybė visiškai pasveikti smarkiai krenta. O jei anoreksiją lydi depresija ar kokios nors priklausomybės, pacientų mirtingumas žymiai didėja. Pavyzdžiui, esant anoreksijai, kurią lydi priklausomybė, stebimas net 12 kartų didesnis mirtingumas, lyginant su bendra populiacija“, – teigia B. Baks.

Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai [phone] I-VII, visą parą Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII, 11:00 - 23:00 Linija Doverija (rusų kalba paaugliams ir jaunimui) Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai [phone] II–VI, 16.00 - 20.00 Pagalbos moterims linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai [phone] I-VII, visą parą Vilties linija Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai 116 123 I-VII, visą parą Krizių įveikimo centras Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius, http://www.krizesiveikimas.lt) [phone] I-V 16.00–20.00, VI 12.00–16.00 Dingusių žmonių šeimų paramos centras (teikiama pagalba nuo smurto nukentėjusiems asmenims - artimoje ir neartimoje aplinkoje, nusikalstamų veikų) [phone] [e-mail]

Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų.

„Sidabrinė linija“ – draugystės pokalbiai, emocinė ir informacinė pagalba vyresnio amžiaus žmonėms. Budi profesionalūs konsultantai [phone] www.sidabrinelinija.lt [e-mail] I-V 8.00-22.00, VI-VII 11.00-19.00

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per 36val. „Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: https://jaunimolinija.lt/lt/pagalba/pagalba-pokalbiais-internetu/ Pokalbiai internetu (angl.chat) Kasdien nuo 18 iki 24 val. Emocinė parama elektroniniais laiškais "Jaunimo linijoje" neteikiama „Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas „Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 3 darbo dienas Psichologinės konsultacijos Rašyti el. paštu: [e-mail] informacijos svetainėje: http://www.psyvirtual.lt Atsako per 2 darbo dienas Pagalba nusižudžiusių artimiesiems Rašyti el. paštu: [e-mail] Atsako per 2-3 darbo dienas

Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. ([phone].

Pagalba turintiems priklausomybių

Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą:

RPLC Vilniaus filialas [phone] [e-mail] Gerosios Vilties g. 3 RPLC Kauno filialas [phone] [e-mail] Giedraičių g. 8 RPLC Klaipėdos filialas [phone] [e-mail] Taikos pr. 46 RPLC Šiaulių filialas [phone] [e-mail] Daubos g. 3 RPLC Panevėžio filialas [phone] [e-mail] Elektronikos g. 6 Anoniminių alkoholikų draugija [phone] [e-mail] Pilnų namų bendruomenė [phone] [e-mail]