Vis dėlto, moteris renkasi savo gyvenimo istoriją papasakoti anonimiškai ir iškart paaiškina, kodėl. „Dalyvauju pagalbos sau grupėse, kuriose anonimiškumas – svarbiausias dvasinis principas. Ir ši nuostata svarbiau už asmenybes. Taigi, svarbiau žinia nei asmenybė“, – sako moteris.
– Papasakokite savo gyvenimo istoriją. Kokioje šeimoje augote? Ar jautėtės mylima? Ar nieko netrūko?
– Augau nedideliame mieste. Kiek pamenu, jis man nuo mažens buvo per mažas, visąlaik troškau kažko didesnio, norėjau gyventi kitur. O kur? Kažkur kitur, kur daugiau laisvės patirčiau.
Nuo mažų dienų jaučiausi kažkokia kitokia nei mano bendraamžiai, klasiokai. Norėjau kitų tėvų, visąlaik lygindavau kitas mamas, kad jos geresnės už mano, jos daugiau laiko skiria savo vaikams nei maniškė. Norėjau mokytis kitoje mokykloje, nes atrodė, kad ten mokymo sistema geresnė, ir t. t.
Iš dabartinės perspektyvos žiūrint, tikrai augau inteligentiškoje ir viskuo aprūpintoje šeimoje, turėjau viską, ko užsigeisdavau. Atostogaudavau prie jūros, lankydavau būrelius, vykdavau į užsienį.
Buvau aktyvi mokinė, labai gerai mokiausi, dalyvaudavau įgyvendinant visokius projektus. Mokyklą baigiau puikiais rezultatais, bet, kaip ir minėjau, troškau vidinės laisvės.
Su kuo ta laisvė man asocijavosi? Su savarankiškumu, nepriklausomybe nuo tėvų. Ką man reiškė savarankiškumas? Kad tėvai manęs nekontroliuoja, grįžtu į namus, kada noriu, o ne tuomet, kai jie pasako. Kad nereikia teisintis, kodėl gavau vienokį ar kitokį pažymį, ir tas pažymys neatitiko jų lūkesčių.
– Kada prasidėjo jūsų pavojingi susidūrimai su alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis? Kaip tai atrodė?
– Pirmąkart alkoholio paragavau būdama dešimtoje klasėje, po egzaminų. Pamenu, buvo tokia gera nuotaika, išlaikiau egzaminus puikiai, gavau daug pagyrimų.
Tėvai išleido mane iki vėlumos švęsti su klasiokais. Pajutau, kad manimi pasitiki. O man tai buvo svarbu: jei pasitiki, vadinasi, esu laisva nuo jų kontrolės.
Ir ką gi, jau po dešimties minučių buvau tokia apsvaigusi, kad galėjau laisvai bendrauti, komunikuoti, netgi flirtuoti su klasiokais, būti dėmesio centre. Taip, pajutau kažką tokio, kas mane išlaisvina iš savo pačios kalėjimo.
Man tai patiko. Bet nepatiko būsena ryte, labai blogai jaučiausi fiziškai, todėl alkoholio nevartojau iki tol, kol įstojau studijuoti.
Labai greitai mane įtraukė studentiškas gyvenimas. Pusę metų dar kažkaip gebėjau išsilaikyti ir gana gerai užbaigti sesiją. O tada vėl iš to džiaugsmo nėriau gilyn. Labai greitai pajutau laisvę, kurios troškau. Net, atrodė, atsakiau sau į klausimą, kuris mane kankino nuo vaikystės: čia mano vidinė laisvė. Pajutau ją.
Alkoholis mane atpalaiduodavo tiek, kad tai tapo kasdienybe ir norma, – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. Savaitgaliais vykdavau į savo gimtąjį miestą pasirodyti tėvams, jog esu tvarkinga studentė.
Man tik labai nepatikdavo rytinė būsena nuo eilinės pjankės, todėl ir rytais pradėjau stabiliai užgėrinėti tą nepatinkančią būseną. Jaučiausi tarsi guminė, jau tuomet mano protas sakė, kad su alkoholiu turiu kažką daryti. Bandžiau gerti mažiau, bandžiau keisti alkoholio rūšis, bet visąlaik baigdavosi taip pat – girta kaip tapkė.
O kur dar neadekvatūs nuotykiai. Kadangi sukausi tokioje neakademinėje terpėje, jau buvau pagarsėjusi kaip mėgstanti pasilinksminti, tai neaiškių bendražygių visąlaik turėdavau. Su jais galėdavau leisti vieną ar kitą dieną. Norėčiau paminėti, kad tikrų draugų neturėjau, nes niekuo nepasitikėjau. Jutau vidinę baimę, kad jie manęs vis dėlto gali nesuprasti, gali nesuprasti tokios mano „saviraiškos“.
Ir tie bendražygiai manęs niekuomet neįpareigodavo, kol vieną nuostabią pavasario dieną aš pabandžiau pavartoti daugiau nei alkoholį. Man pasiūlė kokaino. Kaip ir pirmąkart alkoholis man patiko, taip ir šis narkotikas man iškart „prilipo“, iškart tapau sava.
Bet kokaino negalėjau vartoti ilgai. Jis man buvo per daug prabangus, daug kainavo, o kad jo gaučiau, turėdavau nueiti nemažą kelią. Prasidėjo vagystės iš namų. Vogiau tiek pinigus, tiek tėvų brangenybes, tiek iš brolio taupyklės. Prasidėjo dideli melai ir manipuliacijos.
Todėl ėmiau vartoti ne tiek brangų tais laikais narkotiką – amfetaminą. Jį vadino „gaidžiu“. Tai stimuliatorius. Nuolat buvau judesio būsenos ir netgi galėjau eiti į paskaitas, koncentruoti dėmesį į mokslus. Be to, jutau tokį vidinį pakylėjimą, tokį pasitikėjimą savimi, kad, atrodo, tik kalnus versk. Nuverčiau tokius kalnus, kad šis narkotikas labai staigiai pradėjo valdyti mano gyvenimą, praradau visišką kontrolę. Jis kontroliavo mane.
– Kada, žiūrint iš dabarties perspektyvos, tai peržengė ribą nuo „nekalti pabandymai“, „pasilinksminimas“ iki „priklausomybė“?
– Tikrai labai ilgą laiką galvojau, kad čia tokia mano savarankiškumo išraiška. Daug kas taip gyvena ir man viskas atrodė labai nekaltai bei paprastai. Atrodė, kad toks tas studentiškas gyvenimas. Ko nepatyriau savam miestely, galiu patirti dideliam mieste.
Tokie pasilinksminimai labai greitai tapo matomi mano tėvams. Kadangi jie – išsilavinę žmonės, turintys puikią nuovoką, suprato, kad kažkas vyksta ne taip.
Žinoma, jie man siūlė pagalbą, siūlė specialistų. Pirmąkart mane detoksikavo namuose su lašelinėmis. Bet viską atmečiau, sakiau, kad pati susitvarkysiu, teisinausi, jog miestas man nepatinka, mokslas labai sunkus, draugai kalti ir t. t. Na, aplinka kalta, bet jokiu būdu ne aš.
Vėl pasitelkusi savo jau puikiai įvaldytą manipuliacijos meną, žaisdama jų jausmais, atsidūriau kitame mieste. Kitame dideliame mieste. Paniškai nenorėjau grįžti į savo gimtąjį miestą, nes žinojau, kad mano „savarankiškumas“ eis šaibom.
O juk aš suaugusi, man net 20 metų, galiu jau laisvai ir savarankiškai priimti gyvenimo sprendimus. Tai ir priėmiau.
Kitas miestas. Kita aplinka. Kiti žmonės. Net įsidarbinau gana geroje įmonėje. Paradoksas – pradėjau dirbti su vaistais. Taip į mano gyvenimą atėjo vaistai. Nekaltai. Juk galiu kartkartėmis iš sandėlio pasiimti tabletyčių. Tramadolis, įvairūs klonikai. Čia juk ne amfa ir ne alkoholis. Ir pati tuo šventai tikėjau: su manimi viskas gerai.
– Ar galite plačiau apibrėžti, ką gerdavote ir vartodavote? Kokiais kiekiais?
Kaip ir minėjau, gerdavau viską iš eilės, kas tik galėtų užpildyti mano vidinę tuštumą, pakeisti mano būseną. Alkoholio rūšis nesudarė reikšmės. Man buvo svarbu daug, niekada nemokėjau pasimėgaudama išgerti. Ir nesuprasdavau tų, kurie vakarą užbaigdavo su dviem taurėmis vyno. Man reikėdavo daug ir iki galo. Dažnu atveju net ir neatsimenant to vakaro įvykių.
Kalbant apie narkotikus, pati pradžia, kaip sakiau, buvo kokainas, paskui – amfetaminas, „žolės“ parūkymai. Ir, žinoma, įvairūs barbitūratai.
Tada buvo alkoholis su vaistais. Kad kuo mažiau susitikčiau su savimi nepavartojusia. Baimė susitikti su savimi akis į akį, lomkių baimė.
– Priklausomybės paprastai vaikšto pavojinga riba su žmogaus orumu. Ar buvote save prigavusi žeminančiomis, orumą paminančiomis aplinkybėmis? Kaip atrodė jūsų asmeninis dugnas?
– Žinoma, jog buvo, kad tom šviesaus proto akimirkom save pagaudavau, kad peržengiau visas galimas savo vertybių sistemos ribas, pamyniau tėvų įdiegtas vertybes. Sakiau, kad jau nebe aš valdžiau narkotikų vartojimą,o vartojimas valdė mane ir viską dariau, kad gaučiau pavartoti, kad gaučiau dozę.
Vogiau iš darboviečių, vogiau iš artimųjų. Prieš mane naudojo fizinį ir seksualinį smurtą – ir viskas tik dėl to, kad gaučiau pavartoti. Galėjau labai stipriai nusižeminti ir save parduoti, kad tik gaučiau tai, kuo tuo metu kvėpavau. Man narkotikų reikėjo kaip oro.
Asmeninis dugnas? Tėvai mane pirmą kartą išvarė iš namų po eilinių nuotykių, pasižadėjimų neįvykdymo, eilinių skolų, eilinio išmetimo iš darbo. Pasakė susirinkti daiktus. Ir aš išėjau. Išvykau į netolimą didesnį miestą.
Apsistojau pas nepažįstamą močiutę palėpėje ir tuomet prasidėjo visiška degradacija. Daug vartojimo, daug nepažįstamų turint tik vieną bendrą tikslą, daug klaidžiojimų, beprasmybės ir beprotybės. Jaučiausi labai labai vieniša, ir tuomet atėjo tas supratimas, kad man visiška šikna.
Štai kur atvedė laisvės troškimas. Ar tokią laisvę įsivaizdavai? Klausiau to savęs. Ilgėjausi namų, tėvų. Pavydžiai žiūrėdavau į gatve einančius besišypsančius žmones, o aš gatvėmis slinkau kaip nematomas šešėlis.
– Ar kada nors priėjote apsisprendimą gydytis? Jei taip, kaip tie bandymai atrodė?
– Gydytis ir sveikti – mano žodyno sąvokoje yra du skirtingi žodžiai. Kodėl? Daug kartų gydžiausi nuo aktyvios priklausomybės. Na, gal labiau tiktų pasakyti, kad buvau verčiama gydytis. Tėvų. Kokie tie gydymai? Detoksikacijos, priklausomybių specialistai, psichoterapeutai ir reabilitacijos centrai. Ar man padėjo? Iš dalies. Aš tuo metu nemiriau, bet po kurio laiko vėl pavartodavau. Kodėl? Nebuvo noro sveikti. Baimė buvo stipresnė už norą.
O ką man reiškia sveikimas? Ir kada tai įvyko? Pasiekusi dugną (jis labiau buvo dvasinis) pajutau norą keisti savo gyvenimą taip, kad nustočiau vartoti. Ką reiškia keisti? Ieškoti priežasčių, kodėl vartoju, nes vartojimas – tai jau pasekmė. Priklausomybės liga daug gilesnė ir viską apimanti: mano elgesį, charakterio savybes, socialinį ir dvasinį gyvenimą.
Kur atradau savo sveikimą? Pagalbos sau grupėse, kur renkasi tokie kaip aš, priklausomi. Kurie dalinasi savo sveikimo patirtimi, kaip sekasi gyventi čia ir dabar, kaip sekasi tvarkytis su savo priklausomybe nevartojant, kaip sekasi taikyti 12 žingsnių programą kasdienybėje.
Beje, kiekvieno aktyviai vartojančio priklausomojo kelias yra vienodas: ligoninės, kalėjimai ir mirtis. Buvau ligoninėse, nebuvau kalėjime, bet turėjau reikalų su teisėsauga. O mirtis? Mirti nenoriu. Noriu gyventi.
– Kada pati sau pripažinote turinti priklausomybę?
Neigimas yra viena iš ligos sudedamųjų dalių, aš šios dalies neperšokau, buvo labai daug neigimo. Kad aš kitokia, kad aš tiek daug nepraradau, nes juk lyginau savo priklausomybę su kito priklausomybe būtent fiziniu atžvilgiu. Aš jauna, o kitas – jau senas narikas. Aš nebuvau tabore ir „nesišaudžiau“.
Mano pripažinimas, kad esu priklausoma ir sergu priklausomybės liga, atėjo ne iškart. Laikantis sveikimo programos („12 žingsnių“), analizuojant savo pačios elgesį, savo būdo savybes, bendraujant su kitais sveikstančiais priklausomaisiais, reguliariai vaikštant į susirinkimus, atėjo pripažinimas. Taip, aš tokia, niekuo nesiskirianti nuo to, kuris buvo tabore su švirkštu. Skyrėsi tik vieta, laikas ir aplinkybės, o esmė – vartojimas – tas pats.
– Priklausomi žmonės naikina ne tik save, bet ir skaudina savo artimuosius. Kokie jūsų santykiai su jais?
– Dabar mano santykis su artimaisiais geras. Esu be proto dėkinga už visas pastangas, kad mane iš narkomanijos liūno traukė visokiais būdais. Esu dėkinga, kad jie mane išvarė iš namų. Esu dėkinga už tai, kad niekuomet manęs nekaltino ir neprikaišiojo mano praeities, vartojimo, kokių skaudžių dalykų esu jiems pridariusi.
Tik pradėjusi sveikti jutau didelį jausmų chaosą, didelę gėdą, nevisavertiškumą. Pasitikėjimo savimi visiškai neturėjau, jaučiausi tarsi nuoga prieš visą pasaulį.
Artimieji mane palaikė. Jie sakė, kad manimi tiki, o man tai buvo svarbu, nes pati savimi jau nebetikėjau.
Esu dėkinga ir už tai, kad jie domisi, kas yra priklausomybės liga, jiems įdomu ir smalsu, kaip aš gyvenu dabar. Iš artimųjų sulaukiu labai didelio palaikymo.
Bet noriu paminėti, kad kaip sveikimo procesas – darbas su savimi visam likusiam gyvenimui, taip ir santykio atkūrimas su artimaisiais – ilgas procesas. Santykiai, kokie yra dabar, nesusiformavo per vieną naktį, per vieną savaitę. Tai buvo ilgas procesas.
Taip, aš artimuosius labai skaudinau, jie labai kentėjo, todėl dabar stengiuosi būti nuoširdi ir jokiu būdu nekenkti jiems.
– Ką iš jūsų atėmė priklausomybės?
– Niekada sau tokio klausimo neuždaviau, Na, atėmė 10 vartojimo metų (su trumpomis pertraukomis nuo aktyvios priklausomybės, bet tuomet ir nevartojanti jaučiausi taip, tarsi vartočiau). Prarasti darbai, neužbaigtos studijos? Na, taip. Bet tai, kur dabar esu, priimu kaip gyvenimo patirtį. Kiek galiu, atitaisau padarytą žalą visuomenei bei artimiesiems. Ir toliau gyvenu visavertį visuomeninį gyvenimą.
Mano priklausomybė, mano sveikimas leidžia dalintis savo patirtimi su žmonėmis, kurie ieško išeities. O vis dar pasiklydusiam, ieškančiam sveikimo kelio labai svarbu išgirsti, kad jis toks ne vienas.
– Kokia yra žmogaus su ryškiomis priklausomybėmis psichologinė būsena? Dažnai priklausomi žmonės pateikiami kaip kenkėjai, tačiau tikriausiai viduje tai – tikras pragaras?
– Vartojantis žmogus – sutrikęs ir pasiklydęs savy. Vis tikintis, kad štai, dabar pavartosiu, o jau rytoj nebe. Taip, tokia ir aš buvau. Tikėjau, kad rytoj – viskas, nebevartosiu. Jaučiausi labai vieniša ir atrodė, kad viena tokia esu. Jaučiausi pasiklydusi savy, negalėjau atrasti to siūlo galo. Tai kas aš tokia esu? Jaučiausi atstumta nuo viso išorinio pasaulio, kad manęs niekas nesupranta ir nepalaiko. Turinti labai daug baimių, pradedant nuo fizinių kančių ir užbaigiant baime „o kaip reikia gyventi nevartojant?“
Pamenu, kai dėl moteriškų ligų lankiausi ligoninėje, buvau pavartojusi. Taigi, iš ginekologės sulaukiau labai „šiltų“ atsiliepimų, koks aš blogas žmogus esu, kokia narkomanė, kaip negaliu savo valios pastangom sustoti vartoti. Pamenu tą savijautą – buvo negera viduje. Pajutau dar didesnę atskirtį nuo manęs supančio pasaulio.
– Kaip jums pavyksta balansuoti tarp priklausomybių ir suaugusio žmogaus gyvenimo?
– Mokausi gyventi, stengiuosi taikyti dvasinius principus visose gyvenimo sferose. Žinau, aš niekada nepasveiksiu. Nėra stebuklingos piliules, kurią išgėrusi galiu pasakyti: viskas, pasveikau.
Mokausi būti atsakinga: eiti į darbą, mokėti mokesčius, uždirbti sąžiningu būdu. Gyventi be skolų ir įsiskolinimų. Man tai yra sąžiningumas. Darbus padaryti nuo pradžios iki galo: pabaigti universitetą (taip, aš sugebėjau nevartodama pabaigti mokslus), užbaigti visus projektus, kuriuos gaunu. Būti atsakinga darbuotoja, rūpestinga dukra, seserimi bei žmona.
Taip, man reikia dėti pastangų, kas nevartojančiam žmogui atrodo natūralu.
– Ar teko slėpti savo priklausomybes ir kaip tai sekėsi?
– Tikrai teko. Ypač kai jau buvau įnikusi į vartojimą. Iš pradžių atrodydavo, jog subtiliai tai galiu kontroliuoti, jog galiu slėpti. Net didžiuodavausi savimi, kaip man puikiai sekasi save maskuoti. Bet ta plona gija labai greitai nutrūkdavo, – žiūriu ir matau, kad vėl be kontrolės „nusiroviau“. Kad vėl pasiteisinimai darbdaviams, jog sergu. Arba vagystės iš darboviečių. Vis galvodavau, jog gal šįkart man pavyks, – ne, nepavykdavo. Niekuomet.
– Koks jūsų santykis su alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis dabar?
– Esu 7-erius metus švari nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų. Narkotinės medžiagos – taip pat ir visokie vaistukai, legaliai gydytojų išrašomi. Beje, alkoholis – taip taip pat narkotikas.
– Kaip manote, ar Lietuvoje pakanka pagalbos, aiškių nuorodų žmogui, kuris turi priklausomybių?
– Taip, tikrai pakanka informacijos. Yra daug puikių specialistų, kurie gali padėti vartojančiam žmogui, ypač abstinencijos metu ar pačioje sveikimo pradžioje. Yra reabilitacijų centrų, pagalbos sau grupių, anoniminių susirinkimų, – tikrai nemažai būdų. Bet svarbiausia tai, ar pats vartojantis nori nustoti vartoti. Kitaip niekas jam nepadės.
– Kaip manote, kas priklausomiems žmonėms labiausiai padeda, o kas, priešingai, sukelia atmetimo reakciją?
– Man labiausiai padėjo supratingumas, palaikymas. Atstūmė – požiūris, jog esu blogas žmogus. Aš nesu blogas žmogus, tiesiog sergu priklausomybės liga, kuri yra mirtina, progresuojanti ir nepagydoma.
Bet vėl – kad sergu priklausomybės liga, nereiškia, jog manipuliuoju ja. Noriu pasakyti, kad esu toks pat žmogus, nei geresnis, nei blogesnis. Aš – tiesiog žmogus su savo liga ir ligos istorija.
Gydytoja psichoterapeutė pataria sergantiems ir gyvenantiems šalia sergančių
Gydytoja psichoterapeutė Rasa Audickienė, sutikusi pakomentuoti priklausomybių psichologijos specifiką, stebisi, kaip kas nors priklausomus žmones gali vadinti parazitais. „Kaip mes galime žmones nuvertinti, kai jie serga?“ – klausia specialistė.
Ji ne tik papasakojo apie tai, ką žmonės maskuoja alkoholiu, narkotikais ir kitomis priklausomybėmis, bet ir patarė, kokie galėtų būti pirmieji žingsniai sveikimo link ir kada artimieji gali padėti, o kada tai – ne jų jėgoms.
– Kodėl žmonės įninka į priklausomybes? Ką tai signalizuoja iš psichologinės, emocinės pusės?
– Priklausomybės yra puikus būdas pabėgti nuo realybės. Galbūt nepatinka gyvenimo pasirinkimai, partneriai, darbas, vaikai ir t. t. Ir visiškai nesvarbu, kokia tai priklausomybė: alkoholis, narkotikai, maistas, lošimas, cigaretės, apsipirkinėjimas, seksas.
Tai elgesio modelis, kuomet norima atsitraukti nuo dabartinės situacijos: minčių, emocijų, kūno pojūčių, impulsų. Pasirenkama vengti: nejausti, negalvoti. Tai mums signalizuoja svarbiausią dalyką – per didelė kančia dabartiniame gyvenime. Laikas daryti pokyčius ir mažinti kančią, o ne griebtis lengviausio pabėgimo plano – priklausomybių.
– Ar egzistuoja kokie nors žmonių tipai, kurie lengviau paslysta?
– Labiausiai į priklausomybes linkę žmonės, kurie pirmenybę teikia vengiančiam elgesio tipui. Jie verčiau renkasi vengti situacijų, žmonių, nei stoti į kovą.
Pavyzdžiui, žmogus turi įsitikinimą apie save, kad yra nepakankamai geras darbuotojas. Direktorius pasiūlė priimti naują projektą. Vengiančio tipo žmogaus elgesys gali būti toks, kad pasiūlys projektą atiduoti bendradarbiui, pasiims nedarbingumo pažymėjimą. Gali nueiti net iki kraštutinumų, pavyzdžiui, išeis iš darbo, kad tik vengtų situacijų, kur jį gali „demaskuoti“, jog yra nepakankamai geras. Kovojančio tipo asmuo apsiims ir šį, ir kitą, ir dar trečią projektą, kad tik visiems įrodytų, koks jis geras darbuotojas.
Kiekvienas iš mūsų turime ir vengiančio, ir kovojančio tipo elgesio bruožų. Reikia atsižvelgti, koks elgesys vyrauja.
Taip pat į priklausomybes gali būti linkę tie asmenys, kurių tėvai buvo priklausomi. Tiesiog iš tėvų išmoktas emocijų reguliavimo būdas, pvz., rūkymas ar alkoholis. Butelis alaus ar vyno taurė po darbo. Smegenys nuo vaikystės pirmų dienų priima informaciją ir mokosi. Ir ką išmoksime, priklauso nuo aplinkos.
– Kodėl priklausomybių gydymas toks sudėtingas? Kodėl tiek žmonių paslysta, klumpa?
– Pagrindinis momentas, kad jos atlieka savo funkciją, – įmanoma bent trumpam pabėgti, dingti ir pamiršti. Ar tai nešaunu? Parūkau „žolytės“ ir visos problemos dingsta. Dėl to sveikimo procesas sudėtingas, trunkantis visą gyvenimą, bet įmanomas ir sėkmingas.
Svarbiausia – motyvacija ir mažinti dabartinę kančią. Jei nebetenkina darbas – keisti. Jei santykiai su artimaisiais trinka – taisyti. Bet ne apsimesti „žolytės“ rūke, kad viskas gerai. Nėra gerai.
– Kuo priklausomybių gydymo specifika psichoterapijoje skiriasi nuo kitų problemų sprendimo?
– Iš tikrųjų yra daugiau panašumų nei skirtumų. Panašumai tokie, kad tai procesas, per savaitę niekas nepasikeis. Kad veiktų, reikia šitai tęsti visą gyvenimą, mažinti kančią dabartyje ir mokytis naujų, adaptyvesnių emocijų reguliavimo metodų.
Skirtumas galbūt tas, kad labai dažni atkryčiai. Vis užlipama ant to paties grėblio. Taigi labai svarbu nepasiduoti ir vis eiti tolyn link pasveikimo. Atkryčiai – labai normali sveikimo proceso dalis.
– Ar galima padėti tam, kuris nenori pagalbos?
Nepavyks padėti, jei bus 100 % pasipriešinimas ir „ne“. Bet jei jau yra ambivalencija, svarstymai, kad vieną dieną „taip“, kitą „ne“, jau galima kreiptis į psichoterapeutą ir pradėti sveikimo kelią.
– Ką daryti artimiesiems, šalia kurių – priklausomas žmogus? Kokie pagrindiniai pagalbos sau principai?
– Artimiesiems visuomet rekomenduoju kreiptis į savitarpio pagalbos, palaikymo psichoterapines grupes. Taip pat mokytis įgūdžių, kaip gyventi su priklausomu žmogumi, kaip galima sau padėti.
Labai svarbi pagalba sau – mokėjimas paleisti priklausomą žmogų, kad ir sunku matyti, kaip ritasi dugnan. Paleisti ir toliau gyventi savo gyvenimą. Kaip minėjau, jei žmogus 100 % atsisako teikiamos pagalbos, nieko nepadėsime. Kad ir kaip kartais tai baisu. Kadangi gyventi su priklausomu žmogumi yra kančia, dėl to visuomet rekomenduoju, jei tik įmanoma, nuolat reguliariai lankyti ar individualią, ar grupinę terapiją.
– Ar įmanoma artimajam rasti jėgų atsiplėšti nuo priklausomo mylimo žmogaus? Nebebandyti jam padėti neprašytam? Tai juk, tikriausiai, tolygu kaip pjaustyti kraujuojančią žaizdą?
Iš patirties galiu pasakyti, kad tikrai įmanoma. Sunku, bet įmanoma. Kad ir mylimas žmogus, bet jis yra atskira asmenybė. Artimiesiems reikia pripažinti, kad neturi stebuklingų galių įtikinti, įkalbėti ar dar kokiu nors būdu paveikti žmogų.
Paleisti mylimą žmogų tai nereiškia jo nemylėti. Kai pagaliau ateis momentas, kuomet norės pasveikti, – būti šalia. Kartais net mirties akistata neįtikina.
– Ar yra kokie nors pirminiai žingsniai, kaip priklausomas žmogus gali padėti sau, jei kol kas kas nors kardinalaus gąsdina?
Visuomet galima užduoti sau klausimą – kas mano gyvenime kelia kančią? Smalsiai patyrinėti – tarsi naujokui, kuris pirmą kartą mato šio asmens gyvenimą. Ir pagaliau – inicijuoti pokyčius. Jei tai – priklausomybė nuo medžiagų, detoksikaciją galima išbūti ir su medikų pagalba, kad nebūtų taip baisu. Ir tikrai psichoterapeutas padės, kad baimės būtų kuo mažiau. Žmogus ramstis sveikimo procese tikrai reikalingas.
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|