„Iškart supratau, kad tai rimta. Nelaukėme nė sekundės – tą pačią akimirką puoliau rinkti „112“. Paprašiau vyro prigulti ant sofos, nes bijojau, kad gali nugriūti. Pradžioje priešinosi ir lėtai išlemeno, kad „nereikia taip dramatizuoti“. Šokinėjau nuo vyro, laukiančio greitosios pagalbos, prie vaiko, kuris užsidaręs kambaryje verkė ir nerimavo. Raminau abu, o mano pačios širdis tarsi veržėsi lauk per gerklę. 15 minučių laukimo… 15 minučių, pakeitusių mūsų visų gyvenimus negrįžtamai“, – prisimindama tą rytą su ašaromis akyse pasakoja Goda.
Kai atvažiavo medikai, jos vyro Svajaus kairioji pusė jau buvo pradėjusi tirpti ir jis nesugebėjo atsistoti. Kalbėjo pusiau paralyžiuotu veidu, bet buvo sąmoningas, pats atsakinėjo į visus užduotus klausimus.
„Medikai paprašė jo nusišypsoti, pakelti rankas, pasakyti savo vardą ir pavardę – beveik jokios komandos jam nepavyko atlikti. Taip ir išnešė jį ant neštuvų, nespėjus atsisveikinti, tik akimis palydėjus mėlynus švyturiukus. Raminau save, kad buvau šalia ir sureagavau tą pačią sekundę. „Viskas bus gerai“ – vis kartojau sau, nors kūnas drebėjo iš įtampos“, – prisimena ji.
Paskui – visa diena laukimo, nerimo ir nežinios. Ji, pasak Godos, prilygo pusmečiui: „Skambinėjau į ligoninę kas valandą, klausinėjau, kaip mano vyras, ar galiu atvažiuoti. Sakė, kad galėsiu atvažiuoti tik vakare, kai bus lankymo valandos, kad vyras neurologiniame skyriuje, jie atlieka visus būtinus tyrimus. Tą dieną griuvo pagrindas po kojom – jaučiau, kad slystu į bedugnę. Vaikščiojau nepaleisdama iš rankų rožinio ir prašiau tik vieno – kad mano vyras išgyventų. Po pietų, kai kokį penktą kartą paskambinau pasiteirauti apie vyro sveikatą, man pasakė, kad jis komos būklės ir kad ruošiamasi operacijai, vėliau 6 val. ar ilgiau buvo atliekama operacija. Ir laukimas, laukimas. Tą dieną suvokiau, koks trapus yra šis pasaulis, kokia trapi gyvybė. Mane ištiko šokas: praradau orientaciją laike ir erdvėje, netekau stabilumo, kurį turėjome susikūrę, bet viltis tikrai ruseno.“
Košmariškos savaitės: įsižiebusi viltis ir lemtingas lūžis
„Po pirmos operacijos buvo antroji, po antrosios – koma. Tos kelios savaitės buvo košmariškos – rytas prasidėdavo skambučiu į reanimacijos skyrių, o iš gydytojų atodūsių suprasdavau, kad situacija beviltiška. Daktarai vilties nedavė, ekrane rodydami tamsias smegenis apliejusias dėmes. Aš tik atsimenu, kad nelabai supratau ir nedaug gilinausi į tuos medicininius paaiškinimus – man labiau norėjosi būti šalia vyro, laikyti jo ranką ir šnabždėti jam drąsinančius žodžius. Nepaisydama visų liūdnų prognozių, susikūriau viltį ir tikėjau, kad jam pavyks pasveikti. Vyras pradėjo busti iš komos: atsimerkė viena akis, paskui – antra, pajudėjo vienas pirštukas, paskui jau keli, kol galop vyras ėmė sąmoningai reaguoti į aplinką.
Kokį mėnesį du jis tarsi bandė grįžti atgal į gyvenimą, mūsų viltis augo, kasdien su entuziazmu bėgdavome pas jį ir prašydavome kovoti, nepasiduoti, kartodami, kad pavyks. Deja, jis negalėjo kalbėti, taip ir nepavyko atsitiesti. Jo akys pamažu virto kupinomis liūdesio, suvokiau, kad tai – lemtingas lūžis. Labai bijojau, kad jis gali pasiduoti. Paskui prasidėjo plaučių infekcijos, didelės antibiotikų dozės, vėl reanimacija. Jo kūnas ėmė silpti. Atėjus aplankyti, jau neatsimerkdavo – tik akių kampučiuose žibėdavo ašaros. Progresas sustojo, jėgos silpo, kūnas nyko. Viskas vyko labai pamažu – apie 2–3 mėnesius. Viltis sudužo. Dar bandžiau rinkti jos šukes ir dėlioti sau būsimo laimingo gyvenimo vaizdą – norėjau, kad mano vyras išgyventų, nesvarbu, kokia kaina.
Visa širdimi troškau, kad matytų mūsų į paauglystę žengiančią dukrą, kad atvyktų į savo vyresniųjų vaikų diplomų įteikimus, kad mes vėl stebėtume žvaigždes ir kurtume ateities planus. Bet diena po dienos viltys smigo žemyn kaip tos smėlio smiltys smėlio laikrodyje, kol neliko nė vienos smiltelės“, – liūdnai pasakoja liepos 3 d. mylimą vyrą palaidojusi Goda.
Buvo šalia vyro iki paskutinio jo atodūsio
Moteris sako vis atsimenanti tą jausmą, kai įžengusi į paliatyviosios slaugos palatą, pamatydavo savo vyro mažą kūnelį, oda aptrauktus kauliukus: „Žiūriu į jį tokį mažą, į jo stiklines akis ir jaučiu, kaip mirtis alsuoja tiesiai į nugarą. Norėjau būti šalia iki paskutinio jo atodūsio, kad neliktų vienas. Supratau, kad kiekviena sekundė, kai jis dar čia, gyvas, yra man pati brangiausia, nes tik būdama šalia aš jam suteiksiu jausmą, kad nėra vienas net ir pačią sunkiausią gyvenimo valandą – besiartinančios pabaigos valandą. Prisiminiau girdėtą posakį „žmogus gimsta ir miršta vienas“ ir paklausiau – kodėl taip turi būti? Pasakiau sau, kad neturi mano vyras likti vienas. Norėjau, kad iki paskutinės gyvenimo akimirkos žinotų, kad yra labai brangus ir mylimas.
Kalbėtis apie savo sveikatą buvo tabu tema, prieš lemtingą rytą atrodė pavargęs
„Sveikata mano vyras niekada nesiskundė, bent jau man. Kad ėjo pas gydytojus, žinau tik kelis kartus: tikrinosi kraują ir gydytojas liepė gerti aspiriną. Kad eitų darytis kokių nors prevencinių tyrimų dėl kraujotakos ir kitų reikalų, – ne. Jam kalbėti apie savo sveikatą išvis buvo tabu tema, kaip dažnai ir būna vyrams. Jau paskui pas jį esu radusi įvairių receptų, tačiau niekada niekam nieko nesakė, nesiskundė, tiesiog nekalbėjo ta tema.
Prieš metus man buvo nupirkęs kraujospūdžio matavimo aparatą, bet pats pasimatavo tik kelis kartus. Pamenu, kelias dienas iki to lemtingo ryto jis atrodė pavargęs, tarsi neišsimiegojęs. Ir dar buvo susimušęs galvą, nes buvo žiema, paslydo, krito. Siūliau padaryti galvos rentgeną. Jis tik pažiūrėjo į mane ir pasakė nematantis reikalo, nes juk neskauda ir tai – tik sumušimas.
Paklausus jo, kaip jaučiasi, tik atsakė, kad pavargęs, nes daug darbų, o dar prieš savaitę palaidojo giminaitį. Na, juk normalu tokiomis aplinkybėmis būti pavargusiam ir be nuotaikos, kam nepasitaiko. Bet vedina savo įtartinos nuojautos kelis kartus jam griežtai pakartojau, kad dėl visa ko nueitų pas gydytoją dėl to galvos sumušimo. Labai pykau, kad nenuėjo. Ir kartu jaučiau kaltę, kad gal turėjau kaip nors kitaip sureaguoti – susipakuoti jį ir nuvežti į priimamąjį. Bet paskui suvokiau: juk suaugęs žmogus, turi suvokti, kaip jaučiasi, ir jei jaučiasi blogai, ką nors daryti.
Žinote, visi mes būname gudrūs po fakto. Lengva dabar sakyti, kad gal reikėjo taip ir taip, tada būtų buvę kitaip, bet likimo neapžaisi. Suaugusio žmogaus per prievartą nenutempsi pas gydytoją. Ta kaltė, kad kažką padarei ne taip ar ne iki galo, visada buvo ir bus. Visiems, kurie patyrė artimojo netektį. Kaltė yra normalus jausmas. Tik sunku su ja gyventi, todėl dažnai žmonėms norisi ją nusimesti nuo savęs ir permesti kitiems, – tai kiti kalti dėl to, kas įvyko“, – sako sunkiai vyro netektį išgyvenanti Goda.
Moteriai iš vyro elgesio buvo panašu, kad jis pats neįtarė nieko rimta ar bloga. Tuo labiau kad dvi dienas prieš insultą kaip visada kiekvieną sekmadienį žaidė tenisą. Kai jau vėliau ji pasiteiravusi jo draugo, su kuriuo žaidė, kaip vyrui sekėsi tą kartą, jis atsakė, kad Svajus žaidė labai gerai. Nebuvo jokių ženklų, kad prasta jo reakcija ar greitis. Tad belieka spėlioti, ar tas jo nuovargis buvo tik nuovargis, ar artėjančios nelaimės ženklas.
Jai pačiai viską išgyventi padėjo ir vis dar padeda trys esminiai dalykai
„Kaip išgyvenau? Aš pati stebiuosi – kaip. Jei kas nors būtų pasakęs, kas manęs laukia, turbūt netikėčiau, kad tokius dalykus įmanoma išgyventi. Supratau, kad pasirinkimo čia nėra, – tiesiog privalau išgyventi. Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus, patyręs netektį, atranda savų būdų, kaip su ja tvarkytis. Nėra vieno universalaus. Taigi patarimų dalinimai – daryk tą ir tą, ir viskas bus gerai – nėra labai tinkama pagalba: kas tinka man, nebūtinai tiks kitam“, – į klausimą, kaip susitvarkė su savo emocijomis, atsako psichologe dirbanti Goda.
Moteriai padėjo trys dalykai, kurių ji laikėsi, tai – malda, artimųjų emocinė pagalba ir psichologinės žinios: „Šie dalykai sulaikė mane, kai atsivėrė prarajos po kojomis jausmas. Kabinausi už jų ir iki šiol nepaleidžiu. Kai susiduri su artimojo mirtimi iš taip arti, supranti, kad savų resursų neužteks tai baimei ir nerimui įveikti. Malda visada nuramina. Aš mirties nelaikau siaubo ir tragiškos pabaigos išraiška – man, kaip tikinčiajai, mirtis yra tik riba, skirianti du pasaulius. Tikėjimas suteikia vilties ir jėgų gyventi toliau. Draugų rankos ir jų paguodos žodžiai yra labai stiprus išgyvenimo šaltinis – aš nesijaučiau viena. O juk svarbiausia žmogui, išgyvenančiam skausmą ir netektį, nelikti vienam.
Psichologinės žinios man suteikia tvirtumo ir žinojimo, kad viskas turi pabaigą, net ir sielvartas, kad jokia emocija nėra amžina, kad turiu tik atrasti būdą, kaip išbūti, kai ji ima skandinti. Tiek kartų kalbėjusi su kitais apie netekties skausmą, dabar mokausi pati iš savo pacientų, kurie išgyveno gedulo laikotarpį, atrasdami savus įveikos būdus. Psichologija padeda atpažinti savyje visus sielvarto požymius ir dar kartą sau pasakyti „kas žmogaus nepražudo, tas sustiprina“. Be to, turiu savo psichologą, kuriam galiu išlieti skausmą, liūdesį, pyktį dėl viso to, kas įvyko. Psichologas, o ne man artimas žmogus, kuris taip pat yra palūžęs ir bejėgis, man yra puikus išorinis resursas, padedantis atkurti savo jėgas, išsibarsčiusias netekties emocijų liūne.“
Kalbėdama apie kitų artimųjų emocijas, Goda sako, kad jų yra įvairių ir kiekvienas tvarkosi savaip, o pagrindiniai netekties atspalviai – bejėgiškumas ir pyktis: „Bejėgiškumas yra be proto sunki emocija, su ja išbūti sunku – reikia atsvaros, norisi atgauti kažkokią kontrolę ir įgalinti save, nes bejėgiškumas labai greitai įtraukia. Su pykčiu kitaip – jį norisi iškrauti. Dažnai jis pasireiškia per kaltinimus, ypač kitų, aplinkinių. Žmonėms reikia rasti kaltą. Todėl visi ką nors kaltina – save, kitus, medikus, likimą, Dievą. Tarsi, radus kaltą, gaunamas kažkoks atsakymas. Bet ar tai padeda? Aš nežinau.
Žiūrint iš psichologijos perspektyvos, tas pyktis iš tiesų gali būti skirtas ir sergančiam ar mirusiam asmeniui, nors žmonės sako per aplinkui: „Pykstu ant tokios situacijos.“ Bet juk situacijos tokios nebūtų, jei artimas žmogus nesirgtų ar nemirtų. Ne veltui sakoma, kad ant mirusiojo pykti negalima. O ant kito gyvo žmogaus išlieti pyktį jau galima? Pykčio būna daug, nes dažnai mums atrodo, kad netektis yra didelė neteisybė. Tikrai taip, jeigu įsivaizduojame, kad netekčių ir mirčių neturi būti arba kad jos turi įvykti tik tada, kai būsime tam pasiruošę. Juk netektis visada yra ne laiku ir ne vietoje. Juk be galo sunku suvokti realybės dėsnį, kad gyvi iš šio gyvenimo nė vienas nepaspruksime.“
Tuos, kurie tiki, kad yra stiprūs, kad jokia liga ir mirtis nepalies ir kurie abejingai reaguoja į rūpinimąsi savo sveikata, psichologė nuoširdžiai kviečia bent pasistengti apsaugoti savo artimuosius nuo galimų neigiamų pasekmių: apdrauskite savo sveikatą ir gyvybę, surašykite visus įgaliojimus artimam žmogui, galų gale palikite testamentą – bent ką nors, kad, nutikus nelaimei, prie visų emocinių problemų jūsų šeimos neužgriūtų dar ir buitiniai, teisiniai ar finansiniai sunkumai.
„Aš žinau, kad mes mokomės ne iš svetimų, bet iš savo pačių klaidų. Bet taip norisi, kad leidimas pasidalinti asmenine skaudžia patirtimi paliestų kitus ir primintų banalią, bet dažnai pamirštą tiesą – žmonės, mes esame mirtingi. Džiaukimės šia diena, nes vakar dienos jau nebėra, o rytojaus dar nėra“, – sunkų pokalbį baigia Goda.
Gydytojas neurologas: privalu žinoti bent tris insulto požymius
„Žmonės insultą įvardija kaip ligą, kurios bene labiausiai bijo. Kadangi insulto pasekmės asocijuojasi su paralyžiumi, su prarastu gyvenimu, darbingumu, kartais girdime nuostatą, kad insultas yra lemtis, kurios nepakeisi. Bet insultas – liga, su kuria galima sėkmingai kovoti ir neretai jos išvengti“, – sako VUL Santaros klinikų gydytojas neurologas profesorius Dalius Jatužis.
Pasak profesoriaus, insulto paplitimas pasaulyje gana didelis, tai nėra reta liga ir, deja, Lietuva pasižymi gan dideliu sergamumu.
„Pagrindinės insultų rūšys yra dvi – išeminis insultas, kuomet užsikemša smegenis maitinanti kraujagyslė ir apmiršta dalis smegenų, dėl to atsiranda insulto simptomų, ir hemoraginis, kai kraujas išsilieja arba į smegenų audinį, arba į dangalus. Dažniausiai pasitaiko išeminis insultas, šioje srityje padaryta ir didžiausia pažanga, kovojant su šia liga“, – patikina D. Jatužis.
Gydytojas pabrėžia, kad labai svarbu kuo anksčiau atpažinti prasidedantį insultą, žinoti jo pirmuosius požymius, nes net tik taip žmonės gali susiorientuoti, be to, svarbu nedelsiant kreiptis pagalbos, tikslingai kviesti greitąją pagalbą.
Pagrindiniai insulto požymiai – perkreiptas veidas arba paralyžius, staiga be priežasties nusilpusi ranka ir sutrikusi kalba. Jų yra ir daugiau, bet žinant šiuos tris beveik 90 proc. insultų gydytojai galės identifikuoti.
Atsiradus bent vienam iš šių požymių, reiktų kuo skubiau kviesti greitąją pagalbą, ji nugabens pacientą su įtariamu insultu į artimiausią gydymo įstaigą.
Kas turi didžiausią riziką sulaukti insulto
VUL Santaros klinikų gydytojas neurologas dr. Rytis Masiliūnas sako, kad insulto galima išvengti, žinant rizikas ir jas kontroliuojant.
„Didžiąją dalį visų insulto atvejų nulemia aukštas kraujospūdis. Neseniai buvo atliktas prevencinės programos tyrimas – nustatyta, kad ketvirtadalis pacientų, net ir tų, kurie jau aktyviai kreipėsi dėl prevencijos, nekoreguoja savo kraujospūdžio. Aišku, ne tik kraujospūdis aktualus, bet jis vaidina esminį vaidmenį. Optimalus sistolinis kraujospūdis turi būti tarp 120–130.
Antras rizikos veiksnys pagal svarbą po hipertenzijos yra nutukimas. Nutukimu laikoma, kai kūno masės indeksas (KMI) – daugiau nei 30. Apie trečdalis moterų ir tiek pat vyrų Lietuvoje yra pasiekę šį nelabai džiuginantį skaičių. Sumažinus kūno svorį mažėja kraujospūdis, gerėja cholesterolio, glikemijos rodikliai.
Dar vienas rizikos veiksnys, kuris mūsų visuomenėje paplitęs, yra rūkymas. Šalyje rūko apie 35 proc. vyrų ir apie 11 proc. moterų. Vyrai po truputėlį atsikrato šio žalingo įpročio, deja, yra neraminanti tendencija, kad rūkymas tarp moterų auga. Rūkymas daro labai didelę žalą visam organizmui. Gera žinia, kad nustojus rūkyti rizika laipsniškai mažėja, o po penkerių metų yra tokia pati kaip nerūkančio“, – rizikas vardina gydytojas.
Abu neurologai pabrėžia, kad neužtenka tik žinoti rizikas, bet reikia ir vengti: jos yra mūsų pačių kontroliuojamos – nuo subalansuotos mitybos, fizinio krūvio, sveikos gyvensenos iki tinkamos psichinės sveikatos. Dėl nesuprantamų priežasčių žmonės, būna, jas ignoruoja, nors tiksliai žino, ką daro ne taip. Galima sau padėti, kol dar nebūna per vėlu.
Dėl emocinės sveikatos pagalbos visuomet galima kreiptis pagalbasau.lt, tuesi.lt. Nemažai kontaktų kiekviename mieste galima rasti ir ČIA.