Populiarius tyrimus gydytojai vadina burtais: žmonės patiki keisčiausiais dalykais

Amerikietės Elizabet Holms kompanija „Theranos“, siūliusi atlikti detalius sveikatos tyrimus vos iš vieno kraujo lašo, šiandien laikoma viena iš įžūliausių šio amžiaus aferų, o apie ją sukurtas ir dokumentinis serialas. Tačiau įvairių abejotinų, mokslinio pagrindimo neturinčių tyrimų nereikia toli ieškoti – jų netrūksta ir mūsų rinkoje. Jei kada nors darėtės maisto netoleravimo testą ir tikėjotės sužinoti, kokiam maistui esate alergiškas, o galbūt siuntėte savo plauką išsamiems sveikatos tyrimams – užkibote už „mitologinės medicinos“ kabliuko. Gydytojai pakomentavo, kokius populiariausius medicininius mitus jiems tenka sutikti ir įspėja – su savo sveikata žaisti nederėtų.

Populiarus tyrimas parodo visai ką kita, nei iš jo tikimasi

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų, Hepatologijos, gastroenterologijos ir dietologijos centro vyresnioji gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė pažymi, kad, atliekant bet kokį tyrimą, visų pirma reikia žinoti, kokiu tikslu jis daromas ir ką norima išsiaiškinti.

„Šiuo metu populiariausi imunoglobulino G ir citotoksiniai maisto netoleravimo testai, kurie nėra validuoti alergijos ir maisto netoleravimo nustatymui. Jie skirti tam tikrų organizmų fiziologinių arba įgimtų savybių sutrikimams diagnozuoti. Tačiau bet koks tyrimas žmonijos medicinos istorijoje nėra atsiradęs šiaip sau – jie visi turi tam tikrą, kad ir mokslinį, pagrindą. Bet, vėlgi, svarbu, kokiu tikslu tas tyrimas atliekamas“, – sako gydytoja dietologė.

Anot jos, mums įprasti maisto netoleravimo testai nei alergijos maistui, nei netoleruojamo maisto neparodo.

„Mums įprastų maisto netoleravimo testų išvados iš esmės parodo dažniausiai žmogaus valgomą produktą. Jeigu to dažniausiai valgomo maisto produkto vartojimą šiek tiek sumažinsi savo kasdienybėje, tikėtina, kad įtrauksi įvairesnių maisto produktų, todėl dažnu atveju ir savijauta pagerėja. Šioje situacijoje reikia aiškiai žinoti, ko tu nori. Jei nori sužinoti, kokį produktą dažniausiai valgai, tai pirmyn – galima daryti šitą testą. Bet jeigu norime sužinoti, ar tu esi alergiškas maistui, ar netoleruoji kažkokio maisto produkto, tai šie tyrimai tam nėra skirti“, – sako E. Gavelienė.

Gydytojos dietologės teigimu, blogiausia yra tuomet, kai žmogus išties yra alergiškas ir darosi maisto netoleravimo testą tikėdamasis gauti patvirtinimą, nes alergija jam taip ir nebus diagnozuota.

„Dažnai nutinka taip, kad tie testai netgi parodo tą galimą valgyti produktą, kuriam žmogus alergiškas, nes natūralu, kad žmogus jo kaip ir vengia savo kasdienybėje. Būtų blogai, jei žmogus turėtų realią alergiją ir tokio testo dėka bandytų ją nusistatyti“, – sako E. Gavelienė.

Pasak jos, esami maisto netoleravimo testai yra būdas koreguoti suvalgomo maisto įvairovę ir, dažnu atveju, suvalgomo maisto kiekį.

„Savo praktikoje matau teigiamus šio testo rezultatus tiems asmenims, kurie serga nutukimu. Dažnas sergantis nutukimu po šio testo koreguoja savo maitinimąsi ir pasiekia tam tikrų teigiamų nutukimo gydymo efektų. Šioje situacijoje viskas tvarkoje, tačiau, bet kuriuo atveju, tai nėra testas, kurį kokia nors įrodymais grįstos medicinos sritis turėtų savo gairėse kaip būdą atrinkti žmogui tinkamus maisto produktus“, – sako gydytoja dietologė.

Norint iš tiesų sužinoti, kokie maisto produktai mums tinkami, o kuriems esame alergiški, visų pirma reikalinga gydytojo alergologo konsultacija. Būtent gydytojas alergologas parinks įrodymais grįstos medicinos metodą, tinkantį žmogaus alergijos nustatymui – tai gali būti kraujo, odos ar kiti tyrimai.

Mūsų šalyje tenka sutikti ir kur kas keistesnių tyrimų

Lietuvoje dr. E. Gavelienei teko sutikti ir daugiau abejotinų metodų, kuriais bandoma atrinkti žmogui tinkančius maisto produktus.

„Pavyzdžiui, yra toks iridologijos testas, kuris neva leidžia atrinkti maisto produktus pagal akies rainelės analizę darant tokią prielaidą, kad akies rainelėje, keičiantis jos spalvoms, atsispindi visų žmogaus organų pakitimai, todėl taip galima atrinkti tinkamus maisto produktus. Tai nėra įrodymais grįstos medicinos tyrimas“, – įspėja E. Gavelienė.

Vis dėlto, tai dar ne keisčiausias tyrimas, apie kurį gydytojai dietologei tekę išgirsti iš pacientų.

„Yra dar toks kineziologinis tyrimas. Nuoširdžiai nustebau, kai atėjo žmogus, kuriam Lietuvoje toks tyrimas buvo atliktas, nes tai atrodo pakankamai savotiškai iš šono. Matyt, įtikinamai žmogui paaiškinus, tokį tyrimą bandoma įgyvendinti. Tas tyrimas atliekamas taip: pacientas laiko rankoje stiklinį buteliuką, kuriame yra arba maistas, arba maisto ekstraktas, o tyrėjas tuo metu vertina kitos rankos raumenų jėgą. Manoma, kad atseit netinkamas maistas keičia žmogaus raumenų jėgą“, – sako gydytoja dietologė.

Gydytoja dietologė yra susidūrusi su žmogumi, kuriam buvo atliekamas „pulso testas“, kuomet po liežuviu suleidžiami keli maisto ekstrakto lašai ir skaičiuojamas pulso dažnis, lyginant su pradine verte. E. Gavelienės teigimu, toks tyrimas irgi yra „savotiškas“, nes pulso dažnis gali keistis ir nuo kitų aplinkos dirgiklių.

Šiandien išties galima aptikti pačių įvairiausių sveikatos tyrimų, tačiau paprastam žmogui gali būti nelengva atsirinkti, kurie iš jų moksliškai pagrįsti, o kuriais tiesiog bandoma pasipelnyti iš žmogaus nežinojimo.

„Visų pirma, reikėtų atidžiai rinktis įstaigą, kurioje atliekami tyrimai. Svarbu atskirti, ar įstaiga turi savo veiklai atitinkamą licenziją, ar tai tiesiog smalsus žmogus, įsigijęs kažkokį aparatą. Kitas dalykas – pakankamai dažnai panašius tyrimus naudoja kompanijos, platinančios maisto papildus ir taip siekdamos vienų ar kitų maisto papildų įtraukimo į žmogaus kasdienybę. Pasaulinės alergijos gydymo ir diagnostikos gairės prieinamos kiekvienam internete. Žinoma, smalsiems žmonėms kodėl gi nesmalsauti – tik reikėtų žinoti, kad su savo sveikata reikia elgtis atsakingai“, – pataria E. Gavelienė.

Daugumą tyrimų „iš plauko“ gydytojas vadina burtais

Turbūt dažnam jau teko pastebėti ir reklamas, siūlančias atlikti pačius įvairiausius tyrimus paprasčiausiai atsiuntus savo plauką. Santaros klinikų Dermatovenerologijos centro vadovas Tadas Raudonis daugumą tokių „tyrimų“ vadina burtais.

„Iš plaukų tyrimų galime nustatyti narkotinių medžiagų vartojimą, apsinuodijimą sunkiaisiais metalais, nustatyti asmens DNR medžiagą, kai kurias retas genetines ligas – tai labai specifinės indikacijos. Tačiau realioje klinikinėje praktikoje tai mažai naudojami tyrimai, kurie yra mažai susiję su bendra paciento sveikata. Visus kitus tyrimus iš plaukų aš vadinčiau burtais, už kuriuos pacientai turi brangiai susimokėti“, – sako T. Raudonis.

Jis pastebi, jog kai kurios Lietuvos klinikos plaukų slinkimu besiskundžiantiems pacientams siūlo atlikti gana nepigius genetinius tyrimus iš plaukų, kurie galimai padeda nustatyti ligos diagnozę ir parinkti tinkamą gydymą.

„Tokie tyrimai populiarūs Rusijoje ir kitose postsovietinėse šalyse – gan žemas medicinos žinias turinčiose visuomenėse. Tačiau Vakarų šalyse tai nėra populiaru, tai nėra rekomenduojama jokiose tarptautinėse plaukų ligų diagnostikos ir gydymo gairėse – plaukų ligos diagnozuojamos atliekant skalpo odos ir plaukų apžiūrą dermatoskopu, esant poreikiui atliekama biopsija – to tikrai pakanka gydytojui trichologui norint nustatyti diagnozę. Taigi, pagrindinė žinutė – pacientui reikia rinktis ne tyrimus, o kvalifikuotą gydytoją specialistą“, – sako T. Raudonis.

Šiuolaikiniam žmogui sunku atskirti, kas tikra ir veiksminga

Anot jo, mitais apipinti ne tik įvairūs tyrimai iš plaukų, bet ir tam tikri higienos įsitikinimai.

„Kalbant apie plaukus, turbūt vienas dažniausių mitų yra susijęs su galvos plovimu, esą kuo dažniau plauname galvą, tuo greičiau netenkame plaukų, taip pat jog galime „ištreniruoti plaukus mažiau riebaluotis“ juos rečiau plaudami. Tai yra visiškai netiesa. Kiekvieno mūsų galvos oda yra individuali ir jos riebalinių liaukučių gaminamo sekreto kiekis yra individualus – todėl vieniems plauti galvą kasdien yra normalu, tačiau yra ir tokių, kuriems tikrai pakanka plautis galvą vieną ar du kartus per savaitę“, – teigia T. Raudonis.

Gydytojo teigimu, nemažai mitų galima sutikti ir ekologiškoje kosmetikoje. Jis pastebi, kad dabar labai populiaru rinktis priemones be kažko – parabenų, sulfatų, konservantų. Visgi, gydytojas pažymi, kad tiek parabenai, tiek sulfatai, esantys kokybiškose priemonėse, nekelia pavojaus žmogaus sveikatai ir kartais yra net reikalingi, o ekologiškos ar „natūralios“ priemonės dažniau yra marketingo triukas, nei tikrai kokybiška priemonė.

„Kitas dažnas mitas – spuogai veide atsiranda nuo netinkamos mitybos ar maisto netoleravimo. Spuogai arba aknė yra viena dažniausių dermatologinių ligų, kurios išsivystymą lemia daugelis veiksnių – lytiniai ir streso hormonai, odos bakterijų kolonizacija, uždegiminė organizmo reakcija, padidėjęs odos ragėjimas. Mityba žinoma turi įtakos – odos būklė blogėja vartojant pieno produktus, daug angliavandenių turinčio maisto. Taigi visur galioja paprasta taisyklė – visavertė ir subalansuota mityba, kurios papildai nepakeičia, kokybiškas miegas, streso kontrolė“, – pabrėžia T. Raudonis.

Gydytojas pastebi, kad šiuo metu gyvename neaprėpiamos informacijos sraute, todėl neapsigauti ir atskirti, kas tikra ir veiksminga, dažnai darosi sudėtinga.

„Daugelis mūsų informaciją randa socialiniuose tinkluose – ten raginčiau sekti kvalifikuotų gydytojų, sveikatos priežiūros įstaigų, o ne „grožio specialisčių“ ar grožio salonų profilius. Visada tikrinti informacijos šaltinius – paieškoti medicininių publikacijų, o ne medijos portalų straipsnių ta tema. O iškilus klausimams apie sveikatą visada pasitarti su savo šeimos gydytoju ar kitu specialistu prieš priimant sveikatai reikšmingus sprendimus“, – pataria T. Raudonis.