Dažnai apie valgymo sutrikimus išgirstame kalbant apie anoreksiją, kurios padarinius žmogaus kūnui sunku nuslėpti, tačiau tiek pat dažnai gyventojus užklumpa bulimija, su kuria paslapčiomis pacientai gali gyventi ilgus metus aplinkinių nepastebėti.
„Jau nuo vaikystės ir paauglystėje buvau stambesnė, dėl to sulaukdavau užgauliojimų, ypač iš mamos. Vis siekiau įtikti ir patikti, stengiausi gerai mokytis, dalyvauti įvairiose veiklose“, – savo istoriją pradėjo pasakoti Kornelija.
Su įtampa laukdavo, kol namiškiai sumigs
Moteris prisiminė, kad viskas prasidėjo, kai ji išsigando augančio svorio nėštumo metu.
„Todėl pradėjau riboti maistą, o kai to padaryti nebepavyko, pradėjau po valgio maistą šalinti – išvemti. Tuo metu nesusimąsčiau, kad darau kažką blogo ar kad sergu. Svarbiausia man buvo nepriaugti svorio“, – atviravo pašnekovė.
Tuo metu moters santykiai šeimoje ir su tėvais buvo įtempti, o persivalgymai ir vėmimai jai tarsi padėdavo nukreipti mintis, sumažinti tvyrančią įtampą.
„Pati liga buvo labai stipriai užvaldžiusi mano gyvenimą: nuolat sukosi mintys apie maistą, ką galiu valgyti, ko ne, nuolatinė įtampa, kaltė, gėda, – vardijo Kornelija. – Kai supratau, kad sergu, stengiausi nuslėpti tai, nes buvo labai gėda. Vengdavau valgyti prie kitų, apgaudinėdavau, nedalyvaudavau šventėse, nes buvo sunku kontroliuoti persivalgymo epizodus, po kurių būtinai turėdavau išsivemti. O jei tai nepavykdavo, vartodavau laisvinamąsias tabletes“, – kalbėjo moteris.
Maisto ribojimas ištisą dieną buvo tapęs Kornelijos kasdienybe. Vis dėlto po darbo eidama namo ji prisipirkdavo, jos nuomone, draudžiamo, bet skanaus ir lengvai pašalinamo maisto.
„Su įtampa laukdavau, kol namiškiai sumigs, slapta prisivalgydavau ir išsivemdavau, kad tik neaugtų svoris. Įtampa kiek sumažėdavo, bet sukildavo stiprus kaltės jausmas, gėda, nepasitenkinimas ir pasišlykštėjimas savo kūnu. Patekau tarsi į užburtą ratą: įtampa, nepasitenkinimas savimi – ribojimas – persivalgymas – vėmimas, laisvinamieji – gėda, kaltė – įtampa“, – savo išgyvenimais dalijosi pašnekovė.
Pirmą kartą apie ją kankinančią bulimiją Kornelija prasitarė kolegai tik po 2,5 metų. „Prasitariau jam, kas vyksta mano gyvenime – nukritęs svoris, nuolatinė baimė jo priaugti, maisto ribojimas, persivalgymai ir maisto šalinimas po kiekvieno valgio, tai vykdavo net darbe, todėl vengdavau valgyti prie kitų. Man kėlė nuostabą jo susirūpinimas, nes atrodė, kad čia nieko tokio, gal visi taip daro. Su kolegos paraginimu ir padrąsinimu kreipiausi į Valgymo sutrikimų centrą, nors pati nesupratau, kad man to reikia. Taip buvau nukreipta į dienos stacionarą“, – prisiminė moteris.
Sunkiausia buvo pamilti save tokią, kokia yra
Vis dėlto pagalbos paieška gydymo įstaigoje jos iškart neišgelbėjo. Kornelija pamena, kai po pirmojo gydymo periodo ji dar negalėjo priimti, kad serga bulimija. Ji pradėjo nerimauti dėl augančio svorio, negalėjo priimti besikeičiančio kūno.
„Gydymosi metu būsena buvo pakankamai stabili, nevėmiau, bet baigusi dienos stacionaro kursą po kokių dviejų savaičių vėl atkritau. Persivalgymai ir vėmimai jau pasitaikydavo ne kasdien, o vieną ar du kartus per savaitę. O nuo chaotiškos mitybos ir persivalgymų svoris toliau augo“, – prisiminė ji.
Kornelija vėl paniro į didelės įtampos liūną. Ją nuolat kankino mintys apie maistą ir svorį. Tai labai vargino. Po metų pašnekovė nusprendė vėl grįžti į Valgymo sutrikimų centrą. Tačiau šįkart ji jau suprato, kad tikrai serga ir jai reikia pagalbos: „Sugrįžau su didele gėda ir kalte, kad atkritau ir pati nesusitvarkiau, bet jutau beviltiškumą, kad turbūt niekada nepasveiksiu“.
Kornelija prisipažino, kad sveikimo procesas nebuvo lengvas: buvo ir savižalos epizodų, savižudybės minčių bei bandymų. Vis dėlto moteris rado ryžto išsikapstyti ir atsikovoti savo gyvenimą. Ji pradėjo asmeninės psichoterapijos užsiėmimus, kurių metų bandė atrasti ir atpažinti jausmus, kuriuos bandydavo „užvalgyti“.
„Sunkiausia buvo priimti save tokią, kokia esu, ir pamilti savo kūną, kad ir netobulą“, – įvardijo ji.
Kornelija svarsto, kad valgymo sutrikimų priežastys labai individualios. Nors dažnai dėl valgymo sutrikimų kaltė verčiama neva tobulo kūno propagavimui visuomenėje, pasak jos, tai ne vienintelės priežastys, kodėl gali užklupti šie gyvenimą vagiantys sutrikimai.
„Manyčiau, dažniausiai slypi gilesni psichologiniai sunkumai, pavyzdžiui, sudėtingi santykiai su tėvais, patyčios, žema savivertė, galbūt patirta prievarta, nuolatinio nepriėmimo, atstūmimo jausmas ir panašiai. Ir tas tapatinimasis su kažkuo tobulu, siekimas to yra tarsi bandymas įtikti, pritapti, noras valdyti, kontroliuoti savo kūną. Su jausmais išbūti per sunku ir taip tarsi pabėgama“, – svarstė ji.
Pasiteiravus, kas Kornelijai labiausiai padėjo kovoti su bulimija, moteris įvardijo būtinybę suardyti užburtą ratą. „Tą padėjo padaryti tvarkingas mitybos plano laikymasis, mitybos dienoraščio rašymas, nes nuolatinis ribojimas provokuodavo alkį, o kai jauti alkį, sunku kontroliuoti persivalgymo epizodus, sukeliančius neigiamus jausmus ir nepasitenkinimą savimi“, – toliau pasakojo pašnekovė.
Bulimiją pažabojusiai moteriai taip pat padėjo susitaikymas, kad atkryčiai tėra sveikimo dalis. Sveikstanti Kornelija susirašė visus rizikos veiksnius, kurie galėtų vėl atkryčius išprovokuoti.
„Supratau, kad pablogėjus būsenai labai drąsu kreiptis pagalbos į specialistus, o ne slėptis už gėdos, tikintis, kad gal viskas susitvarkys ir praeis“, – akcentavo ji.
Labai svarbus šeimos vaidmuo
Vienas iš pagalbos įrankių sveikstant Kornelijai tapo ir savipagalbos grupė, kurią savanorystės principu Valgymo sutrikimų centre vedė Svetlana Puronienė, vėliau tapusi viena iš sveikstančiųjų nuo valgymo sutrikimų bendruomenės „Lengva plunksna“ bendraįkūrėjų.
Pašnekovė pabrėžė, kad kalbant apie psichinės sveikatos svarbą svarbiausia suprasti, kad turėti valgymo sutrikimą nėra jokia gėda.
„Slėpdami savo problemas nuo jų nepagysime. Jei norime padėti sau, labai svarbus artimųjų, aplinkinių palaikymas, galimybė išsikalbėti, supratimas“, – aiškino ji. Pasak S. Puronienės, tyrimai rodo, kad tik trečdalis sergančiųjų valgymo sutrikimais kreipiasi pagalbos į specialistus, todėl tikrąją statistiką apie valgymo sutrikimų sergamumą užfiksuoti sudėtinga.
„Nemažai žmonių, patiriančių valgymo sutrikimų simptomus, lieka pilkojoje zonoje. Valgymo sutrikimų (įskaitant bulimiją) diagnostikos sistema remiasi tam tikrais kriterijais, jų visuma, pasikartojimu per tam tikrą laiką. Tad nebūtinai žmogus, kuris turi kai kuriuos simptomus ar turi juos nežymiai išreikštus, turės diagnozę. Ar galime sakyti, kad toks žmogus neturi sunkumų? Vargu. Be to, kai kurie tyrimai rodo, kad apie 14–46 proc. žmonių, turėjusių nežymių simptomų, jau po dviejų metų pasiekia diagnostinę ribą. Kai kurie tyrimai parodė, kad apie 60 proc. jaunų moterų tarp studentų susiduria su ikiklinikiniu (nesiekiančiu diagnozės) probleminiu valgymu. O tai ne taip jau mažai“, – svarstė pašnekovė.
S. Puronienė pastebėjo, kad tiek bulimija, tiek kiti valgymo sutrikimai paprastai prasideda paauglystėje, kai įžengiama į etapą, pilną fizinių ir psichinių pokyčių, kurie į suaugusiųjų pasaulį žengiantį asmenį ne tik džiugina, bet ir trikdo.
„Šiame etape itin svarbus šeimos vaidmuo. Paaugliai ieško savęs, jų svarbiu raidos uždaviniu tampa psichologinis atsiskyrimas nuo tėvų, savo nuomonės turėjimas, derybos su tėvais dėl naujų laisvių, ribų klausimas, – toliau tęsė pašnekovė. – Jaunuoliams labai svarbus ne tik tėvų palaikymas ir supratimas, bet ir bendraamžių pripažinimas. Paauglystė – „idealų“ laikas. Tad žiniasklaidos, muzikos ir šou verslo pateikiami modeliai ir vaizdiniai tampa tuo, į ką daugelis paauglių lygiuojasi. Tikrai sunku paaiškinti paauglei, kodėl jos kūnas yra kitoks, nei mėgstamos dainininkės. Tačiau būtent tie išoriniai „atributai“ – kūnas, fizinė išvaizda, apranga, turimi daiktai – paaugliui gali tapti tarsi savosios „vertės“ ženklais. Jei gyvenimo eigoje būta nepalankių sąlygų sveikai savivertei formuotis, jaunas žmogus gali būti jautrus šiai aplinkos įtakai. Dorojimosi su sunkumais taikiniu gali tapti kūnas. Sutrikęs valgymo elgesys gali tapti vieninteliu būdu nebyliai pranešti, kad skauda, kad sunku“.
Maistas – paguodos šaltinis
Sveikstančiųjų nuo valgymo sutrikimų bendruomenės „Lengva plunksna“ bendraįkūrėja Vaida Zykutė kartu pridėjo, dažnu atveju bulimija neatsiejama nuo nervinės anoreksijos.
„Apie bulimiją derėtų kalbėti kitų valgymo sutrikimų kontekste. Gana dažnas ligos raidos scenarijus, kai paaugliai susikoncentruoja į kūną ir maistą, taip nesąmoningai tikėdamiesi išspręsti psichologines problemas. Siekdami susikurto kūno idealo, žmonės ima nevalgyti, neretai – ir badauti. Tai iš pradžių pasireiškia labai nežymiais elgsenos pokyčiais – salotomis vietoj pietų ar mėgstamų desertų atsisakymu. Paauglystėje svoris žaibiškai reaguoja į maisto trūkumą, krinta svoris ir žmogus jaučiasi einąs teisingu „savęs kūrimo" keliu. O iš tiesų – tai pirmieji žingsniai į savo kūno žalojimą“, – įspėjo ji.
Badavimas ar nepakankamas valgymas gali virsti persivalgymo sutrikimu arba bulimija.
Pasak V. Zykutės, kai po nervinės anoreksijos prasideda persivalgymo sutrikimas, išoriniai požymiai gali būti labai ryškūs, o kai anoreksija virsta bulimija, išoriniai požymiai gali būti ir švelnesni, mažiau pastebimi, nes persivalgius maistas šalinamas.
“Pirmuoju avteju per kelis mėnesius žmonės gali priaugti iki keliasdešimties kilogramų svorio, vėl jį mesti ir vėl atgauti.Bulimijos atveju svorio svyravimai gali būti pastebimi tik pačiam sergančiajam, nes persivalgymo epizodus lydi perteklinis sportavimas ar maisto šalinimas. Gali būti, kad stiprūs persivalgymo epizodai gali pasireikšti tik streso ar nesėkmių laikotarpiais. Tačiau, jei ilgainiui nerandami kitokie streso, nerimo ir kitų jausmų išeigos būdai, maistas tampa vieninteliu paguodos šaltiniu, ligos išreikštumas stiprėja. Reguliarūs persivalgymai tampa savotiškomis „atostogomis“, į kurias žmogus save išleidžia dėl pernelyg ilgai užsitęsusios įtampos”, - pastebėjo
pašnekovė.
Kada kreiptis pagalbos?
S. Puronienė pridėjo, kad pats žmogus dažnu atveju gali net neįtarti arba neigti, kad jį kankina valgymo sutrikimas. Tačiau tai gali pastebėti aplinkiniai – artimieji, draugai.
Į specialistus pagalbos reikėtų kreiptis, jei žmogus jaučia, kad didžioji dalis jo gyvenimo sukasi aplink kūną ir svorį, jei labai bijoma priaugti svorio, bandoma atsikratyti suvalgyto maisto.
Tuo metu artimieji gali pastebėti, kad žmogus po valgio iškart bėga į tualetą, labai griežtai kontroliuoja savo maistą. Apie galimą problemą galima įtarti ir pastebėjus daug šiukšlių dėžėje esančių, riebaus ar daug angliavandenių turinčio maisto pakuočių, o užklausus apie jas artimasis neigia apie jas ką nors žinantis. Taip pat apie bulimiją gali įspėti ir fiziologiniai ženklai, pavyzdžiui, nusitrynę rankų plaštakų krumpliai, pokyčiai kaklo srityje dėl įsitempiančių kaklo raumenų vemiant ar dantų problemos.
„Skubotų išvadų daryti nevertėtų, bet visa tai galėtų būti priežastis suklusti, pasikalbėti, pasitikslinti. Dažnai aplinkiniai, bijodami įžeisti žmogų, vengia apie tai kalbėtis, arba suskuba diagnozuoti. Šioje vietoje, manyčiau, reikia parodyti savo supratimą, pasikalbėti nevertinant, išklausyti. Pokalbyje svarbu pagrįsti savo susirūpinimą, tačiau daug svarbiau paskatinti žmogų kalbėti apie jo vidinę būseną ir galimus gyvenimo sunkumus, kuriuos jam sunku įveikti“, – patarė ji.
Nespręsti problemų lėkštėje
Tuo metu V. Zykutė teigė, kad sveikimo procesui labai svarbu suprasti, kad valgymo sutrikimas – tai ne mitybos, o vidinės savasties sutrikimas. Problemos su mityba – tik pasekmė, o ne priežastis. Todėl pradėjus kapstytis iš gyvenimą apsunkinančio sutrikimo reikėtų dėmesį nukreipiant iš kūno ir svorio, į savo vidų.
„Tol, kol žmogus bando spręsti sudėtingas gyvenimo problemas lėkštėje skaičiuodamas kalorijas, pokyčiai nevyksta. Yra sunku sau pripažinti, kad reikia imtis vidinių pokyčių, nes darbuotis su išore daug paprasčiau ir, iš pirmo žvilgsnio, efektyviau. Tačiau tai tik maskuotė, padedanti trumpalaikiu laikotarpiu“, – įsitikinusi ji.
Pasak pašnekovės, ilgalaikiams pokyčiams reikalinga specialistų pagalba: „Pagalbos grupę lankiusios merginos yra pripažinusios – elgsena su maistu pradėjo keistis tik tuomet, kai pradėjo keistis jų požiūris į save ir savęs vertinimas. Psichoterapija padeda atstatyti savivertę – būtent dėl jos stokos žmogui nuolat norisi save išoriškai koreguoti ar tobulinti. Perfrazuojant frazę „kuo puošnesnis drabužis, tuo gilesnė žaizda“ – kuo labiau norisi „nusibadauti“ ar kuo dažniau pašalinti suvalgytą maistą, tuo gilesnės vidinės traumos“.
Taip pat labai svarbu priimti ir suprasti, kad žaibiško pasveikimo nebus. Kaip jau minėta, valgymo sutrikimus sukelia per ilgą laiką susiformavusios problemos ar traumos, todėl jos per dieną nedings. Atsikovoti savo gyvenimą nusprendęs žmogus turi apsiginkluoti kantrybe, nuoseklumu ir skirti tam laiko. Gijimas gali užtrukti ir metus, ir penkerius, ir net dešimtmetį, o šiuo periodu gali būti ir ne vienas atkritimas.
Svarbu, sveikstant ir pradėti keisti požiūrį į gyvenimą: dažnai valgymo sutrikimus lydi iliuzija apie tobulą gyvenimą, o norintis pasveikti pacientas turi suprasti, kad gyvenimas niekada nejuda tik kreive į viršų. Jame visada pilna pakilimų ir nuosmukių.
„Be to, žmogus turi pripažinti, kad yra reikalinga pagalba. Nei vienas nesame sutverti lyg izoliuotos salos, visi esame susiję. Tik su išorine pagalba esame pajėgūs įveikti psichinius ir fizinius sunkumus. Bulimija ir kiti valgymo sutrikimai įveikiami sunkiai, nes aprėpia labai daug sudėtinių dalių – psichinių, fiziologinių ir biocheminių. Dėl šių priežasčių ir pagalba turi būti kompleksinė – nuo psichoterapeuto, patyrusio dietologo, fizinės terapijos specialisto iki pagalbos grupės“, – įvardijo ji.
Meškos paslaugos giliau grimztant į ligą neturėtų daryti ir aplinkiniai. Kaip pastebi V. Zykutė, deja, taip nutinka gana neretai.
„Kaip paprastai elgiamės, kas nors mūsų aplinkoje sulieknėja? Dažniausiai giriame. Ne viena valgymo sutrikimą patyrusi paauglė ar suaugusi moteris dalijasi istorijomis, kai aplinkiniai žavėdavosi neretai nesveiku jų liesumu ar radikaliais svorio pokyčiais. Ligos įkarštyje retas žmogus geba objektyviai vertinti savo kūno svorį, ir tokios pagyros dar labiau skatindavo laikytis žalingų įpročių“, – kalbėjo ji.
Pašnekovė dalijosi ne kartą girdėjusi iš sveikstančių merginų, kad jas sukrečia aplinkinių nuoširdus rūpestis ir korektiškai išsakyta tiesa apie jų išvaizdą – sukrečiantį liesumą ar stiprius svorio svyravimus. „Joms tai padeda susivokti, kad situacija yra tikrai prasta. Jos jaučiasi pastebėtos, o juk to ir siekia – būti pastebėtomis ir jaustis vertingomis“, – reziumavo V. Zykutė.
Svarbiausia – nesmerkti
Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymo sutrikimų skyriaus vedėja Brigita Baks aiškina, kad bulimija yra šiek tiek retesnė valgymo sutrikimo liga nei persivalgymo sutrikimai. Kita vertus, ji pasitaiko dažniau nei anoreksija. Skaičiuojama, kad sergamumas bulimija siekia apie 10 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Nuo 2 iki 4-6 procentų moterų suserga bulimija per savo gyvenimą. Tarp vyrų liga yra kur kas mažiau paplitusi nei moterų, apie ketvirtis visų sergančiųjų. Tačiau tai neatspindi tikrosios padėties, nes kreipiasi gydymo mažoji dalis pacientų.
Psichiatrė pastebi, kad bulimija yra vėlyvos paauglystės metu pasireiškianti liga (16–17 m.), bet gali būti ir 30, ir 40 metų amžiuje, o priežastys gali būti labai įvairios.
„Pavyzdžiui, psichologinės - nepasitikėjimas savimi, dideli pokyčiai, sunkumas priimti save, grožio kultas medijoje, šeimose problemos. Žinoma, bulimiją gali išprovokuoti ir griežtos dietos bei badavimo epizodai. Nuolatinis nevalgymas, badavimas vėliau paskatina persivalgymą ir nuolatinį galvojimą apie maistą”, - vardijo pašnekovė.
Specialistė priminė, kad valgymo sutrikimai dažnai yra ne apie maistą, o ir gydymas turėtų būti nukreiptas į mintis ir jausmus, kurie sukelia tokį elgesį.
Įtariantiems, kad gali sirgti bulimija, specialistė patarė sau užduoti šiuos klausimus: ar jauti, kad maistas dominuoja tavo gyvenime; ar aplinkiniai sako, kad esi lieknas, bet pats jautiesi per didelio svorio; ar per porą mėnesių numetei daug svorio; ar jauti, kad valgydamas kartais prarandi kontrolę; ar imiesi veiksmų, kad būtų bloga ir pašalintum maistą iš skrandžio. Bulimija (arba nervinė bulimija) yra rimta psichinė liga. Ja serga bet kokio amžiaus, lyties ar užsiėmimo žmonės.
Normalu, kai žmonės, nesergantys valgymo sutrikimais, kartais pavalgo šiek tiek daugiau. Visgi tai neturėtų būti painiojama su besaikiškumu bulimijos atveju, kai žmonės nesijaučia galintys kontroliuoti, kiek arba kaip greitai jie valgo.
Kartais žmonės gali sakyti, kad tuo metu jaučiasi lyg būtų „atsiriboję“ nuo to, ką jie daro. Maistas, kuriuo persivalgoma, dažnai būna tas, kurio įprastai vengiama arba nevalgoma. Persivalgymo epizodai kelia didžiulį stresą. Žmonės, sergantys bulimija, labai didelį dėmesį skiria svoriui, formai, dažnai save priima daug didesniais nei yra iš tikrųjų.
„Taip pat labai svarbus ir artimųjų bei draugų požiūris ir elgesys. Įtarus, kad artimasis gali sirgti bulimija jokiu būdu nereikėtų žmogaus smerkti. Geriau pasiūlyti kartu nueiti pavalgyti ir pamačius, kad kažkas negerai, pasikalbėti. Juk ne pats žmogus pasirinko šį sutrikimą. Tiesiog vieniems ligos mechanizmas užsisuka, kitiems – ne. Todėl labai svarbu, kad pacientas jaustųsi laisvas su aplinka apie tai kalbėti ir žinotų, kad nebus pasmerktas“, – kalbėjo B. Baks.
Kartais nusistato sau ligą netiksliai
Gydytoja pastebėjo, kad specialistų duris bulimija sergantys žmonės dažnai praveria paskatinti artimųjų ar draugų, o kartais pripažinti ligą ir imtis veiksmų priverčia atėjęs supratimas, kad žmogui visas pasaulis sukasi tik apie maistą, o visa kita aplink nebeegzistuoja.
B. Baks pabrėžė, kad kuo anksčiau pradedama gydyti liga, tuo geresni gydymo rezultatai. Kita vertus, yra atvejų, kur išgyti nuo bulimijos pavyksta ir po kelių dešimtmečių ligos.
Nereikėtų pamiršti, kad negydoma bulimija gali turėti ir komplikacijų. Pasak gydytojos, dažniausios - depresija, įvairios priklausomybės, savikontrolės sutrikimai, žalojimaisi, dirglumas, nuotaikų kaita, nerimas. Tačiau pasekmės gali būti ne tik psichologinės, bet ir fizinės: dantų emalio tirpimas, kariesai, dantenų uždegimai, nuolatinis elektrolitų disbalansas, baltymų trūkumas gali sukelti širdies, virškinimo, inkstų veiklos sutrikimų. Žmonės skundžiasi nuovargiu, tinimais, vidurių užkietėjimais, pilvo skausmais, nereguliariomis mėnesinėmis.
Gydytoja patarė įtarus bulimiją kreiptis į gydytojus, kad būtų nustatyta tiksli diagnozė. Kartais gyventojai sumaišo šį valgymo sutrikimą su šalinančio tipo anoreksija, o pastaroji gali kelti daug daugiau pavojų žmogaus sveikatai.
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |