Realybė su filmais prasilenkia
Pasak VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktoriaus, gydytojo psichiatro Martyno Marcinkevičiaus, žodis „psichopatas“ anuomet išties ir mokslinėje kalboje vartotas terminas, skirtas apibūdinti asmenybės sutrikimams. Tuo tarpu dabar į asmenybės sutrikimų klasifikaciją įtraukta daug elgesio sutrikimų ir „psichopato“ pavadinimas mokslinėje kalboje nebeegzistuoja, toks žodis paliktas tik bendrinėje kalboje, filmams. Vienok, iš visų medikų šiandien pripažintų asmenybės sutrikimų būtent vienas yra tas, kuris, nors pilnai neatspindi, bet labiausiai primena filmuose matomų ir psichopatais vadinamų personažų elgesį. Tai – asocialaus tipo asmenybės sutrikimas.
„Turintiems šį asmenybės sutrikimą žmonėms būdingas visuomenės normų nepaisymas ir neatsižvelgimas į kito žmogaus išorinius ir vidinius pojūčius, tame tarpe ir skausmą. Taip pat šiam sutrikimui būdingas impulsyvus elgesys, greitas išsiprovokavimas smurtiniam elgesiui. <...>
Vis dėlto, šis sutrikimas realybėje neatitinka psichopato atvaizdavimo filme. Filmuose dažniausiai rodomi tie psichopatais vadinami personažai, kurie pvz. žudo savo malonumui. Asocialus asmenybės sutrikimas lemia tai, kad žmogus iš tiesų gali išsiprovokuoti, sureaguoti impulsyviai ir nepaisydamas visuomenės normų sužaloti ar net nužudyti žmogų, tačiau tam jis turi turėti tikslą, jam suvokiamą priežastį. Serijinių žudikų apgalvoti ir apdairiai suplanuoti nužudymai, tokie populiarūs filmuose, nėra būdingi asocialiam asmenybės sutrikimui“, – pasakoja M. Marcinkevičius.
Į sutrikimą gali lydėti ir perdėtas tėvų pataikavimas vaikui
Pasak mediko, asocialų asmenybės sutrikimą lemia tam tikri biologiniai, psichologiniai ir socialiniai faktoriai. Šie žmonės gali turėti įgimtą didesnį smegenų dirglumą, tačiau asocialumas, nejautrumas aplinkinių pojūčiams ir skausmui, bendrų normų nepaisymas vis dėlto, anot M. Marcinkevičiaus, dažniau yra auklėjimo pasekmė, o didžiųjų tokį elgesį nulėmusių veiksnių verta ieškoti dar vaikystėje.
„Jei vaikas pats nepatyrė empatijos, jo aplinkoje niekas nereagavo į jo jausmus, tai natūralu, kad toks žmogus dažnai neišmoksta reaguoti ir į kitų jausmus. Jei visa šeima nesilaikė socialinių normų, tai normalu, kad neskatino laikytis jų ir savo vaiko. Toks žmogus gali užaugti taip pat nesilaikantis normų, nesuprantantis kitų jausmų. Tai – dažnai socialiai apleisti vaikai iš nesėkmingų šeimų.
Tačiau yra ir priešingas dalykas, turbūt labiau būdingas šiuolaikinei mūsų visuomenei. Tai taip vadinamų „super mamyčių“ ar „super tėvelių“ užauginti vaikai. Šiuolaikinėje visuomenėje propaguojamas individualizmas, pakeltas vos ne į religijos aukštumas, duoda savo rezultatus. Kai kurie tėvai auklėja vaikus jiems pateikdami, kad visas pasaulis turi suktis aplink juos, kad jų poreikiai yra svarbiausi, kad visi kiti – ne tokie svarbūs kaip jie. Natūralu, kad toks vaikas suaugęs įsivaizduoja, kad visas pasaulis ir kiti žmonės yra nesvarbūs, o visa aplinka turi tarnauti tik jo poreikiams, visi turi prie jo taikytis. Be to, jei vaikystėje tenkinami visi kaprizai – žmogus taip išmoksta pakankamai impulsyviai reaguoti, neva visi turi pulti tenkinti jo poreikį, atsiranda dirglumo elementas. Visa tai itin būdinga pasiturinčiose išoriškai „sėkmingose“ šeimose, kur galvojama, kad reikia tenkinti kiekvieną vaiko užgaidą. Labai svarbus ir pačių tėvų pavyzdys – jeigu vaikas mato, kad tėvai iškelia savo interesus aukščiau kitų žmonių, netgi žemina nuvertina aplinkinius (pvz. padavėjus, vairuotojus, žemesnius pareigomis ar mažiau pasiturinčius žmones). Visa tai augina asmenybes, kurios linkusios į asocialumą, o ar šie žmonės peržengs ribą, kai tai jau laikytina sutrikimu – priklauso ir nuo įgimtų dalykų, socialinės aplinkos poveikio vėlyvesniame amžiuje. Tačiau apibendrinant, yra nemažai žmonių su šiuo sutrikimu, kurie auginti būtent minėtomis sąlygomis“, – tikina psichiatras.
Gydymas – ilgas ir sudėtingas, o pats žmogus dažnai nė nesupranta, kad jam reikia pagalbos
Asmenybės sutrikimai, anot pašnekovo, nėra priskiriami sunkioms psichikos ligoms, o antisocialų asmenybės sutrikimą turintys asmenys neretai gali nugyventi visą gyvenimą taip ir nesikreipę pagalbos, galbūt nė neidentifikavę, kad jiems jos reikia. Jų įsitikinimas savo teisumu ir kitų prievole prisitaikyti gali būti toks stiprus ir nepajudinamas, kad tik maža šį asmenybės sutrikimą turinčių žmonių dalis galop atsigręžia į save ir nori spręsti problemas.
„Šie žmonės dažniau atsiduria policijos akiratyje, įkalinimo įstaigose nei pas psichikos sveikatos specialistus. Be to, tokių žmonių gydymas – labai sudėtingas, ilgalaikis ir ne visada sėkmingas procesas. Kuo gilesnėje vaikystėje yra sutrikimą nulėmusios priežastys – tuo sudėtingiau su tuo dirbti. Vaistų nuo asmenybės sutrikimų dažniausiai nėra. Galime vaistais paveikti vieną ar kitą simptomą, bet pats asmenybės sutrikimas gydomas tik ilgalaike gilumine psichoterapija. Šį sutrikimą turinčioms asmenybėms ryžtis terapijai ir joje ilgai pasilikti – labai sudėtinga, nes pirmiausia turi pripažinti, kad tau reikalinga pagalba, o asocialaus tipo asmenybės labai linkusios kaltinti visus aplink, tik ne save. Kai psichoterapijoje girdima, kad vyras ar žmona bloga, vaikai blogi, uošviai blogi, darbdavys ir kaimynai blogi, tik jis vienas geras – tai yra svarbus indikatorius. <...> Tokiems žmonėms neretai atrodo, kad kvaili ir jų neverti yra ir visi kelyje sutikti psichoterapeutai. Tai nėra labai sudėtingas sutrikimas psichiatrine prasme, tačiau visuomenėje jis išties sukelia nemažai problemų“, – pasakoja M. Marcinkevičius.
Gali išduoti net elgesys gatvėje
Nubrėžti aiškią ir tikslią ribą, kada žmogaus savybės jau laikomos asmenybės sutrikimu – sudėtinga. Anot pašnekovo, kiekvienas mūsų turime kažkokį asmenybės tipą. Emocine prasme sveikiausios yra tos asmenybės, kurios maksimaliai mišrios, turi įvairių požymių. Kur baigiasi asmenybės bruožai ir prasideda patologija, asocialios asmenybės sutrikimo atveju geriausiai nusako žmogaus prisitaikymas socialiniame pasaulyje:
„Reikėtų žiūrėti, kiek šis žmogus laikosi socialinių normų. Nebūtinai jie turi mušti ar žudyti žmonės. Kai kurie asocialų asmenybės sutrikimą turintys asmenys išsilieja pvz. vairuodami, kai visiškai nesiskaito su kitais eismo dalyviais – užkišinėja, stabdo, pypsi, aplenkinėja, o kažką pasakius ar pamirksėjus iškart sustoja, puola muštis ar pradeda dar agresyviau vairuoti. Toks ir panašus elgesys kelia grėsmę visuomenei ir jį reikėtų stebėti. Taip pat atkreipti dėmesį į jaunų žmonių elgesį su aplinkiniais, ar pavyksta sutarti, įsiklausyti į aplinkinių poreikius. Kitas svarbus momentas – paklausti patiems savęs, ar esame santarvėje su aplinkiniais, ar man vis dėlto atrodo, kad visi pradedant šeima ir kaimynais, baigiant darbdaviu bei valdžia yra blogi, vagys ir apgavikai. Kai visi aplink blogi – dažniausiai problemos jau reikia paieškoti savyje.
Kartais, kaip minėjau, asocialios asmenybės tipą turintys žmonės ilgą laiką gali būti sėkmingai adaptavęsi visuomenėje. Prisiminkime 90-ųjų Lietuvą ir nusikalstamo pasaulio lyderius – jie kurį laiką gyveno išties gerai. Dabar irgi yra žmonių, kurie gyvena gerai, tačiau yra agresyvūs, nesilaiko socialinių normų, nors kurį laiką būna pakankamai sėkmingi. Ilgalaikėje perspektyvoje jiems dažniausiai baigiasi blogai, nes jie apgaudinėja, nemoka mokesčių, negražiai elgiasi su darbuotojais, tačiau kažkuriam laikui toks veikimo modelis, regis, pasiteisina. <...> Kai kada antisocialumą žmonės net labai gerai išnaudoja savo naudai. Pavyzdžiui, įkuria verslą ir, tarkime, engia darbuotojus, apgaudinėja partnerius, nemoka mokesčių, bet generuoja didelius pelnus. Neretai matome tokius žmones (ar jų antrąsias puses blizgių žurnalų viršeliuose besipuikuojančius turtais, automobiliais, jachtomis, demonstruojančius savo pranašumą prieš likusius visuomenės „nevykėlius“. Ir, kaip taisyklė, jeigu kas įvyksta, kalti visi, tik ne pats asocialaus tipo žmogus. Nuo jo sąskaitos nuskaityti mokesčiai ar bauda – kaltos visos šalies institucijos, o ne pats žmogus, kad prisidirbo ir tą baudą gavo. Jau nė nekalbant apie tai, kad konfliktinėje šeimoje agresoriaus paklausus, kas kaltas, jis dažnai nurodys kitą pusę“, – atpažinti asocialų asmenybės sutrikimą padedančius požymius vardija gydytojas psichiatras.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
