Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų 2018 m. oficialiai pripažino liga. Nors kol kas ligų klasifikacijoje priklausomybės nuo socialinių tinklų nėra, psichologė prof. dr. Laima Bulotaitė teigia, kad greičiausiai tai tik laiko klausimas. Anot jos, psichikos sveikatos specialistai jau dabar pastebi, kad kai kurie žmonės taip įninka į gyvenimą socialiniuose tinkluose, jog pradeda bijoti būti realybėje. Profesorės teigimu, specialistai prognozuoja, jog pandemija šią situaciją tik pablogins ir tokių žmonių gali atsirasti vis daugiau.
Kokias grėsmes ir rizikas kelia kompiuteriniai žaidimai ir socialiniai tinklai, „Rinkis Gyvenimą“ laidoje kalbėjome su L. Bulotaite ir Skaitmeninės etikos centro eksperte, Europos probleminio interneto naudojimo (PIN) tinklo atstove Lietuvoje, visuomenės sveikatos specialistė Vilma Liaugaudaitė.
Kas yra vaiduokliškas skambutis ir ar normalu jausti nerimą palikus telefoną?
Ne vienas esame susidūręs su situacija, kai palikę namie telefoną jaučiamės nesaugiai, nejaukiai, kartais netgi kyla nerimas. Vis dėlto prof. dr. Laima Bulotaitė ramina – dėl tokių pojūčių pergyventi nereikia, tai dar tikrai nėra priklausomybės ženklas.
„Palikus namie telefoną dažnai kyla baimė, kad tavęs neras artimieji, o tu jiems pažadėjai būti. Priklausomybė yra šiek tiek kitas dalykas. Turėti su savimi telefoną tyra paprastas įprotis. Juk jei tėvai nesusisiekia su vaikais porą valandų, o vaikai pažadėjo susisiekti, kyla nerimas. Tai nėra priklausomybė, tai yra normalus dalykas“, – teigia psichologė.
Mokslininkai jau kurį laiką tiria ir kitą fenomeną. Ar kada esate pagavę save, kad girdite telefoną skambant ar vibruojant, tačiau paėmę suprantate, jog niekas jūsų neieško ir neieškojo? Tai vadinama vaiduoklišku arba fantominiu skambučiu. Vis dėlto, kaip pastebi V. Liaugaudaitė, mokslinių įrodymų, kodėl taip nutinka, vis dar trūksta.
„Tai galima sieti tiesiog su tokiu kasdieniu signalų gavimu, kurie mums vis primena, kelia įtampą, nerimą, kad lyg tai ateina svarbi informacija“, – teigia specialistė.
Savo ruožtu L. Bulotaitė atkreipia dėmesį, kad dabar svarbią informaciją, žinias iš draugų ar artimųjų tiesiog esame įpratę gauti per išmaniuosius įrenginius – telefoną, kompiuterį.
„Aš neakcentuočiau, kad tai jau yra kažkoks sutrikimas. Manau, visiems pasitaiko. Ypač, kai mes laukiame kažkokio skambučio ir jo nesulaukiame, tai pastoviai bet kokį garsą interpretuojame, kad gal mums čia skambina. Tai yra visiškai normalu. Tai nėra joks psichikos sutrikimo požymis“, – teigia psichologė.
V. Liaugaudaitė siūlo pasekti savo elgesį – kiek laiko praeina nuo žinutės ar pranešimo garso iki to, kol mes juos perskaitome? Specialistė taip pat rekomenduoja pamėginti į juos nereaguoti pusdienį ir pažiūrėti, kokios emocijos dėl to kyla.
„Bėda ta, kad išmaniosios technologijos palaiko mūsų nuolatinį nerimastingumo lygį, todėl šiuo laikotarpiu išmaniuosius laikrodžius netgi rekomenduojama keisti analoginiais, išjungti telefone aktyvias paskyras, pranešimus, kad tiesiog nekeltume sau pernelyg daug streso“, – pataria pašnekovė.
Du asmenybės bruožai, siejami su polinkiu į žaidimus ir socialinius tinklus
Kaip teigia V. Liaugaudaitė, atlikti tyrimai rodo, kad nerimastingumas taip pat gali būti susijęs ir su liguistu polinkiu į kompiuterinius žaidimus.
„Tyrimai, analizuojantys priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų atsiradimo priežastis, pabrėžia impulsyvumo reikšmę. Tokios asmenybės turi didesnį polinkį į nerimą bei neigiamas emocijas, dažniau susiduria su kontrolės stoka, pasireiškiančia polinkiu į netinkamą ar netgi agresyvų elgesį.
Tyrimai dar labai preliminarūs ir aiškių gairių, kas nulemia įsitraukimą, trūksta. Yra žinoma, kad į kompiuterinius žaidimus dažniau įninka asmenys, norintys atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, sumažinti stresą, pasitraukti į virtualią realybę, tarsi izoliuotis nuo kitų egzistuojančių problemų“, – kalba specialistė.
Kokio masto ši problema Lietuvoje, anot V. Liaugaudaitės, atsakyti sunku, apie tai nėra surinkta pakankamai duomenų. Savo ruožtu L. Bulotaitė teigia, kad nėra nustatyta kažkokių labai konkrečių asmenybės bruožų ar aplinkybių, kurios skatina panirti į šią priklausomybę. Psichologės teigimu, dažniausiai tai yra tiek asmeninių savybių, tiek aplinkybių visuma.
„Du tokie asmenybės bruožai, kurie tikrai siejami su polinkiu tiek į kompiuterinius žaidimus, tiek į socialinius tinklus, tai yra ekstravertai – žmonės, kuriems reikia to bendravimo, ir atvirumas pokyčiams. Jie nori kažkokių naujovių, jiems to trūksta realybėje, nėra kažkokių nuotykių aplinkoje, gal tau neleidžia patirti kažkokių ypatingų pojūčių namie, neleidžia rizikuoti, tave labai saugo“, – teigia psichologė.
Patenkina poreikius, kurių negali patenkinti realybėje
Kaip pasakoja L. Bulotaitė, bandydami išsiaiškinti, kas nulemia liguistą įsitraukimą į virtualią realybę, specialistai analizuoja ir kompiuterinius žaidimus. Profesorė pastebi, kad dažnai jie ir kuriami pasitelkiant ne tik IT specialistus, dizainerius, bet ir psichologus.
„Tie žaidimai patenkina labai daug poreikių, kurių realiame gyvenime dėl įvairiausių priežasčių žmogus galbūt neturi galimybių patenkinti. Pavyzdžiui, žaidime yra labai aiškios taisyklės. O psichologai jau seniai žino, kad ypač mažiems vaikams yra svarbios taisyklės, kad būtų aišku, kaip turi elgtis ir kas bus, jeigu tu jų nesilaikysi.
Mes galime sakyti, kad gyvenime yra tokių taisyklių, tėvai jas sukuria, bet visą laiką yra išimtys. Mes sakome – negalima, neleisiu, o po to nusileidžiame. Ir vaikai iki galo nesupranta – tai galima taip elgtis ar negalima. Tuo tarpu kompiuteriniame žaidime yra aiškios taisyklės – tu žinai, ką tu turi daryti, kad kažko pasiektum. Jeigu tu pasieki, tave už tai apdovanoja, tave už tai pagiria. Pagyrimų vaikams irgi labai reikia ir trūksta. Jeigu tu kažko nepasieki, tu tiksliai žiniai, ką reikia daryti, kad to pasiektum“, – aiškina L. Bulotaitė.
Anot profesorės, nors dažniausiai ši priklausomybė išsivysto vaikams, suaugusieji taip pat nėra išimtis. Psichologė iki šiol pamena atvejį, kai po paskaitos prie jos priėjo studentas ir pasakė, jog pagaliau suprato, kodėl jo tėvas, įmonės vadovas, vakarais žaidžia žaidimus.
„Jam reikia paprasto pagyrimo, jo darbo įvertinimo“, – teigia pašnekovė. L. Bulotaitė atkreipia dėmesį, kad suaugusiųjų, ypač užimančių vadovaujamas pareigas, dažniausiai niekas nepagiria.
„Tai štai, tokius labai paprastus poreikius patenkina kompiuteriniai žaidimai. Kalbant su tėvais mes dažnai sakome – jūs tiesiog bandykite išsiaiškinti, kuo tas žaidimas vaikui toks patrauklus, kokius jo poreikius patenkina. Ir gal tada mes tuos poreikius galime patenkinti gyvenime ir jam taip labai nereikės kompiuterinių žaidimų“, – patarė psichologė.
Atitrūksta nuo realaus gyvenimo
PIN tinklo atstovė Lietuvoje V. Liaugaudaitė teigia, kad karantino laikotarpiu internete jauni lietuviai praleidžia gerokai daugiau laiko nei iki tol.
„Mūsų su kolegomis atliekamas tyrimas, kuriame vertinama Lietuvos jaunų suaugusių asmenų savijauta ir probleminis interneto naudojimas šiuo COVID laikotarpiu, yra atskleidęs, kad 76 proc. tyrimo dalyvių internete leidžiamas laikas pandemijos metu tik ilgėjo palyginus su laiko trukme prieš pandemiją“, – duomenimis dalijosi ji.
Pašnekovės teigimu, daug laiko apklaustieji internetu naudojasi akademiniais tikslais, tačiau net apie 50 proc. apklausos dalyvių nurodė, kad pagrindinis naršymo tikslas – socialiniai tinklai.
Savo ruožtu psichologė prof. dr. L. Bulotaitė teigia, kad tik laiko klausimas, kada priklausomybė nuo socialinių tinklų taip pat atsidurs ligų sąraše. Anot pašnekovės, dar iki pandemijos atlikti tyrimai ir specialistų įžvalgos rodė, kad šis reiškinys turi rimtas pasekmes ir gali stipriai trukdyti kasdieniam gyvenimui.
„Žmonės, kurie, jeigu taip galima pasakyti, įninka į socialinius tinklus, atitrūksta nuo realybės. Gyvenimas socialiniuose tinkluose iš tikrųjų yra patrauklus, jis yra lengvesnis negu realiame gyvenime – tu gali ir savo nuotrauką pasigražinti, ir pacituoti kokį nors autorių, kurio šiaip realiai nepacituotum (...).
Po kiek laiko kai kurie žmonės pradeda bijoti susitikti realybėje, jiems yra lengviau bendrauti socialiniuose tinkluose. Kai žmonės atitrūksta nuo realaus gyvenimo, jie gyvena tik socialinėje erdvėje, tai, aišku, kad kyla labai daug problemų – jie nenori nei į paskaitas, nei į susitikimus su draugais“, – teigia L. Bulotaitė.
Kaip pavyzdį profesorė pateikia atvejus, kai socialiniuose tinkluose bendraujanti 100 žmonių grupė nutaria suorganizuoti gyvą susitikimą, tačiau į jį ateina vos du, trys žmonės.
Priklausomybę išduoda keli simptomai
Anot L. Bulotaitės, psichikos sveikatos specialistai jau dabar prognozuoja, jog liguistas įsitraukimas į socialinius tinklus po pandemijos gali tapti labai rimta bėda.
„Dabar, kai prasidėjo pandemija, mes keliame tokią hipotezę, kad tokių žmonių gali atsirasti vis daugiau, nes tiesiog mes visi priversti daugiau bendrauti socialiniuose tinkluose. (...) Prognozuojama, kad tai gali tapti rimta problema, kad įsitrauks vis daugiau žmonių. Ir kuo ilgiau vyks ta pandemija, tuo daugiau žmonių pripras prie socialinių tinklų ir nebenorės grįžti į realų bendravimą, į realybę“, – įžvalgomis dalijosi L. Bulotaitė.
Savo ruožtu V. Liaugaudaitė patarė kiekvienam stebėti savo elgesį ir atkreipti dėmesį į signalus, rodančius, jog interneto naudojimas jau virsta problema.
„Jeigu jūs miegą iškeičiate į laiką internete, jeigu mėginate nuslėpti, kiek laiko jame leidžiate, jaučiatės įsitempę, suirzę neturėdami prieigos prie interneto arba apleidžiate namų ruošos darbus, jūsų aplinkos žmonės ima skųstis, kad jūs per daug laiko praleidžiate internete, ir jeigu tą blogą nuotaiką ar nervingumą išsklaido prisijungimas prie interneto, vadinasi, jūs jau patiriate probleminio interneto naudojimo priklausomybės simptomus ir tada jau vertėtų sunerimti“, – įspėjo V. Liaugaudaitė.
L. Bulotaitė pataria tėvams riboti vaikų bendravimą socialiniuose tinkluose. Ir nors, anot jos, karantino metu tai padaryti iš tiesų gali būti sudėtinga, reikėtų paieškoti būdų, kaip kompensuoti bendravimo trūkumą namuose. Profesorės teigimu, suaugusiems nepakliūti į paralelinę realybę gali padėti kalbėjimas apie pavojus ir sąmoningas savo elgesio kontroliavimas.
„Net jeigu dabar viskas atrodo normalu, aš per daug socialiniuose tinkluose nebendrauju, bet jeigu ta pandemija tęsis, gali kilti pavojus. Tiesiog kelti žmonių sąmoningumą, kad aš sąmoningai ne visą laiką leisčiau socialiniuose tinkluose, o galvočiau, kad ir man gali grėsti ta priklausomybė. Ne kažkam kitam, kaip norisi galvoti, man – niekada. Bet jeigu aš žinosiu, kad ir man taip gali atsitikti, aš bandysiu kažkiek kontroliuoti savo elgesį“, – patarimais dalijosi specialistė.