Apie tai papasakojo Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto direktorė bei mokslinių tyrimų vadovė, klinikinė psichologė, psichodinaminės krypties psichoterapeutė, profesorė Roma Jusienė.
– Traumuotas, nors traumos nepatyrė. Skamba, lyg traumos būtų paveldimos kaip genai.
– Tikrąja ta žodžio prasme sakyti, kad vaikai paveldi tėvų traumas, negalime. Tačiau mes jas perimame per šeimos kontekstą – istorijas, mitus ir ypač tarpasmeninius santykius. Jei esame nukentėję nuo tam tikrų patirčių, į žmones neretai einame su tam tikru menkavertiškumu, asmeniniu pažeidžiamumu, baime, išgąsčiu – arba iš to kylančia agresija, pykčiu. Tai atsiliepia ir mūsų santykiams: jei žmogaus savigarba pažeista, jam gali būti sunku auginti vaiką su tinkama savigarba ir aukšta saviverte. Patirtys atsilieps mūsų elgsenoje, kokį pasaulio vaizdą vaikui formuosime, kokią žinią jam pasiųsime: ar galima pasitikėti žmonėmis ir iš esmės pasauliu?
Jų asmeninė patirtis byloja, kad niekada negali jaustis saugus, o vienintelis būdas išgyventi – eiti į konfrontaciją su pasauliu arba nuo jo atsiriboti, užsidaryti.
Maža to, dėl asmeninių neigiamų patirčių gali kilti nepasitikėjimas ne tik aplinkiniais, bet ir savo gebėjimais. Pasaulis visiems mums yra vienodai ir saugus, ir nesaugus. Tačiau vieni jame jaučiasi geriau, galvoja, kad kažkas nuo jų priklauso, kad galima ką nors daryti, kad apsaugotum save ar vaikus. Kiti gi visą laiką jaučiasi tarsi gynybinėje parengtyje, jie įsitempę ir įsitikinę, kad visur slypi pavojai, todėl reikia būti pasirengusiam kovoti. Jų asmeninė patirtis byloja, kad niekada negali jaustis saugus, o vienintelis būdas išgyventi – eiti į konfrontaciją su pasauliu arba nuo jo atsiriboti, užsidaryti.
Kas nutinka? Vaikus pernelyg uždarau ir formuoju įtarią pasaulėjautą, nors pačių vaikų asmeninė patirtis galbūt visai kitokia. Jie mato, kad aplink yra žmonių, kurie gali padėti, o prireikus – ir pasirūpinti. Bet jei aš, kaip tėvas ar motina, turiu supratimą, kad pasaulis nesaugus, įspėju vaikus: nepasitikėk, tave nuvils, tavimi pasinaudos, draugai išduos, mylimasis paliks ir pan. Ir nebūtinai tai išreiškiama žodžiais tiesiogiai, kartais parodoma per santykį, atmosferą šeimoje, suaugusiųjų pokalbius, kurių vaikai esą negirdi.
Pavyzdys iš praktikos: tėvai nesupranta, kas atsitiko, nes vaikas kas rytą verkia ir nenori eiti į darželį. Kalbantis paaiškėja, kad vakare, kai vaikas žaidžia ir neva negirdi, tėvai kritikuoja auklėtoją, kokia ji nedėmesinga, netikusi, nerūpestinga ir t.t. O tuomet ryte pareiškiama vaikui, kad jam reikia eiti į darželį pas tą baisią auklėtoją.
Vaikai turėtų matyti pagarbų, konstruktyvų, o ne priešišką ar niekinantį tėvų elgesį su kitais žmonėmis. Todėl savo nuogąstavimus auklėtojai reikėtų reikšti konstruktyviai ir privačiai, o ne vaiko akivaizdoje laidant pastabas ar net šaukiant. O girti, padėkoti kaip tik reikia viešai: ačiū, kad paaiškinote situaciją, džiaugiuosi, kad pasisekė išspręsti nesusipratimą ir pan.
Ne tik elgsena su svetimais žmonėmis, bet ir su pinigais ar sveikata – daugybė kasdienių smulkmenų prisideda prie asmenybės formavimosi.
– Įsivaizduokime situaciją: vyrui netikėtai dingus moteris liko viena su keliais vaikais. Ji turėjo išgyventi ir ant savo pečių laikyti visus namų kampus. Kokie galimi scenarijai galvojant apie šią trauminę patirtį?
– Pirmiausia, tai, kad vyras paliko šeimą, yra didelis iššūkis ne tik moteriai, bet ir vaikams. Taigi, šiuo atveju augti tik su vienu iš tėvų yra jau apsunkinanti aplinkybė, tam tikras rizikos veiksnys. Antra, daug priklauso ir nuo to, kokią žinią ta moteris transliuos vaikams. Ir net kokią dukroms, o kokią – sūnums. Galbūt ta įskaudinta moteris taip nusivylė visa vyrų gimine, kad nusprendė – daugiau vyrų mano gyvenime nebus, nes jie visi niekšai. Tarkime, ji viena liko su sūnumi, kurį be proto myli ir rūpinasi. Tačiau jos veiksmai ir kalbos išduoda neginčijamą poziciją – vyrais negalima pasitikėti. Berniukas auga ir vieną dieną suvokia, kad jis irgi bus vyras. Tai aš niekšas? Netinkamas? Nevertas pasitikėjimo? Ir tai netgi gali turėti įtakos lyties tapatumo sumaiščiai. Žinoma, čia yra visokių predispozicijų, bet pasitaiko ir toks psichologinis momentas: ar noriu tapti vyru, tuo niekšu, o gal rinktis moterišką vaidmenį ir būti panašiu į mamą? Ypač, kai aplinkoje nėra vyro pavyzdžio, su kuriuo norėtum tapatintis. Tai – tik vienas iš jūsų papasakotos istorijos scenarijų – jų gali būti pačių įvairiausių.
– Kodėl su trauminėmis patirtimis dorojamasi labai skirtingai – dalis žmonių jų šešėlio nenusikrato visą gyvenimą?
– Mėgstu publicisto, rašytojo, biografo Stefano Zweigo pasakymą: „Kas vieną kartą buvo sužalotas, tas visą laiką išliks opus.“ Tai galioja ir fizinei, ir psichologinei traumai. Tarkime, lūžo koja. Jei ją labai greitai ir teisingai gydė, tikėtina, galėsime sėkmingai vaikščioti. Tiesa, ar prastesni orai, ar didesnis fizinis nuovargis kartkartėmis gali priminti apie traumą – koją truputuką skaudės, pamaudens, tačiau gyvenimo kokybės tai smarkiai netemdys.
Kitas variantas – į traumą nebuvo žiūrima rimtai. Lūžis buvo gydomas netinkamai arba iš viso negydomas, todėl likome be kojos, o gal kaulai sugijo kreivai ir visą gyvenimą šlubuosime.
Su psichologinėmis traumomis tas pats. Jei laiku ir vietoje gavome pagalbą, tikėtina, sėkmingai galėsime judėti per gyvenimą ir tai atsilieps minimaliai. O jei trauma nebuvo gydyta, nuolat raišuosime ir jausime skausmą. O gyventi su lėtiniu skausmu labai išvargina. Esi nusialinęs, išsekęs, o dar turi pasirūpinti kitu – savo vaiku ar vaikais. Tai jiems irgi atsiliepia. Ką reiškia vaikui augti matant skausmo iškreiptą mamos ar tėvo veidą. O jei dar ant tavęs rėkia ir išsikrauna, nors tu niekuo dėtas?
– Labiausiai skaudiname tuos, kuriuos labiausiai mylime, skamba vienoje dainoje.
– Su artimaisiais jaučiamės saugiausiai, todėl išsikrauname. Mažiausia, ką galime padaryti tokiose situacijose apsaugodami vaikus, tai nuoširdžiai atsiprašyti, kad netinkamai pasielgėme. Pratrūkau ne dėl tavęs – čia apie mane. Tokiu būdu nuimame nuo vaiko atsakomybę ir kaltės jausmą. Pratrūkau ne todėl, kad jis išdykavo ar neklausė, o dėl to, kad labai daug visko susikaupę viduje. Ne tu kažką ne taip padarei ar per mažai stengeisi, o aš tiesiog turiu neišspręstų bėdų. Vaikams tai nėra savaime suprantama. Jei neatsiprašai, nepaaiškini, jie kenčia, nes priima, kad yra blogi, nepakankami, o tai kerta per savivertę.
Jei laiku ir vietoje gavome pagalbą, tikėtina, sėkmingai galėsime judėti per gyvenimą ir tai atsilieps minimaliai. O jei trauma nebuvo gydyta, nuolat raišuosime ir jausime skausmą.
Tarkime, kuris nors iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu. Žadėjo, kad nepasikartos, bet ir vėl „užgėrė“. Tokie dalykai vaikui įsodina jausmą, kad „gal aš per mažai stengiuosi“, „nesu vertas, kad su manimi tinkamai elgtųsi“. Ilgainiui randama būdų, kaip su tuo išgyventi – manipuliacijos, bandymas prisitaikyti ar užglaistyti. Kai kurie žmonės paniškai bijo konfliktų, nes jie asocijuojasi su muštynėmis, rėkimu ir t.t. Arba atvirkščiai – jie net neturi būdo gražiuoju parodyti meilę, nes užaugo su nuostata „muša – tai myli.“
Traumuojančiai patirčiai neturi būti vieno ryškaus traumuojančio įvykio. Traumuoti gali nuolat pasikartojantys veiksmai, kad ir pakeltas bendravimo tonas. Gali būti, kad diena iš dienos matau nesiriejančius, bet tarpusavyje jau nesikalbančius tėvus – ir taip jau kelerius metus. Vaikas auga nuolatinio chroniško streso ar įtampos aplinkybėmis. Tokie dalykai kitą kartą ir dar skaudžiau atsiliepia.
– Vadinasi, norint padėti vaikui, būtina pagalbą teikti visai šeimai?
– Tai – chrestomatinė situacija. Kai ateina tėvai su vaiku, turinčiu elgesio ar emocinių sunkumų, pirmiausia labai atidžiai klausinėjame būtent tėvus, ką jie yra patyrę. Neretai tenka konstatuoti, kad esate labai svarbūs savo vaikams ir mokate daug puikių dalykų, bet jūsų trauminės patirtys neleidžia sėkmingai pasirūpinti vaiku arba jūs labai greitai pavargstate. Trauminė patirtis yra tarsi nuolat apie save primenanti ir laisvai judėti per gyvenimą neleidžianti nuospauda arba pūlinys, kuris iš viršaus apgijo, bet viduje tebevyksta uždegimas. Reikia jį išgydyti, kad nekenktų visam organizmui. Todėl tėvams pirmiausia reikia pasirūpinti savimi. Efektyviausia, kai darbas vyksta lygiagrečiai – tėvai bando suprasti save ir išsigydyti savo žaizdas, o vaikas – savo.
Bet tam reikia sąmoningumo arba sąmoningų žmonių aplink padrąsinimo, mat paprastai būna užsisukęs užburtas ratas. Jei žmogus ateina su traumine patirtimi, kad niekuo negali pasikliauti, tai kodėl turėtų pasitikėti specialistais? Nėra lengva užmegzti ryšį.
– Bet juk gali būti, kad žmonės net nesupranta turintys bėdų. Jie su savimi gyvena visą gyvenimą: esu toks, koks esu!
– Buvome įpratę prie daugybės nenormalių dalykų, kurie mums buvo įprasti, nors iš tikrųjų labai žalojantys. Taigi visi mušti! Arba: visas kaimas gėrė – kas čia tokio? Net nejaučiame, kad nešamės tas patirtis, o tai gali atsiliepti vaikams, nors intencijos – pačios geriausios.
Sako, aš augau klaikiomis sąlygomis, todėl savo vaikams suteiksiu viską. Ir tuomet matome kitą kraštutinumą: manimi nesirūpino, o aš vaiką iš to rūpesčio kone į kokoną uždarau. Bet ką tai reiškia? Kad apriboju jo galėjimą savarankiškai augti, pačiam išmokti daugybės dalykų.
Efektyviausia, kai darbas vyksta lygiagrečiai – tėvai bando suprasti save ir išsigydyti savo žaizdas, o vaikas – savo.
Trauminės patirtys dažniausiai asocijuojasi su negatyvu. Tačiau jos gali gimti ir iš pozityvo. „Net darbo atsisakiau, kad galėčiau vaiką nuvežti į būrelius.“ O tu žiūri į tą šešiametį ir galvoji: ar jam to reikia? Gal jam reikia dirbančios, save realizavusios ir laimingos mamos, kuri veikia kažką įdomaus? Gal jam nereikia šešių būrelių per savaitę?
Paradoksalu, bet lepinimas irgi turi neigiamų pasekmių, nes jis vaikui parodo, kad tu nieko negali pats. Nugaliname nejučiomis, už jį padarydami, pernelyg saugodami. Tokiu būdu atimame tobulėjimo, atradimo džiaugsmą, pasididžiavimo savimi, kai pavyksta, galimybę ar pamoką susimovus.
– Kai kurie žmonės iš tikrųjų yra išgyvenę labai skaudžių įvykių, pavyzdžiui, sudegė namai ar labai anksti neteko itin artimo žmogaus, tačiau šios patirtys netapo šešėliu. Kaip tai įmanoma?
– Kartais traumuojantys įvykiai gali būti amortizuoti aplinkybių. Tarkime, sudegė visas šeimos turtas, tačiau susitelkė bendruomenė, padėjo atkurti, niekas nieko nekaltino ir šeimoje dominavo leitmotyvas, kad, nors atsitiko didelė nelaimė, svarbiausia, likome sveiki ir gyvi. Ši patirtis netgi gali duoti augimą, įgalinimą, pajautimą, kad išlikome ryšyje, vieni kitiems padėjome ir nieko nekaltiname.
Baisu, kai vaikai anksti netenka tėvų. Tokiu atveju labai svarbu akcentuoti, kad, nors patyrė skaudų išgyvenimą, bet jis neprisidėjo prie netekties. Būna, kad vaikas, būdamas mažas, klaidingai pasidaro išvadas: gal negerai elgiausi, todėl mama susirgo ir mirė? Niekas iš suaugusiųjų to nepastebėjo ir nepasikalbėjo, todėl vaikas gali augti su nepaaiškinamu kaltės jausmu.
Tėvų skyrybos – tipinis atvejis. Pora išsiskiria ir nepaaiškina vaikui, kad tai yra suaugusiųjų sprendimas ir jis nėra atsakingas.
Pokalbiai gali padėti vaikui užaugti brandžiu, sąmoningu žmogumi, nepaisant neigiamos patirties – visko gyvenime nutinka, bet yra žmonių, kurie gali padėti, ir aš pats galiu sau padėti.
– Girdėjau sparnuotą frazę: kad ir kiek stengtumeisi augindamas, vaikas vis tiek turės ką aptarti su psichoterapeutu.
– Kartais tėvai tarsi nusivilia savimi: taip stengiausi, bet vis tiek kažkas atsitiko, kažką pražiūrėjau. Tiesa ta, kad per daug atsakomybės prisiimame iš baimės suklysti. Kartais esame išgyvenę traumuojančių patirčių ir galvojame, koks aš baisus žmogus. Todėl, kad apsaugočiau vaikus nuo savęs, stengiuosi kuo mažiau su jais turėti kontakto. Būna, tėvai turi sunkumų darbe ir nenorėdami, kad vaikai tai jaustų, tarsi ima juos saugoti per atsiribojimą, pastatydami sieną. Vaikams būna labai skaudu, nes atimame save. Geriau paaiškinti – man sudėtingas etapas. Ir būtinai reikia ieškoti pagalbos – pirmiausia sau.
Būna ir taip, kad neleidžiame ar net netoleruojame kokio nors vaiko elgesio, nors iš esmės jis yra normalus jo raidos etapui. Pavyzdžiui, paaugliai turi išgyventi jausmą, kad nežinai, kas su tavimi darosi, siaučia hormonų audros ir t.t. Visi paaugliai turi nuvertinti savo tėvus, kad galėtų nuo jų laisviau atsiskirti, arba bent jau nesutikti su jų siūlomomis tiesiomis, nes turi patys jas „atrasti“. Kartais kaip tik verta susirūpinti, jei nematome paauglio maištavimo, piktumo, emocijų protrūkių. Ups, kas čia yra? Ar jis ne pernelyg užspaustas, gal kažkodėl labai išsigandęs?
Sako, aj, vaikas iki trejų metų nieko neprisimena. Įdomiausia, kad gali neprisiminti sąmoningai, bet kūnu jaus, nes kūnas viską prisimena.
Didžiausią ir mažiausiai sąmoningą įspaudą palieka ankstyvosios traumos, kai negali suprasti, kas įvyko, ir niekas nepaaiškina. Sako, aj, vaikas iki trejų metų nieko neprisimena. Įdomiausia, kad gali neprisiminti sąmoningai, bet kūnu jaus, nes kūnas viską prisimena. Tas paaiškina, iš kur atsiranda nepaaiškinami somatiniai skausmai, tam tikros kūno reakcijos – jos iš ankstyvųjų patirčių. Tai – kūniška atmintis.
Tačiau, kalbant apie traumines patirtis, neigiamas pasekmes turime tada, kai susideda grupė pažeidžiamumo veiksnių. Bet yra toks nuostabus dalykas. Jei vaikas greta turėjo bent vieną suaugusįjį, su kuriuo galėjo pasikalbėti, kuris padėjo nusiraminti, suprasti, kas ir dėl ko vyksta, to gali užtekti, kad žmogus galėtų toliau be pasekmių augti.
– Kaip suprasti, kad turi problemų? Juk žmonės skirtingi ir nebūtinai dėl to, kad traumuoti. Gal aš ne pasaulio bijau, bet tiesiog esu intravertas?
– Jei gerai jaučiuosi su savim ir kiti su manimi irgi gerai jaučiasi – tada viskas tvarkoje. Būtinos šios dvi sąlygos. Nes būna, kad labai gerai su savimi jaučiuosi, bet, žiūrėk, kiti su manimi kenčia, jaučiasi skriaudžiami. Ir atvirkščiai: kitiems labai su manimi gera, koks nuostabus žmogus, nors ant žaizdos dėk, o viduje – kančia... Jis visais pasirūpins, bet, paradoksalu, savimi – ne. Todėl labai svarbu nepažeisti pusiausvyros. Jei vienas iš minėtų kriterijų svyruoja, o kartais ir abu, būtinai turime žiūrėti, kas atsitiko.
Šeimose ir santykiuose nėra labiau griaunančio dalyko kaip paslaptis. Tai, ką slepiu nuo kitų, o kartais – ir nuo savęs bandau nuslėpti, nuneigti, nepripažinti. Paslaptys šeimose yra labai destruktyvus dalykas. Ir savyje. Todėl svarbu būti nuoširdiems ir sąžiningai, atvirai pripažinti dalykus, kad ir kokie jie bebūtų.
Gali skambėti banaliai, bet labai svarbu pirmiausia kalbėtis. Neretai pirmas svarbus žingsnis šeimose, užkertant kelią traumų „perdavimui“ vaikams, kai suaugusieji (vaiko tėvai) pasidalina savo praeities ar dabarties išgyvenimais, kalbasi apie juos, kad ir kokie skaudūs ar sudėtingi jie būtų.