Šią praktiką taikant kasdieniame gyvenime pagerėja ne tik fizinė ir emocinė sveikata: auga kūrybiškumas, intymaus gyvenimo kokybė bei vadovavimo įgūdžiai

Žodis „mindfulness“ kai kam dar visiškai nepažintas, o kai kas jį kasdien naudoja savo kasdienybėje. Šiandieniniame, nuolat skubančiame ir itin sparčiai besikeičiančiame pasaulyje vis daugiau žmonių atsigręžia į save, į savo potyrius ir išgyvenimus, emocinę sveikatą, gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą. Internetinėje erdvėje, knygynuose, diskusijose su aplinkiniais apstu įvairiausių patarimų ir teorijų, kaip kiekvieną dieną patirti kuo giliau ir efektyviau. Šioms teorijoms ir praktikoms priskiriama ir pastaroji – „mindfulness“ – būsena, kuri, kaip atskleidžia psichologas, „mindfulness“ mokytojas Paulius Rakštikas, visapusiškai pagerina psichologinę ir fizinę žmogaus sveikatą, padeda įvairiose gyvenimo situacijose ir srityse. Tad ir klausiame psichologo – kas tai per praktika ir kuo ji ypatinga?

Kas yra „mindfulness“ filosofija ir kokie yra jos skiriamieji ir pagrindiniai bruožai? Kuo ši filosofija yra išskirtinė kitų terapijos metodų kontekste? Ar ji seniai taikoma praktikoje?

Vakarų pasaulyje (Jungtinėse valstijose, Europoje) žodis „mindfulness“ pradėjo vis dažniau skambėti XX a. paskutiniame ketvirtyje, kai skirtingi savo sričių lyderiai (sąmoningumo mokytojai, psichoterapeutai, dvasiniai lyderiai) pradėjo jį naudoti kaip savo mokymų pagrindą ar bent vieną iš pagrindinių terapijos, sveiko ir prasmingo gyvenimo būdo, gilesnio savęs pažinimo elementų. Tuo metu prasidėjo ir mokslo susidomėjimas šios srities terapija, ugdymo programomis, kas ypatingai įsibėgėjo amžių sandūroje. Laikui bėgant žodis „mindfulness“, apeliuojantis į sąmoningumą, išplito į vis daugiau sričių.

Šiandien jį galime atrasti nuo užkandžių pakuočių, gaiviųjų gėrimų ar spa kabinetų iki knygų skirtų saviugdai, tėvystei ar lyderystei. Dar daugiau – gausus mobiliųjų programėlių, skirtų dėmesio ir sąmoningumo lavinimui vaikams, sportuojantiems, norintiems keisti įpročius, sumažinti patiriamą stresą bei nerimą, pasirinkimas rodo ir toliau didėjantį šios temos aktualumą greitėjančiame pasaulyje.

„Mindfulness“ (lietuviškai ne pažodžiui – atida, sąmoningumas) principų ir metodų yra plati gausa, kuriais remiasi ne tik skirtingos psichoterapijos kryptys, bet sėkmingai perima ir kitos, kasdieniškesnės gyvenimo sritys. Vartojimo, taršos mažinimo skatinimas, tvarumo ir sveiko gyvenimo būdo propagavimas, bendruomenių kūrimo ir pilietiškumo stiprinimo ir pan. sritys, kurios tiesiogiai susijusios su žmonių sąmoningumu – visa tai vienaip ar kitaip susiję su populiarėjančia „mindfulness“ banga įvairiuose kontekstuose.

Žinoma, ne visuomet tiesiogiai šie ryšiai pastebimi, bet kaip ir individualaus žmogaus gyvenime, taip ir visuomenėje – sąmoningumui poreikis atsiranda sunkesniais laikais. O žmonija, kaip žinome, patiria vis didesnių sunkumų, nepaisant mažumos besimėgaujančių gerėjančiu gyvenimu.

Ar galite pateikti šios filosofijos praktinių pavyzdžių, kurie padėtų lengviau suvokti, kaip ji veikia?

Visi galime pastebėti save tarsi dviejuose režimuose: viename atliekame veiksmus tarsi automatiškai – keliamės, keliaujame, dirbame, perkame, ilsimės, bendraujame. Tačiau kartais, tuos pačius veiksmus visi patiriame kokybiškai kitaip: kai rytas būna lėtesnis – jį išgyvename ramiau, kai keliaujame neskubėdami – jaučiamės lengviau, kai dirbame nepamiršdami savo poreikių – nepervargstame, kai perkame ne impulsyviai – pastebime savo tikruosius, mažesnius poreikius, kai ilsimės kokybiškai – nenorime po atostogų kitų atostogų, o bendraujant užplūsta jausmas, kad esu bendrystėje su pašnekovu, vietoj paviršutiniškų temų aptarinėjimo...

Bet kurią dienos situaciją, bet kuris skaitytojas atpažins galinčią būti dvejopą. Mokantis būti vis sąmoningesniu, tų mums gerųjų situacijų kiekį dienoje didiname, o tų toksiškų – mažiname. Kadangi tai nėra lengva, dažniausiai sąmoningumo tema ugdoma grupėse per reguliarias meditacijų pratybas, ilgalaikes programas. Prireikia nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, kad žmonės pajustų pirmuosius pokyčius, kokybiškesnio gyvenimo link.

Kodėl „mindfulness“ gali būti naudinga žmonėms? Kokias problemas ji gali padėti išspręsti ir kaip gali pakeisti žmogaus supratimą apie jį supančią aplinką?

Yra išties didelė gausa įvairiausių tyrimų ir krypčių, bet apibendrinant galima išskirti kelias pagrindines:

Psichologinė sveikata: išmokstame priimti patirtį su vis mažiau subjektyvaus iškraipymo, kritikuojantį požiūrį dažniau keičiame į atvirai tyrinėjantį, gebame mąstyti lanksčiau, ignoruojant įkyrias ir negatyvias mintis, didėja subjektyvus gerovės patyrimas, mažėja neigiamų ir daugėja teigiamų įsisąmonintų emocijų, mažėja depresijos simptomai, lengviau patiriame stresą, didėja atjauta sau ir kitiems, gerėja darbinė atmintis, dėmesys ir kūrybiškumas, didėja pasitenkinimas savo kūnu, gerėja alkio ir sotumo kontrolė.

Fizinė sveikata: gerėja bendras sveikatos lygis, o sergant keičiasi santykis su ligomis, lengviau su jomis tvarkomės, lanksčiau toleruojame skausmą, mažėja nuovargis, skatinamas potrauminis augimas, mažėja kraujospūdis, gerėja miego kokybė.

Santykiai: gerėja tarpasmeniniai santykiai, intymaus gyvenimo kokybė, stiprėja dėkingumo jausmas, emocijų valdymo įgūdžiai.

Taip pat, aiški nauda pastebima ugdymo įstaigose, versle – gerėja mokymosi ir komunikacijos įgūdžiai, savęs suvokimo pokyčiai leidžia kokybiškiau dirbti komandoje ar vadovaujantį darbą.

Kuo ši filosofija naudinga psichoterapijos kontekste? Ar ji dažnai naudojama žmonių emocinei sveikatai gerinti?

Ko gero, „mindfulness“ judėjimas ir yra arčiausiai emocinės sveikatos aktualijų, nes tyrimų gausa ir ištakos susijusios būtent su šia sritimi. Emocinė sveikata vis dažniau lavinama būtent „mindfulness“ ilgalaikių programų dėka, nes šios programos turi platų mokslinį pagrįstumą, kas leidžia jomis pasitikėti ir jas įsileisti jau ir į švietimo, gydymo, viešųjų paslaugų, verslo įstaigas.

Tarp psichoterapijos mokyklų šis judėjimas rado savo vietą, kaip ypatingai akcentuojantis esamą laiką, dėmesį į čia ir dabar, buvimą, priėmimą, atjautą, lankstesnį patirties vertinimą – pagrindinės temos, taip sunkiai perkandamos, šiuolaikiniam skubančiam, dažnai pervargusiam, pasirinkimuose pasimetusiam ir susvetimėjusiam žmogui.

Kaip šią filosofiją taikyti kasdieniame gyvenime? Galbūt yra keletas žingsnių ir praktikų, kurias reikėtų taikyti, kad tai taptų kasdienybe?

Jau yra eilė knygų lietuvių kalba, daugybė mobiliųjų aplikacijų ir straipsnių, tad pradžioje galima pradėti nuo susipažinimo plačiau savarankiškai. Kitas būdas – internetiniai ar gyvi kursai, kur su mokytojo pagalba bus kiek greičiau susivokti praktikų ir teorijos gausoje. Taip pat, mokymasis ir praktikavimas grupėje visuomet turi papildomą poveikio elementą, tad rasti savo grupę ar bendruomenę bene pats efektyviausias būdas.

Jei čia ir dabar:

1. Paskirkite 15 min. kasdien NIEKO neveikimui ir stebėkite kokias mintis ir jausmus tai kuria kartojant tai kasdien 2 savaites. Tiesiog sėdėdami neutralia kryptimi kambaryje ar gulėdami ir žiūrėdami į lubas. Ar sunku išbūti? Ar tokio laiko metu labiau kyla nerimas ar pajuntate ramybę? Kaip tai keičiasi visų dienų metu? Neskubėkite su išvadomis, tiesiog tęskite.
2. Nuo 18.00 val. atsisakykite bet kokių ekranų naudojimo (telefonai, kompiuteris, TV ir pan.). Ar išbūsite 2 savaites? Apmąstykite savo patirtį šio laikotarpio eigoje ir pabaigoje – kokių minčių ir jausmų tai sukėlė?
3. Kasdien apsispręskite vieno pokalbio metu su bet kokiu žmogumi (su kuriuo ir taip ketinote bendrauti) nieko nepasakoti apie save, nebent jūsų paklaustų. Stebėkite 2 savaites šiuos pokalbius ir save juose – kokias mintis ir jausmus sukelia tai, ką bandote ir ką patiriate?

Tai – maži-dideli eksperimentai, kurie vienaip ar kitaip švelniau ar stipriau stumia į sąmoningumo temą. Ar išdrįsite?