– Papasakokite, kas yra panikos ataka.
– Panikos ataka – tai stipraus nerimo epizodas, kai organizme įsijungia „kovok arba bėk“ būsena, nors realios grėsmės nėra. Žmogus dažniausiai pajunta padažnėjusį širdies ritmą, krūtinės spaudimą, galvos svaigimą, oro trūkumą, dusimą, nemalonų pojūtį pilve, galūnių tirpimą, šalčio ar karščio pylimą, atrodo, kad aplinka išplaukia (derealizacija), žmogus savęs tarsi nejaučia (depersonalizacija). Stipriai išreikšti gali būti ir tik keli požymiai iš išvardintų. Visus juos lydi baimė numirti, nualpti ar išprotėti. Toks nerimo priepuolis prasideda staiga ir gali atrodyti, kad neturi jokios aiškios priežasties. Pradžioje pastebimi nemalonūs fiziniai pojūčiai, dėl kurių labai išsigąstama, ir tie pojūčiai dar labiau sustiprėja. Pikas dažniausiai pasiekiamas per 10 min., paskui simptomai mažėja.
– Dažnai žmonės tai painioja su infarktu ar insultu. Kaip atskirti?
– Panikos atakos pradžioje būna klaidžiojantis nerimas, kada vėl pasikartos panikos ataka, tad, pajutus pirmus fizinius požymius, kyla stiprus nerimas, jog ji vėl ateina. Ištikus infarktui iš pradžių juntamas stiprus veriantis skausmas visam krūtinės plote. Kitas požymis – amžius. Panikos atakos prasideda paaugliams arba apie 30 metus. Infarktai ištinka paprastai apie 45 metus. Paprastai po pirmos panikos atakos priepuolio žmonės kreipiasi į medikus, – būna nuodugniai ištiriami ir jei nieko nerandama, informuojama, kad tai buvo panikos ataka.
– Kiek ilgai trunka ataka ir kas vyksta jos metu?
– Panikos ataka piką pasiekia per 10 min., baigiasi per pusvalandį. Trukmė gali būti nuo 5 iki 25 min. Po panikos atakos eina nuovargis. O paskui vėl kyla laukimo nerimas, kada bus ataka, ir padidėja budrumas savo fiziniams pojūčiams. Tikrinamas kraujo spaudimas, sekamas pulsas, klausomasi, kaip plaka širdis, ar tikrinama, kaip sekasi ryti seiles. Taip pat siekiama vengti visko, kas vėl galėtų sukelti panikos priepuolį. Gali būti vengiama būti tose vietose arba visiškai atsisakoma tų veiklų, kurių metu kilo panikos ataka. Taip žmonės atsisako vairuoti, būti uždarose erdvėse, išeiti iš namų.
– Ką daryti pajutus, kad galimai artėja panikos ataka?
– Labai dažnai pajutę panikos ataką žmonės ima elgtis netinkamai: puola į lauką, ima atidarinėti langus, gulasi, sėdasi, pradeda giliau kvėpuoti. Toks elgesys tik prailgina panikos trukmę, nes „įsijungus“ sistemai „kovok arba bėk“ reikia daug daugiau laiko nurimti. Veiksmingiausia yra raminti kūną, kuriam laikui sulaikant kvėpavimą ir paskui jį lėtinant. Iškvėpimas turi užtrukti ilgiau nei įkvėpimas. Arba išbandykite kvėpavimo kvadratu metodą – pirmiausia įkvėpdami suskaičiuokite iki 4, tada sulaikykite kvėpavimą, kol suskaičiuojate iki 4, paskui iškvėpkite skaičiuodami iki 4 ir vėl pauzė – suskaičiuokite iki 4. Kartokite tol, kol nurimsite. Jei netinka skaičius 4, pasirinkite jums tinkamą.
Dažnai žmonės pabando vieną pratimą, nepadarę iki galo imasi kito ir atrodo, kad niekas neveikia. Geriausiai nuosekliai laikytis vieno pratimo, reikia laiko ir praktikos, kad išmoktume nuraminti kūną. Labai padeda ir programėlė telefone „Ramu“. Joje yra įrašų, kaip kvėpuoti, nukreipiamųjų klausimų, kad pasijustumėte geriau.
– Dėl ko kyla panikos atakos?
– Yra kelios teorijos, dėl ko jos kyla. Viena iš jų– cheminis smegenų išbalansavimas ir genetinis polinkis. Priepuolius taip pat gali sukelti realios priežastys – stresinės situacijos (avarijos, mirtys, netektys, darbo netekimas, vaiko gimimas, skyrybos), nerimas ar depresija, pasikeitusi rutina, fizinės sveikatos (širdies, kvėpavimo ar skydliaukės) problemos ar pavartota psichoaktyvių medžiagų (alkoholio, narkotikų, nikotino, kofeino arba kitų medikamentų) ir perdozuota. Stiprūs nemalonūs fiziologiniai požymiai, tokie kaip širdies plakimas, nemalonūs pojūčiai širdies plote, galvos svaigimas, dusimas, karščio, šalčio pylimas, gali pasireikšti ir kelios dienos po medžiagos vartojimo. Dar panikos atakos siejamos su emocijų užslopinimu ir aukštų standartų sau kėlimu, kai žmogaus organizmas pervargsta darydamas daugiau, negu gali. Taip kartais nutinka jaunoms mamytėms, kai miego trūkumas kompensuojamas kavos gėrimu ir viską norisi padaryti pačioms. Pirmos atakos metu atsiradę fiziologiniai požymiai sukelia labai stiprių neigiamų emocijų. Kilusios neigiamos mintys apie mirtį, alpimą, išprotėjimą labai išgąsdina ir užsifiksuoja žmogaus pasąmonėje. O paskui nuolat būdraujama save stebint: kaip mano širdis, kaip aš kvėpuoju. Kartais savęs perdėtas stebėjimas ir išprovokuoja panikos atakas. Žmonės sako, kad iš niekur nieko prasidėjo panikos ataka. Tačiau gali būti, kad buvo tam tikrų minčių, žmogus savęs klausė: kaip aš jaučiuosi? Kartais panikos ataka gali prasidėti ir dėl emocijų – nerimo, baimės. Pvz., jei vėluoja sugrįžti jūsų mylimas žmogus. Ar žiūrite siaubo filmą. Panikos atakos pradžia gali būti fizinis krūvis, kai pasportavus pajuntamas natūralus smarkesnis širdies plakimas ir imama klaidingai interpretuoti, gal jau prasideda panikos ataka. Dažnai žmonės ir atsisako fizinio krūvio, veiklų, kurias atliekant gali būti stipresnių emocijų, kad tik nekiltų nemalonių pojūčių. O vengimas tikrai nepadeda sveikti.
– Kas patenka į rizikos zoną?
– Panikos sutrikimas diagnozuojamas 2,5 karto dažniau moterims nei vyrams. Pirmos panikos atakos dažniausiai būna paauglystėje, kitas kritinis amžius yra apie 30 metus. Per visą gyvenimą dauguma žmonių atpažįsta, kad yra turėję bent vieną panikos ataką. Tik ar tai virs panikos sutrikimu, lemia individualūs skirtumai.
– Ar tai paveldima?
– Taip, yra viena iš teorijų, kad panikos sutrikimas gali būti paveldimas. Tą patvirtina ir konsultavimo patirtis. Dažnai klientai įvardija, kad taip ir mamai ar tėčiui yra buvę jaunystėje. Arba tenka konsultuoti kliento brolį ar sesę po kelerių metų pertraukos.
– Koks yra gydymas? Ir ar tai apskritai išgydoma?
– Gydymas galimas medikamentais ir psichoterapija. Veiksmingiausia – kognityvinė elgesio terapija. Sunkesniais atvejais reikia derinti psichoterapiją su vaistais.
Svarbiausia, kad žmogus suprastų, jog gydymo tikslas nėra pasiekti, jog niekada nebūtų panikos atakų. Gyvenime būna situacijų, kai naudinga organizmo išlikimo reakcija „kovok arba bėk“. Tikslas – išmokti suvaldyti panikos atakas ir save priimti su atjauta, o ne su smerkimu. Pasitaiko, kad žmonės, patiriantys panikos atakas, ima savęs nekęsti, jog yra silpni ir nesusitvarko su savimi.
– Kodėl vis daugiau žmonių patiria panikos atakas?
– O gal daugiau drįstama kalbėti, rašyti ir prisipažinti apie psichologinius sunkumus ir psichines ligas. Gyvename pasaulyje, kur daug iššūkių, keliama daug reikalavimų kitiems ir kartu sau. Norime gyventi geriau, turėti daugiau, lyginame save su kitais ir kartais prasilenkiame su savo kūno galimybėmis. Dauguma mokslininkų mano, kad nerimo sutrikimų diagnozuojama daugiau dėl socialinės žiniasklaidos spaudimo, kaip reikia gyventi, lyginamės nebe tik su kaimynu ar artimiausiais draugais. O per socialinius tinklus galime jausti spaudimą iš viso pasaulio, kaip reikia gyventi, ką valgyti, kur keliauti, ką turėti. Kita priežastis – miego trūkumas ir nesilaikymas miego režimo. Taip pat stipriai sumažėjusi stigma pripažinti psichologines problemas ir nebijoti kreiptis pagalbos.
– Kaip galima tam užbėgti už akių?
– Įdomu tai, kad net ir daug žinantys teoriškai apie panikos atakas gali ją patirti ir sumaišyti su infarktu. Mirties baimė daug stipresnė ir laimi prieš protą. Visuomenės švietimas ir informavimas apie psichines ligas mažina stigmą kreiptis individualios pagalbos. Svarbiausia – nenumenkinti panikos atakos pavojingumo: žmogus iš tikrųjų stipriai kenčia. Nuo genetikos ir stresinių situacijų nepabėgsime, tačiau visada naudinga rūpintis savo psichine sveikata. Svarbu laikytis poilsio, darbo ir miego režimo (idealus būtų 8 val. darbo, 8 val. miego ir 8 val. poilsio), būti fiziškai aktyviam, nepiktnaudžiauti psichoaktyviomis medžiagomis, sveikai ir reguliariai maitintis, bendrauti su maloniais ir palaikančiais žmonėmis, turėti malonių ir prasmingų veiklų, svarbus ir dvasinis gyvenimas. Kartu tai labai paprasta ir gali būti labai sudėtinga dėl daugybės „bet“... Bet kai prasideda panikos atakos, žmogus būna priverstas keisti savo gyvenimo įpročius, ir geriau, kad tai darytų vedamas ne vengimo ir nedarymo principo, kad tik tų atakų daugiau nebūtų, bet lydimas profesionalaus specialisto, gebančio įsigilinti, suprasti ir nukreipti tinkama linkme.