Dešimt metų jau negeriantis vyras sutiko atvirai papasakoti apie juodžiausias dienas, kai jo gyvenimą valdė alkoholis („atsibusdavau kruvinas ir nesuprasdavau – kaip, kur, nuo ko“), tačiau tikrai nežada, kad jo atrastas kelias į sveikimą tiks kiekvienam. Visgi, jei bent vienas žmogus, perskaitęs šią pakilimo iš dugno istoriją, ras jėgų pripažinti problemą ir ieškoti pagalbos – Tomo misija bus įvykdyta.
Gėrimo mokyklos pradžiamokslis
Šiandien alkoholiko etiketė Tomo nebaugina, o žvelgdamas atgal į praeitį jis teigia savy matantis „alkoholiko genus“ (alkoholikas buvo ir jo tėvas, ir senelis). Polinkis į svaigius gėrimus išryškėjo jau po pirmo „rimtesnio“ išgėrimo 16–os metų.
„Keturiese sugalvojome švęsti Naujuosius. Kadangi tais laikais alkoholio gauti nebuvo taip paprasta, iš anksto susiorganizavome du butelius degtinės. Jau tada man kirbėjo mintis, kad tiek alkoholio ant keturių „vyrų“ – mažai“, – mena jis. Tiesa, tų dviejų butelių jauniems organizmams buvo per akis, tai išdavė itin prasta savijauta kitą rytą.
Studijų metais Tomas nebuvo didis „pijokas“, bet per metus kartą–du jis tikrai neatsisakydavo išgerti. Kaip jis pats sako, jam patikdavo ta būsena, kai alkoholis tarsi išlaisvindavo.
„Aš gimęs po Liūto ženklu, tai nuo vaikystės visur norėjau lyderiauti, būti visur –iausias. Bėda ta, kad buvau ir tinginys, todėl neįdėdavau pastangų į tapimą geriausiu. O išgėręs aš sau patikdavau, tad dėl tos euforinės būsenos pasirašydavau bet kurioms išgertuvėms“, – pasakoja vyras.
Po studijų pašnekovas nuėjo dirbti į gamyklą. Pirmąkart įžengęs į cechą jis dėmesį atkreipė ne į dirbančius prie staklių, o į tolimą užkampį – ten prie aprūkyto stalo sėdėjo linksmi, savotiškai įraudę, besijuokiantys vyrai.
„Iškart norėjau pritapti prie jų kompanijos“, – pripažįsta Tomas. O tai nebuvo lengva – išgerti tiek, kiek šie linksmi senbuviai, buvo tikras iššūkis, tad teko mokytis. Šį laikotarpį Tomas vadina gėrimo mokyklos pradžiamoksliu, būtent čia jis išmoko tinkamai „daryti pachmielą“.
Iš pradžių „pamokos“ vykdavo penktadieniais, vėliau tekdavo gydytis jau ir pirmadieniais.
Juk aš ne alkoholikas
Vedybos, gimusi dukra Tomo įpročio gerti nesustabdė. Kai vyrui buvo 27–eri, žmona jau primygtinai pasiūlė sudalyvauti Minesotos programoje Vilniuje. Šeimos draugas buvo „gyvas“ pavyzdys, kad ji gali veikti.
„Tiesa, man ją pristatė ne kaip gydymo priemonę, o vos ne kaip sanatoriją. Galvojau, pabūsiu 28 dienas, atsigausiu fiziškai. Pirmą savaitę išties kaip sanatorijoje jaučiausi, tačiau kai kasdien 24 val. per parą tau šneka apie alkoholizmą kaip ligą, nuolat vyksta pokalbiai su psichologais, psichiatrais, tenka daug skaityti – susidomėjau, nes neturėjau, ką daugiau veikti“, – pasakojo jis.
Grįžęs į gimtinę sudalyvavau ir anoniminių alkoholikų (AA) susirinkime. Buvo įdomu klausytis kitų istorijų, tačiau kalbai pakrypus apie žingsnius, tradicijas, entuziazmas dingdavo, „nes juk man to nereikia, aš ne alkoholikas, tik taip nutiko, kad papuoliau į Minesotos programą“.
Į AA susirinkimus Panevėžy jis vaikščiojo kasdien. Jį skatino sąžinė, noras pasirodyti prieš tėvus, žmoną, kad visgi jis gali pasikeisti.
„Po trijų mėnesių nusprendžiau pasitikrinti – gal jau išmokau gerti? Nusipirkau butelį degtinės, namie vienas išgėriau. Lyg ir nieko, „kablio“ nėra, ryte galvos neskauda, darbingas. Apsidžiaugiau, bet po savaitės sekė kitas užgėrimas, po savaitės – vėl. Po mėnesio gėriau tiek pat ar net daugiau nei prieš Minesotos programą“, – matė jis.
Žmonos įkalbėtas nusprendė pabandyti ir medikamentinį gydymą – tabletes, po kurių nebegali gerti. Paklausus apie šių vaistų poveikį, gydytojas tiesiog pasiūlė pačiam patikrinti jų veikimą ir išgerti pusę stiklinės silpniausio alaus. Tomas, žinoma, taip ir padarė.
„Prisipažinsiu, savijauta nekokia. Širdis maskatuojas, kūną išmėtė raudonais plėmais, galva svaigsta. Tik vėliau išsiaiškinau, kad tabletės stabdo alkoholio sudedamųjų medžiagų skaidymą į mažiau nuodingus junginius. Grynas apsinuodijimas nuo mažo kiekio įvyko. Supratau, kad šitų tablečių man apgauti nepavyks, tad liko kitas būdas – apgauti žmoną“, – prisipažino vyras.
Jai kiekvieną rytą stebint, kaip Tomas išgeria tabletę, jis išmoko vaistą paslėpti po liežuviu, o vėliau išmesti tualete. Savaitę ištvėręs negėręs, vyras vėl palūžo. Senas mąstymas, seni draugai ir baliai nugalėjo.
Maratoninis gėrikas
Gėrimai vis stiprėjo ir dažnėjo. Panevėžietis bandė nepasiduoti ir save apgauti, pavyzdžiui, į darbą važiuoti automobiliu, esą, tada juk negers.
„Pirmadienį mašina nuvykęs į darbą, ją pasiėmiau tik šeštadienį vakare, nes visas kitas dienas prisigerdavau jau darbe. Buvau maratoninis gėrikas – bent butelį alaus išgerdavau kasdien. Degtinė geriasi greitai ir per greitai „kerta“ į smegenis. Aš buvau alaus mėgėjas, tai man 6–8 bokalus alaus išgerti po darbo man buvo norma. Kitą dieną sugebėdavau autobusu nuvykti į darbą ir kažkaip ją pratempdavau, laukdamas naujo vakaro“, – mena jis.
Galiausiai viskas pasisuko taip, kad Tomas dieną laikydavo veltui praleista, jei tądien nenusigėrė „iki žemės graibymo“.
„Ryte atsibundi kruvinas ir nesupranti, nuo ko, už ką, kaip, kur“, – sako vyras.
Vėl žmona įsikišo. Prikalbino „užsitorpeduoti“ (arba kaip kiti vadina – „užsikoduoti“).
„Į veną suleido kažkokių vaistų, jie nusėdo kepenyse ir tada nebegali vėl gerti alkoholio, nes bus bloga. Taip išbuvau metus. Negaliu sakyti pragyvenau metus, nes visą tą laiką buvau piktas, viskas erzino, išlindo tai, ką slėpiau alkoholiu. Persiritus pusmečiui ėmiau skaičiuoti dienas, iki kol baigsis vaistų veikimas, mano kalėjimas. Sėdėdavau ir darydavau grafiką žmonių, su kuriais kada ir kur gersiu. Pradėjau kaupti alkoholį, kad startas būtų geras – kad su trenksmu įeičiau: aš grįžau! Švęskime mano grįžimą į normalų gyvenimą“, – kalbėjo Tomas.
Po pirmos „torpedos“ sekė pusmetis kasdienio gėrimo. Alkoholį vyras rinkosi pagal tai, kas mažiau kainavo ir daugiau stiprumo turėjo. Tada vėl „torpeda“ metams, kai tekdavo tik egzistuoti. Visą tą laiką jis eidavo į darbą, nes suvokdavo, kad kitaip jis neužsidirbtų pinigų gėrimui.
„Buvau įsikalęs į galvą, kad vyras – šeimos galva, turi visus išlaikyti. Taip, parnešdavau tą algą, bet po to sakydavau duok 5 litus, einu į aludę. Nežinau, kaip žmona gyvendavo, nes pragerdavau daugiau, nei uždirbdavau. O drįsdavau sakyti – duok 5 litus, juk aš tau algą parnešiau“, – atvirai šiandien pasakoja jis.
Po antros „torpedos“ buvo dar didesnis užgėrimas, tada trečia „torpeda“, kuri baigėsi 2007 m. vasario 14–ą. Tomas džiaugėsi galėsiąs su žmona paminėti šv. Valentino dieną. Kovo viduryje vyras jau nebėjo į darbą.
„Per visą gėrimo laikotarpį pakeičiau bent 10 darboviečių. Ne todėl, kad man ten būtų blogai dirbti. Man tiesiog pasiūlydavo savo noru išeiti iš darbo, nes su manimi nebuvo įmanoma dirbti“, – kalbėjo jis.
Lemtingas susitikimas
Pragertas pavasaris, tada vasara, ruduo – Tomui taip patiko gyventi. Gruodį žmona sako – metas vėl „torpeduotis“, nes organizmas jau fiziškai nebegebėjo skaidyti alkoholio.
„Nueini į tualetą šlapintis, o ten gryno acetono kvapas. Arba ant kojų atsirado pūlingos negyjančios žaizdos. Užsiregistravau pas gydytoją, sakau, kas čia man? Gydytojas sako „mažiau alaus gerk“. Dar mėginau gintis, bet jo neapgavau. Per daug mielių organizme buvo, tiesiog puvau iš vidaus“, – kalbėjo jis.
Ir pats vyras suprato, kad vienintelė išeitis – „torpeda“. Ryte atsikėlęs dar mėgindavo sau žadėti, kad šiandien negers, bet jau 10 valandą vakaro jis būdavo kone kominis aludėje.
„Čia jau buvo košmaras. Norėjau sustoti, bet nebegalėjau. Taip tęsėsi iki kovo 2–osios, kol vieną dieną aludėję sutikau draugą, o jis pasiūlė užsikoduoti. Po trijų mėnesių gėrimo kažkodėl sutikau. Sutarėme kitą dieną susitikti aludėje ir kartu nueiti į priklausomybių ligų centrą. Kelias nuo stotelės tolimas – pusė kilometro pėstute. Eidami du butelius alaus išgėrėme. Priimamajame sakau oriai – noriu išsiblaivinti, o man – „čia išankstinė registracija, nėra vietų““, – nustebo tąkart jis.
Vienas gydytojas jiems patarė luktelti – gal kažkas neatvyks, taip būna. Ir paguldė Tomą.
„Iš pradžių buvo lašelinės. Vėliau bibliotekoje susiradau AA leistas knygas, pradėjau skaityti. Labai skyrėsi skaitymas būnant Minesotos programoje ir dabar, kai gulėjau skyriuje. Čia supratau, kad esu visiškai bejėgis prieš alkoholį, jis paskutinius kelerius metus valdė mano gyvenimą. Kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti, blaivia galva supratau – viskas, čia jau buvo dugnas. Kai pats nori, bet nebesugebi liautis gerti – ne dėl žmonos, tėvų ar darbdavio, bet dėl savęs“, – pripažino Tomas.
Tada, po 6 metų petraukos jis vėl nuėjo pas AA.
„Senbuviai, kurie mane prisiminė, klausė, gal į užsienį buvau išvykęs, o aš sakau – dariau pirmą žingsnį. Pirmas žingsnis skamba taip – prisipažįstu, kad esu bejėgis prieš alkoholį ir kad mano gyvenimas tapo nevaldomas“, – kalbėjo vyras.
Nuo to karto, kai 2008 m. kovo 2 d. jis pripažino esąs alkoholiku, iki šiandien jis negėrė – jau praėjo 10 metų, 9 mėnesiai ir 6 dienos.
„Pirmais metais dar būdavo klausimų „o gal?“, bet prisimindavau paskutinių trijų mėnesių gėrimo būseną ir dingdavo abejonės. Nevartoju jokių vaistų, bet nuolat lankausi AA susirinkimuose. Dabar jums galiu papasakoti rišlų pasakojimą, o prieš 10 metų rišlaus sakinio nesuregzdavau, tiek jau buvo degradavusios mano smegenys. Pirmą kartą AA susirinkime buvau tik lankytojas, man tai buvo atrakcija, atėjęs ten antrą kartą aš supratau esąs draugijos narys. Pasikeitė viskas. Žmonių kalbos susirinkimuose tos pačios, bet mano suvokimas pasikeitė. Jau 10 metų mokausi gyventi“, – sakė Tomas.
Vyras sako, kad tie metai, kai veikdavo „torpeda“, ir pirmieji jo tikrosios blaivybės metai skyrėsi kaip diena ir naktis.
„Anuomet buvau tik piktas arba liūdnas. Pas AA supratau, kad būna ir kitokių emocijų. Aš ir dabar būnu piktas, žmogui natūralu supykti, bet tai nebūna ilgalaikė emocija. Trečia tradicija sako – vienintelė sąlyga tapti AA draugijos nariu – noras mesti gerti. Pirmąkart atėjus pas AA aš dar neturėjau šio noro. Aš norėjau mažiau gerti, norėjau išmokti gerti, bet ne tikrai mesti. Dabartinis mano lankymasis grįstas tuo, kad aš esu nuoširdžiai nusprendęs nebegerti“, – kalbėjo jis.
Būdavo metų, kai Tomas pas AA nueidavo tik keturis kartus – kaip jis pats sako, jau buvo išmokęs pažinti savo būsenas, pradėjo suprasti, kada reikia nueiti į susirinkimą, kuris yra kaip palaikomoji psichoterapinė grupė.
„Ten aš jaučiuosi savas tarp savų, man ten nereikia vaidinti, pasirodyti geresniu ar blogesniu. Lankymasis pas AA grąžino mane gyvenimui. Jau nebeatsimenu, kada paskutinįkart domėjausi alkoholio kainomis“, – nusijuokia jis.
Tomas sako išmokęs nespręsti už kitus žmones, nekišti jiems savo „recepto“ – jis žinąs daug žmonių, kurie nevaikšto į AA susirinkimus, bet negeria, arba atvirkščiai. Pavyzdžiui, jo tėvas, kol dar buvo gyvas, taip ir nepripažino turintis alkoholio problemų ir nesutiko ateitį į atvirą AA susirinkimą.
„Negaliu teigti, kad kiti gydymo būdai blogi, tiesiog jie man nepadėjo“, – pripažįsta pašnekovas ir reziumuoja, kad svarbiausia – norėti gydytis. To jis ir linki tiems, kurie šiandien dar priklausomi nuo alkoholio.