Moteris jau daugybę metų kovoja su šia priklausomybe, ir ji ne viena – anot Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorės Laimos Bulotaitės, kiek pasaulyje yra priklausomų žmonių, tiek yra ir netiesioginę priklausomybę turinčiųjų.
Anonimiškumas, sako Genovaitė, jai nesvarbus, tačiau ji intensyviai stengiasi pasveikti ir laikosi pasveikimo programos žingsnių. Vienas iš jų – išlaikyti anonimiškumą. Genovaitė nuo kopriklausomybės gydytis pradėjo prieš pusantrų metų. Vaduotis iš jos pančių moteriai, kaip pati atvirauja, padeda alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija. Pašnekovė pastebi, kad nuo gydymosi pradžios laiko praėjo nedaug, tačiau kelio nueita – daug.
Genovaitės priklausomybė, anot psichologų, klastinga. Psichologai pastebi, kad, dažniausiai kalbėdami apie priklausomybę nuo alkoholio, kreipiame dėmesį tik į priklausomybę turintį asmenį ir pamirštame šalia esančius artimuosius. Dažnai artimuosius kamuojanti kopriklausomybė lieka neaptarta ar net nepastebėta.
Tačiau drebantis balsas išduoda, kad kalbėti šia tema moteriai nėra lengva. „Taip, tai tiesa, kad mano tėvelis buvo alkoholikas, kad mano buvęs vyras alkoholikas ir kad mano vyriausia dukra – alkoholikė“, – atsidūsta į telefono ragelį Genovaitė ir pripažįsta, kad skaudžiausia jai – dukros priklausomybė.
Gyvena ne savo gyvenimą
„Kopriklausomybė yra tada, kai mūsų mintys nuolat sukasi aplink priklausomybę turintį asmenį (mano atveju tai buvo žmonės su priklausomybe nuo alkoholio). Galvojame, kad tas žmogus tik neišgertų, kad jam išgėrus nieko neatsitiktų. Kalbėdamas su tuo žmogumi jauti įtampą, bijai ką nors pasakyti netinkamo, baiminiesi, kad dėl tavo žodžių jis gali pradėti gerti. Arba bandai pasakyti ką nors labai protingo, manipuliuoti geriančiu asmeniu, savo žodžiais įtikinti jį negerti. Jautiesi taip, lyg nuo tavęs viskas priklausytų. Savo mintis nuolatos derini prie girtaujančio artimojo“, – apie savo turimą priklausomybę kalba Genovaitė.
Moteris tikina, kad kopriklausomybę turintis asmuo neturi savo gyvenimo, nesirūpina savo sveikata, niekam nelieka laiko. Gyvenime svarbiausiu dalyku tampa priklausomas žmogus, o jo problemos užgožia viską.
Šios priklausomybės mastai stebina: profesorė L. Bulotaitė teigia, kad vargu ar rasite priklausomybę turintį asmenį, kuris neturėtų labai artimų žmonių, su kuriais gyvena, bendrauja ar yra kitaip susijęs.
„Visi priklausomybę turinčio asmens artimieji, kurie stengiasi jam padėti, klausosi jo rūpesčių, tampa netiesiogiai priklausomi. Išlikti emociškai neįsitraukusiam į kito žmogaus bėdą yra sunku. O priklausomybę turintys asmenys dar labiau įtraukia kitus, nes ima manipuliuoti. Kai kurie psichologai tai vadina individualumo ir asmenybės praradimo liga. Artimieji taip įsijaučia į kito žmogaus problemą, kad nekreipia dėmesio į savo poreikius, interesus. Jie gyvena priklausomybę turinčio asmens gyvenimą, stengiasi jam padėti. O netinkamai padėdami, jie priklausomybę turintį asmenį dar labiau klampina į tą problemą“, – apie kopriklausomybę pasakoja L. Bulotaitė.
Psichologė Jurga Dapkevičienė kopriklausomybę vadina galingu užtaisu. „Kai žmogus yra priklausomas, jo elgesį prognozuoti labai sunku, galimi susitarimai ir susitarimų nevykdymai. Dėl to kartu verčiasi ir artimųjų gyvenimas. Jeigu artimieji iškart nesupranta, kas vyksta, kokia tai problema, kokio ji gylio, ir vis tiek tikisi, kad viskas pasikeis, „pasimauna“ ant to kabliuko, ir tada visas gyvenimas pradeda suktis aplink tą faktą, ar artimasis gėrė, ar negėrė“, – teigia J. Dapkevičienė.
Gyvenimo derinimas, pasak L. Bulotaitės, prie priklausomybę turinčio asmens kelia nuolatinį stresą, nes kopriklausomi žmonės net nežino, kokią situaciją ras grįžę į namus. Jie nieko negali prognozuoti. Gyvenimas tokiomis sąlygomis, net ir nejaučiant kokių nors simptomų, anot L. Bulotaitės, intensyviai prisideda prie alkoholiko artimųjų psichikos sveikatos blogėjimo. Todėl, anot profesorės, nereikia laukti, kol atsiras simptomų. Jeigu šeimoje yra priklausomas žmogus, tada visa šeima turi kreiptis pagalbos, kad galėtų sveikti kartu.
Net mintys tampa ne savos
Vienas iš psichikos blogėjimo pavyzdžių gali būti minėtas individualumo praradimas. „Labai dažnai, kai kopriklausomo žmogaus paklausi, kaip jis jaučiasi, ką galvoja, pirmiausia pradeda kalbėti apie geriantį artimąjį. Greičiausiai net trečiu sakiniu nebus užsiminta apie kalbančiojo savijautą. Ši priklausomybė yra visiškas autonomijos praradimas“, – teigia J. Dapkevičienė.
Su tuo sutinka ir Genovaitė. Pirmiausia, pamena ji, pagalbos kreipėsi dėl savo dukros – norėjo ją išgelbėti, tačiau stebuklingo recepto negavo. Tik vėliau, tikina moteris, suprato, kad pagalbos reikia jai pačiai. „Reikėjo, kad man pasidarytų labai blogai. Reikėjo, kad susirgčiau depresija, kad jausčiausi visiškai bejėgė, kad negalėčiau net valgyti ir gyvenčiau baisiai nusivylusi. Tada sau sakydavau, kad mokausi mylėti savo dukrą tokią, kokia ji yra, bet suvokiau, kad taip neišeina. Kyla pyktis, kyla apmaudas. Tada pradėjau ieškoti pagalbos sau. Draugė psichiatrė parodė straipsnį apie kopriklausomybę. Tas straipsnis ir padėjo susivokti. Skaičiau jį ir mačiau, kad visi priklausomybės simptomai tinka man“, – sako Genovaitė.
Šiandien moteris yra išsiskyrusi su alkoholio priklausomybę turinčiu jos dviejų dukrų tėvu. Jo problemos, tikina, jau nebe jos. Alkoholio priklausomybę turinti dukra gyvena užsienyje, tačiau, kaip sako Genovaitė, kopriklausomybei atstumas netrukdo.
„Apie dukros priklausomybę sužinojau prieš 12-ka metų. Mano dukra ištekėjo už vyresnio charizmatiško vyro būdama labai jauna. Galbūt tai lėmė mano reiklumas, įsitempimas. Mano vyras buvo alkoholikas, tad teko prisiimti ir jo vaidmenį. Nebeliko laiko ir jėgų būti švelniai“, – pasakoja Genovaitė. Kaip teigia moteris, nors dukros vyro profesija buvo labai gerbiama, vyras turėjo problemų dėl alkoholio vartojimo. Po vestuvių jie išsikėlė į tolimą šalį.
Dėl atstumo, sako Genovaitė, jai buvo sunku pastebėti dukters ligą, tačiau įtarimų būta. Kai dukra parvyko gyventi į Europą, įtarimai tik aštrėjo. „Kad dukra serga, pradėjau suprasti kalbėdama telefonu. Šalyje, kurioje ji tuo metu gyveno, laikas buvo panašus į Lietuvos, tačiau ji man pradėjo skambinti 3-ią valandą ryto. Tiesiog pasikalbėti. Taip vieną kartą, antrą kartą. Suprasdavau, kad neblaivi, bet galvodavau, kad gal po kokio renginio grįžo vėlai (dėl vyro darbo jiems tekdavo dažnai dalyvauti įvairiuose renginiuose)“, – liūdnu, pritilusiu balsu apie dukrą pradeda pasakoti Genovaitė.
Moteris teigia, kad dukros priklausomybės nepripažino ilgą laiką. Bet girtos dukros skambučiai nesibaigė ir moteris suvokė, kad situacija labai rimta. Tai pripažinus, pamena pašnekovė, užplūdo begalė neigiamų jausmų. „Kamavo baisus kaltės ir siaubo jausmas. Ir klausimas: ką daryti? Pirmiausia pati atsisakiau alkoholio, nustojau rūkyti – bandžiau parodyti, kad gali būti smagu ir be to,“ – apie savo reakciją pasakoja Genovaitė. Šiandien moteris gali pripažinti, kad tokia pirma reakcija kartu buvo bandymas išteisinti save, įrodyti sau, kad ne dėl jos blogo pavyzdžio dukra pasirinko tokį kelią.
Nepavykusios „gelbėjimo“ operacijos
Genovaitė teigia, kad ją kamavo ne tik didelis kaltės jausmas, bet ir beribis noras išgelbėti dukrą. Moteris esą prisiėmė gelbėtojos vaidmenį: visose dramatiškose situacijose ji mesdavo savo darbus ir puldavo gelbėti dukros, net jei reikėdavo skristi į kitą šalį.
Dažniausiai tokios „gelbėjimo operacijos“, atvirauja ji, baigdavosi apmaudu ir nusivylimu. Kaip pasakoja Genovaitė, kartą dukrai grįžus į Lietuvą ši autobusu išvyko aplankyti savo tėvo. Genovaitė pamena, kad buvo sutartas tikslus laikas, kada dukra grįš iš svečių pas mamą, kur tuo metu buvo apsistojus. Tačiau dukra, tikina, negrįžo, o telefonu neatsiliepė. „Aš buvau apimta panikos. Pradėjau visais įmanomais būdais ieškoti dukros, įtraukiau į paiešką ir gimines, ir policiją. Apskambinome visas ligonines. Niekur jos neradome. Aš tada jau žinojau apie jos priklausomybę ir kokį pavojų ji kelia.
Po kelių valandų intensyvaus ieškojimo sužinojau, kad mano dukra buvo tokia girta, jog autobuso vairuotojas jai iškvietė policiją, o ši ją nuvežė į blaivyklą“, – nemaloniais prisiminimais dalijasi pašnekovė. Moteris tikina, kad šiandien dukros nevažiuotų parsivežti, nes, nors ir labai ją myli, supranta, kad ji turi pajusti savo sprendimų pasekmes. Tačiau tą kartą, teigia moteris, išvažiavo parsivežti savo vaiko net negalvodama.
„Tada aš buvau gelbėtoja... Parsivežiau vaiką iš blaivyklos. Mačiau jos puikybės kupiną elgesį. Darbuotojai iš seifo grąžino jos pinigus. Tuo metu grynųjų kišenėse ji turėjo saujomis. Blaivykloje dirbęs vyras jos paprašė daugiau nebegerti. Dukra pareiškė, kad tada jis turėtų daugiau niekada gyvenime nesikeikti“, – dabar dukros elgesiu jau stebisi Genovaitė.
Manė, kad nebegers, nes myli
Pašnekovė pastebi, kad jos noras gelbėti dukrą iš tiesų buvo bandymas ją kontroliuoti. Bandymas kontroliuoti geriantį artimą, anot psichologų, yra vienas iš kopriklausomybės bruožų.
„Kopriklausomas žmogus nuolatos artimąjį stebi, bando kontroliuoti. Žmona uosto, ar vyras negėrė, tai įpranta daryti ir vaikai“, – apie kontroliavimą pasakoja J. Dapkevičienė.
Kontroliuoti, pripažįsta Genovaitė, bandė ir savo geriantį vyrą. „Savo vyrui keldavau reikalavimus, bandydavau visaip gudrauti. Jei kartu būdavome kokiose nors šventėse, net už jį stikliuką išgerdavau. Kad tik jam mažiau liktų. Kūriau jam užimtumą, kviesdavau į teatrą. Reikalavau, kad ir prie altoriaus pažadėtų, jog negers, ir kad Nepriklausomybės pradžioje prie vėliavos prisiektų. Dar prieš santuoką mačiau, kad vyras turi problemą. Tikėjau, kad aš jį myliu, o jis mane ir to užteks, jog atsisakytų alkoholio. Neatsisakė. Ėmiausi daugybės įvairių žygių kovodama su tuo. Prašiau, kad kreiptųsi į medikus. Nesikreipė. Dukra irgi nesutinka“, – savo bevaises pastangas vardija moteris.
Nežino, kad gali būti kitaip
Kaip teigia pašnekovė, jos tėtis buvo alkoholikas, vyras priklausomas nuo alkoholio, dukra esą taip pat išsirinko priklausomybę turintį partnerį, o vėliau ir pati pašnekovės atžala tapo priklausoma. Anot L. Bulotaitės, tokios istorijos dažnos, tačiau nėra būdingos visoms šeimoms, kurios kovoja su alkoholiu.
„Vaikai, augdami tokioje šeimoje, mato tik vieną šeimos modelį. Mato, kaip elgiasi tėtis, kaip turi elgtis vyras. Kodėl taip yra? Alkoholio priklausomybę turinčios šeimos beveik nebendrauja su kitais žmonėmis, nenori, kad kiti pamatytų, kad šeimoje yra geriantis asmuo. Jie neina į svečius, nes paskui tuos žmones turės kviestis pas save. Taigi užaugę vaikai yra matę tik vieną šeimos modelį ir dukros išsirenka vyrą, panašų į jų tėvą“, – pastebi L. Bulotaitė.
Genovaitės žentas žuvo prieš kelerius metus, pati moteris neabejoja, kad prie žūties galėjo prisidėti alkoholis. Ir nors dukra liko viena svetimoje šalyje, į Lietuva, sako Genovaitė, nesugrįžta. Ji įtaria, kad dukrai lengviau paslėpti savo gėdą dideliame mieste. „Praeitą savaitę laukiau sugrįžtančios į Lietuvą gyventi dukros. Visi žmonės išlipo iš lėktuvo, o ji ne. Į telefono skambučius neatsakė... Ji žada grįžti kiekvieną dieną, bet negrįžta. Jei taip būtų nutikę prieš porą metų, aš būčiau sėdusi į pirmą lėktuvą, nuskridusi pas ją ir sukėlusi ant kojų visus. Ir konsulatą, ir policiją. Būčiau gelbėjus ją ir išgelbėjus... Nebūčiau galėjusi pakelti to nerimo, tos nežinios. Galbūt ji mirė, o galbūt miršta, bet ją dar galima išgelbėti. Bet dabar... dabar buvo daug nerimo, apmaudo, bet aš paskambinau savo „Al-Anon“ globėjai. Gavau palaikymą, pasidarė ramiau. Nesu abejinga, tiesiog esu rami. Mokausi mylėti dukrą tokią, kokia ji yra, patirti motinystės džiaugsmą. Per daugybę metų nerimo, įtampos aš to džiaugsmo neturėjau“, – pastebi moteris.
Savo priklausomybę nuo geriančių artimųjų pripažinusi moteris šiandien tikina jau galinti rasti laiko sau ir džiaugtis gyvenimu. Susitvarkyti su savo priklausomybe bei emocijomis moteriai esą padėjo alkoholikų artimųjų savitarpio pagalbos grupė, kurioje ji sako besilankanti iki šiol.
„Lankyti „Al-Anon“ susitikimus pavyko tik iš trečio karto, nes pirmus du kartus ieškojau būdo, kaip padėti dukrai, o ne sau. Prieš pusantrų metų, spalį, pradėjau lankyti susitikimus dėl savęs. Sausio mėnesį dukra grįžo trumpam į Lietuvą. Pamenu, važiavome pustuščiu autobusu aplankyti mano mamos. Sėdėjome šalia viena kitos, tačiau skirtingose eilėse. Važiuodamos skaitinėjome, kartais šnekučiuodavomės. Ir aš tik po kurio laiko pastebėjau, kad mes bendraujam kaip žmonės. Aš nejaučiau įtampos, nesijaudinau, kad pasakysiu ką nors ne taip. Kalbėjau negalvodama, nesijaučiau atsakinga už ją. Bendravom kaip mama su dukra ir tada suvokiau, kad aš šitiek metų to neturėjau“, – prisimena Genovaitė.
Nesuvokiami padarinių mastai
Nereikėtų manyti, anot L. Bulotaitės, kad kopriklausomybė tėra motinų, dukrų ar žmonų liga. Anot profesorės, kopriklausomybę kartais turi ir vyrai, tačiau žymiai rečiau. Jie esą labiau linkę nutraukti santykius dar neišsivysčius priklausomybei. „Taip pat dažniau pastebime ir tai, kad, jei šeimoje geria moteris, tikriausiai geria ir vyras“, – pastebi L. Bulotaitė.
Paklausus, kas gali nutikti nesikreipiant pagalbos dėl kopriklausomybės, L. Bulotaitė turi niūrų perspėjimą. „Nemaža dalis moterų, kurios guli psichiatrinėse ligoninėse, yra iš alkoholikų šeimų. Ar vyras gėrė, ar tėvas. Gal jau su vyru moteris yra išsiskyrusi, gal tėvas miręs, tačiau ta bėda niekur nedingsta, simptomai kaupiasi. Nesikreipiant pagalbos išsivysto depresija, nerimas, psichosomatiniai sutrikimai, pavyzdžiui, skauda skrandį, žmogus negali valgyti. Moterys, atsidūrusios tokioje beviltiškoje situacijoje, gali pradėti ir pačios piktnaudžiauti alkoholiu ar vaistais. Kaip kraštutinę priemonę, gali pasirinkti savižudybę“, – perspėja profesorė.
Anot jos, labai svarbu, kad nieko nelaukiant būtų kreipiamasi pagalbos. „Nebūtina kreiptis į psichologą, psichoterapeutą ar priklausomybės ligų centrą. Kaip egzistuoja Anoniminių alkoholikų draugija, taip yra ir artimiesiems „Al-Anon“ bendrija. „Al-Anon“ grupių yra kiekviename mieste. Jei nenorite eiti pas specialistą, eikite į tas grupes, išgirsite žmonių, kurie išgyvena tą patį, ką ir jūs, istorijas, pamatysite, kaip šie žmonės stengiasi keisti savo gyvenimą, galėsite išsipasakoti.
Negalima tikėti, kad viskas išsispręs savaime, ir laukti. Jei tėtis yra priklausomas nuo alkoholio, o mama kopriklausoma, tai kokioje situacijoje atsiduria vaikai?“, – retoriškai klausia L. Bulotaitė.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |
| Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
| Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|