Stebuklais čia nekvepia, o kai kurie populiarūs sprendimai gali būti itin žalingi
Pasak „Northway“ medicinos centrų šeimos gydytojo Valerijaus Morozovo, pats dažniausias mitas, susijęs su imunitetu, yra tai, kad egzistuoja stebuklingas papildas, stebuklinga procedūra ar stebuklingas ritualas, galintis ženkliai sustiprinti imunitetą. Gaila, bet tai, anot pašnekovo, – su realybe nieko bendro neturintys pažadai. Ne mažiau mediką stebina ir kitas, gana paplitęs įsitikinimas, kad silpno imuniteto priežastis yra lengvai apibrėžiama, kaip antai vitamino D trūkumas.
„Imunitetas nėra tokia primityvi ir paprasta sistema, kad galėtume paprastai apibrėžti jo silpnumo priežastį, o pavartojus vieną ar kitą papildą jis staiga taptų stiprus. Tikrai neteisinga ir nuomonė, kad imuniteto sustiprinti neįmanoma. Įmanoma, tačiau tai nėra nuėjimas į vaistinę ir papildo X nusipirkimas“, – įsitikinęs šeimos gydytojas. Pašnekovo teigimu, konkretus tyrimas, galintis apspręsti silpno imuniteto priežastį, tiesiog neegzistuoja, tad savarankiškai darytis įvairių kraujo rodiklių tyrimus, tiesiog beprasmiška. Be to, mėginimas silpną imunitetą iškart „nurašyti“ kažkurios medžiagos, tarkime vitamino D, trūkumui, gali būti net pavojingas, nes sukoncentravus dėmesį į lengvai pašalinamą vitamino stygių, lengva nepastebėti kur kas rimtesnės silpno imuniteto priežasties, progresuojančios ligos ar pan. Būtent todėl, anot V. Morozovo, vitaminas D turėtų būti tiriamas ne pirmiausia, kaip dažnai įprasta, o pats paskutinis, kuomet visa kita ištirta.
Imunologas – tas gydytojas, į kurį, pasak V. Morozovo, reikia kreiptis dėl tinkamų ir išties reikalingų imuniteto tyrimų, užuot savivaliavus. „Žmonės tokie jau yra – nori gauti atsakymą, kad jiems trūksta kažkokios medžiagos, o ne tai, kad reikia keltis nuo sofos, eiti, judėti, keisti gyvenimo būdą, atsisakyti žalingų įpročių. Tačiau saviapgaulė, kurią nusiperkame su „stebuklingu“ papildu, procedūra ar tyrimu, yra išties žalinga.
Jei žmogus, kuriam dėl nutukimo gresia diabetas, pasidarys vitamino D tyrimą, aptiks jį žemą ir dėl visko apkaltins šį rodiklį – labiausiai ir nukentės jis pats, nes nekreips dėmesio į tai, ką tikrai reikia koreguoti. <...> Visos plačiai reklamuojamos ir be gydytojo paskyrimo šiais laikais pasiekiamos procedūros ženklesnės įtakos imunitetui neturi. Mes galime ant automobilio užklijuoti gražesnių lipdukų, uždėti platesnes padangas, bet jei šis automobilis iš esmės byra, yra problemos su varikliu ar nėra saugos diržų – važiavimas tokia mašina saugesnis nepasidarys. Gal vienas kitas posūkis ir bus malonesnis, bet esminės problemos juk lieka.“
Negana to, plačiai ir be gydytojo paskyrimo prieinamos neva imunitetą stiprinančios procedūros gali būti pavojingos gyvybei dėl saviapgaulės. Pasak mediko, pasaulyje fiksuotas ne vienas mirties atvejis, kuomet reikalingų tyrimų neatlikęs žmogus, savo simptomus mėgino gerinti vitaminų lašelinėmis, nors priežastis buvo visai kita, pvz. išplitusi onkologinė liga.
Pagrindinės silpno imuniteto priežastys
Pacientas, besiskundžiantis dažnais rimtesniais susirgimais, atsikartojančiomis bakterinėmis infekcijomis ir pan., turėtų apsilankyti pas imunologą. Šis medikas padės suprasti, ar pacientą kamuoja imunodeficitas. Jei imunodeficito nėra – pasak V. Morozovo, išskirtinos trys pagrindinės priežastys, dėl ko atsparumas infekcijai neretai būna nusilpęs.
Viena iš dažnai pasitaikančių imuniteto nusilpimo priežasčių – persirgti virusai. Pavyzdžiui, ankstyvą rudenį persirgus Covid-19 virusu, šansai tą patį sezoną užsikrėsti gripu A, vėliau gripu B, o gal ir dar keletu virusų per trumpą laiko periodą stipriai padidėja, mat stiprūs virusiniai susirgimai susilpnina organizmo atsparumą kitiems užkratams. Kita dalis pacientų, besiskundžiančių sumažėjusiu imunitetu, neretai turi metabolinius pokyčius, pvz. padidėjusius gliukozės rodmenis, o tai neretai blogina odos ir gleivinių atsparumą, dėl ko dažniau susiduriama su besikartojančiomis grybelinėmis infekcijomis.
Trečia, kai kurie pacientai, anot šeimos gydytojo, susiduria su keista būsena, kai pačių virusų lyg ir nėra, tačiau savijauta tarsi sirgtumei, negaluotumei, turėtumei kiek pakilusią temperatūrą ar net skausmingus padidėjusius limfmazgius atsikartoja. Taip organizmas gali reaguoti į ilgalaikius dirgiklius kaip stresas, patologinis nuovargis.
Ko iš tiesų reikėtų ateiti pas gydytoją
Ar derėtų kasmet, net neturint nusiskundimų, eiti pas gydytoją ir atlikti tam tikrus kraujo tyrimus? Mediko įsitikinimu, ne, nes to neužtenka. Vietoje to, V. Morozovas pataria kryptingai, prasmingai ir periodiškai atlikti tikrą profilaktiką:
„Profilaktika Lietuvoje, deja, kažkodėl siejama tik su tyrimų atlikimu. Taip nėra. Tyrimai yra reikalingi įvertinti tam tikrą riziką, o profilaktika yra priemonių visuma ne vien tam, kad nustatytume tam tikrą būklę bet iš anksto arba imtumėmės prevencijos, kad toji būklė neatsirastų. Jei kalbame konkrečiai apie imunitetą, pirmiausia pravartu ateiti pas gydytoją ir apsitarti, išsakyti viską, kuo skundžiatės, kas kamuoja, nes tai, ką mes galime sieti su imunitetu, kartais tėra kitos ligos simptomas. Tada jau medikas sprendžia, kokio lygio ištyrimas reikalingas. Ir po tyrimų mes turime imtis priemonių, kad imunitetas būtų geresnis. Pavyzdžiui, jei išsiaiškiname, kad mūsų spaudimas svyruojantis, turime didelį viršsvorį, mažai judame ir prastai miegame – reikėtų imtis su tuo susijusių priemonių, daugiau judėti, sekti svorį, reguliuoti gliukozės kiekį kraujyje.
Labai bendrąjį imunitetą sekina ir jo paties kovos būdai su infekcija – karščiavimas, prakaitavimas, uždegiminių rodiklių padidėjimas. Todėl reikia nepamiršti ir kito, pigesnio, saugesnio ir organizmui mažiau pastangų kainuojančio specifinio imuniteto arba kitaip tariant skiepų. Taigi, pas gydytoją ateiname ne tam, kad sužinotume, ar šiemet sirgsime gripu. Ateiname sužinoti, kokios rizikos mūsų organizme egzistuoja tuo gripu susirgti sunkiai, kaip grūdintis ir kokį gyvenimo būdą propaguoti, kad šansai susirgti būtų mažesni ir, trečia, nuo to gripo pasiskiepyti. Va ties tokia profilaktika Morozovas visada pasisakys už“, – šypsosi medikas.
Ką pasilikti savo vaistinėlėje ir mitai apie grūdinimąsi
Pilnų spintelių vitaminų ir papildų gydytojas siūlo atsisakyti, o jei jau norisi kažką tose spintelėse pasilikti – profilaktiškai vartoti galima vitaminą D, kurio didžiajai daliai Lietuvos gyventojų trūksta, ir Omega-3 riebalų rūgštis, kurių kuo organizme daugiau – tuo geriau. Dažniausiai pacientai susiduria ir su cinko, vario trūkumu, tad juos taip pat galima įsitraukti į savo profilaktines organizmo stiprinimo priemones. Jei mityba yra skurdesnė – galimas daiktas, kad organizmui kažkiek trūksta visų vitaminų, tokiu atveju profilaktiškai galima pavartoti multivitaminus. Prie profilaktinių priemonių tinkamas ir kofermentas Q10. Visos išvardytos medžiagos, vartojamos profilaktinėmis dozėmis, anot V. Morozovo, yra saugios, tačiau jos gali būti vartojamos tik norint sustiprinti organizmą šalia gero miego, maisto ir poilsio, o ne panaikinti vieną ar kitą jau juntamą simptomą ar nusiskundimą. Jei jaučiatės prastai – tiesiu taikymu ne į vaistinę, o pas gydytoją.
Galiausiai, būtinas sveikatą saugančio žmogaus įprotis – grūdinimasis. Tik kad jį dažnas supranta labai klaidingai. Maudymasis eketėje ar žvarbiu oru lindimas į Baltijos jūrą, anot V. Morozovo, dažniau yra noras kažkam kažką įrodyti, o ne organizmui naudingas grūdinimosi ritualas
„Grūdinimasis yra nuolatinis, nepertraukiamas, palaipsniškas procesas, kai mes save pratiname prie besikeičiančios aplinkos poveikio. Pagrindinis patarimas dėl grūdinimosi – tiesiog fizinis aktyvumas lauke kasdien, kuo ilgiau ir bet koku oru. Ir tai nebūtinai reiškia sportavimą lauke. Pradėti galima tiesiog pėsčiomis kasdien einant į ir iš darbo. Arba grįžus iš darbo čiupti vaikus ir eiti žaisti į lauką, rinkti lapus, paspardyti kamuolį. Jei jūsų vaikai dažnai serga – paklauskite savęs, kada paskutinį kartą ėjote su jais pasivaikščioti į lauką per lietų? Ir kodėl to nedarote?
Pamažu didinkite fizinio aktyvumo lauke tempą, trukmę. Mūsų klimatas fantastiškai tinka grūdinimuisi ir to visiškai užtenka. Na o jei pajutote, kad norisi dar daugiau, – galima pridėti kontrastinį dušą. Bet tai daryti palaipsniui. Vasarį šokti į eketę – ne grūdinimasis, o savo ego demonstravimas. Grūdinimasis yra kasdien palįsti po dušu ir pradėti nuo vos vos karštesnio ir vos vos vėsesnio vandens, kasdien šį kontrastą šiek tiek didinant. Su mažais vaikais galima žaisti ledo ir ugnies drakoną – vienoje talpoje vanduo kiek šiltesnis, kitoje – kiek vėsesnis, ir šiltoje, saugioje vonioje vaikas šiek tiek apšlakstomas pakaitomis tai šiltesniu, tai vėsiu vandeniu.
Paskutinis dalykas – tas žmogus, kuris gerai išsimiega, nepersidirba, laiku ir subalansuotai maitinasi, šiais būdais taip pat grūdinasi, nes veikia savo imuninę sistemą. Taigi, pirmiausia pavalgykime, pailsėkime ir save mylėkime, o visa tai padarę nepamirškime kasdien išeiti į lauką. Gamta pati padarys visą likusį darbą“, – pokalbį užbaigia medikas.