Ilgainiui pėdos skausmas tik aštrėja: gydytojai mato vieną išeitį
Pėdos kauliuko iškrypimu vadinama pėdos deformacija, kuomet didysis pėdos pirštas krypsta į išorę, o didžiojo piršto išorinėje pusėje susiformuoja iškilus, skausmingas kaulinis gumbas. Medicinoje tokia būklė įprastai vadinama hallux valgus – lotyniškai tai reiškia didžiojo piršto iškrypimą į išorę.
Iššokusį pėdos kauliuką turintys pacientai dažnai skundžiasi pėdos skausmu, kuris ypač paaštrėja dėvint avalynę ar ilgesnį laiką praleidus stovint. Dėl iššokusio kauliuko, padidėja toje vietoje esančios odos trintis su avalyne, todėl dažniau vargina nuospaudos.
Aštrėjantis skausmas ir diskomfortas judant savaime nepraeina, todėl gydytojai dažnu atveju mato tik vieną problemos sprendimą – operaciją. Tačiau, kaip ir kiekvienos operacijos atveju, pacientams nerimą kelia klausimas: o kas po to? Ar laikotarpis po jos bus skausmingas? Ar problema neatsinaujins? Žvelgiant į problemos paplitimą populiacijoje, panašu, kad vyresniame amžiuje šie klausimai tampa aktualūs dažnam.
Problema kankina kas trečią vyresnio amžiaus gyventoją: kas tai lemia?
Kaip teigia medicinos ir chirurgijos centro „Northway“ gydytojas ortopedas-traumatologas dr. Aleksas Makulavičius, iškrypusio pėdos kauliuko deformaciją turi 1 iš 4 suaugusių iki 65 metų. Vyresnio amžiaus gyventojų tarpe problema paplitusi dar labiau – skaičiuojama, kad ji pasireiškia 1 iš 3 gyventojų, vyresnių nei 65 metų.
Anot gydytojo ortopedo-traumatologo, vyresnio amžiaus moterims problema pasireiškia ženkliai dažniau, nei vyrams. Maždaug 90 proc. problemos atvejų priskiriama moters, o tai siejama ne tik su genetika, bet ir ilgalaikiu nepatogios, į nenatūralią padėtį pėdą iškreipiančios avalynės dėvėjimu.
Tačiau pagrindiniu problemą nulemiančiu faktoriumi gydytojas išskiria paveldimumą. Pėdos tipas, jos forma ir struktūra yra paveldimi, ir pastebima, kad problema dažniau pasireiškia žmonėms, turintiems žemo lanko, plokščias pėdas.
„Pirmojo pėdos piršto deformacijos, arba liaudiškai „kauliuko“ atsiradimas dažniausiai yra susijęs su genetine predispozicija arba paveldimumu. Labai dažnai būna taip, kad mama arba močiutė turėjo panašią problemą“, – pastebi A. Makulavičius.
4 savaitės po operacijos – kitokios, nei įprastai
Kai skausmas ir deformacija trukdo kasdieninei veiklai ir fiziniam aktyvumui, rekomenduojama kreiptis į gydytojus. Svarbu į problemą sureaguoti kaip galima anksčiau, nes ankstyvose stadijose gydymo eiga būna greitesnė ir lengvesnė.
„Dažniausiai Lietuvoje naudojamos Z osteotomijos metu atliekama deformuoto I padikaulio korekcija ir nestabilaus padinio piršto sąnario rekonstrukcija. Jos metu labiausiai nukrypusi padikaulio dalis tiksliai įpjaunama ir pastumiama reikiama linkme bei fiksuojama, taikant arba netaikant metalo konstrukcijų“, – įprastą operacijos eigą nupasakoja gydytojas.
A. Makulavičius pažymi, jog po operacijos skausmas yra nežymus ir neesminis, bet laikini krūvio apribojimai po tokios operacijos – neišvengiami. Tačiau vengti aktyvios fizinės veiklos pacientams dažniausiai tenka apie 4 savaites.
„Po operacijos visuomet tikimės pozityvaus rezultato. Apie 95 procentai pacientų yra patenkinti operacijos rezultatais, tačiau patiems pacientams tenka labai svarbus vaidmuo – reguliarus operuoto sąnario mankštinimas. Tinkamai atlikus operaciją, rimtas deformacijos atsinaujinimas arba recidyvas nėra dažnas“, – sako A. Makulavičius.
Dar vienas pokytis, su kuriuo tenka susigyventi pacientui po operacijos – piršto įtvaro arba specialios avalynės dėvėjimas pirštui apsaugoti ir tinkamai jo padėčiai išlaikyti. Įprastai gydytojai rekomenduoja šias apsaugos priemones nešioti bent 3 savaites.
Atsižvelgiant į tai, jog dažniausiai iškrypusio pėdos kauliuko deformaciją lemia paveldimumas, gyvenimo būdo pokyčiai prevencijoje reikšmės turi nedaug.
„Rimtos prevencijos šiai patologijai nėra, ypač jeigu yra genetinis polinkis ir ankstyvas deformacijos atsiradimas. Reikia rinktis patogią avalynę, o, atsiradus pirmiesiems skausmams, patarčiau pasirodyti specializuotam ortopedui-traumatologui“, – teigia A. Makulavičius.