– Papasakokite trumpai, kas apskritai yra tos sezoninės depresijos ir kas jas lemia?
– Sezoniniai nuotaikos svyravimai priklauso nuo saulės – energijos šaltinio. Pavasarį padaugėja saulės, o gaunamas šviesos kiekis kiekvieną žmogų veikia skirtingai. Dauguma žmonių jautresni šviesos trūkumui (jų savijauta blogėja rudenį arba žiemą), tačiau maždaug 10 procentų iš tų, kurie smarkiai reaguoja į sezonų kaitą, blogiau toleruoja padidėjusį šviesos kiekį.
– Kokios yra tokios depresijos priežastys?
– Nėra tiksliai žinomos sezoninės depresijos priežastys, šis sutrikimas nėra tiek plačiai tyrinėtas (kaip, pavyzdžiui, didžioji depresija). Priežastys gali būti ir fiziologinės, ir psichologinės. Polinkis į depresiją susijęs su neuromediatorių sutrikimu. Neuromediatoriai – tai medžiagos, kurios reguliuoja žmogaus emocijas, jutimų suvokimą, elgesį. Žiemą neuromediatorių sistemos būna prisitaikiusios prie tamsos, o atėjus pavasariui, ilgėjant dienoms, daugėjant šviesos kai kuriems žmonėms neuromediatoriai galimai lieka prisitaikę prie tamsos, tuomet dar labiau sutrinka tų medžiagų apykaita, žmonės pradeda jausti depresijos simptomus. Yra tyrimų, teigiančių, kad pavasarinę depresiją gali lemti šiluma, drėgmė.
Tie, kuriems trūksta šviesos, atėjus pavasariui tampa laimingesni, aktyvesni, lengviau keliasi rytais, nes padidėjęs šviesos kiekis pakelia energiją. Tačiau žmonės, kurie jautriai reaguoja į šviesą, atėjus pavasariui tampa nerimastingi, dirglūs, jaučiasi pavargę, jiems gali sutrikti miegas.
Siekiant palaikyti gerą savijautą svarbus vitaminas D, kurio mūsų platumose gyvenantiems žmonėms dažnai trūksta. Tik noriu priminti, kad geriau atlikti tyrimą, o konstatavus trūkumą reikėtų pasitarti su gydytoju, kokia forma, kiek mums to vitamino gerti.
Dar viena priežastis gali būti alergijos. Žiedadulkėms alergiški žmonės pavasarį pasijunta blogai, nes žydint augalams blogėja jų fiziologinė, o kartu – ir psichologinė savijauta. Tačiau yra žmonių, kurie alergiški būtent saulei (tiksliau, ultravioletiniams (UV) saulės spinduliams) – tada alergiją sukelia tiesioginiai saulės spinduliai.
Tai fiziologinės pavasarinės depresijos priežastys. Tačiau yra ir psichologinių priežasčių. Dauguma žmonių laukia pavasario, šviesos, saulės. Jie džiaugiasi atėjus pavasariui. Tuomet tie, kuriems būdinga pavasarinė depresija, pasijunta dar blogiau. Jie dažnai sau užduoda klausimą, kas negerai su manimi, jei net ir saulė, žydintys augalai manęs nedžiugina?
– Kuo pavasarinė depresija skiriasi nuo rudeninės, kuri visuomenėje gal net ir labiau žinoma? Kas jai būdinga?
– Pavasarinė depresija, kaip ir rudeninė, būdinga žmonėms, kurie jautresni sezonų kaitai. Sergantieji depresija neretai savijautos pablogėjimą pajunta ir pavasarį, ir rudenį, keičiantis sezonui. Tačiau yra žmonių, kurių nuotaika blogėja tik tam tikru metų laiku.
– Kaip suprasti žmogui, kad jo slogi nuotaika, energijos trūkumas yra sezonų pasikeitimo rezultatas?
– Adaptacija prie didėjančio (ir mažėjančio) šviesos kiekio kiekvienam žmogui yra skirtinga. Dauguma žmonių, kurie patiria sezoninius svyravimus, prie kintančio saulės kiekio prisitaiko per kelias savaites, savijautos pablogėjimas nebūna ryškus. Tačiau yra žmonių, kurie blogai jaučiasi visą sezoną, simptomai tampa vis sunkesni, trikdantys žmogui gyventi. Jei nuotaikos pablogėjimas trunka neilgai, nėra labai išreikštas, žmonės išmoksta su tuo susitaikyti, prisiderinti. Tačiau daliai žmonių savijauta pablogėja reikšmingai.
Klasikiniu atveju pavasarinei depresijai būdingas nerimo jausmas, abejingumas, pesimizmas, pablogėjusi dėmesio koncentracija, išsiblaškymas, greitas nuovargis, miego sutrikimai (dažniau būna sunku užmigti ar nubundama paryčiui). Dažnai prisideda ir vadinamieji somatiniai simptomai: virškinimo, širdies ir kraujagyslių sistemų sutrikimai, dažnokai vargina galvos skausmai. Kai simptomai sunkėja, sutrinka kasdienė žmogaus veikla, todėl jau tikriausiai reikėtų kreiptis į specialistą.
– Gal galima kažką iš anksto padaryti, kad pavasarį būtume žvalūs, energingi ir geros nuotaikos?
– Jei nuotaika blogėja dėl saulės, nėra paprasta jos išvengti, bet kai ką padaryti galima. Lauke vaikščioti su skrybėle, nešioti saulės akinius, namuose langus uždengti šviesos nepraleidžiamomis užuolaidomis. Rekomenduojama išvažiuoti pabūti į šaltesnius kraštus.
Galima bandyti kažką keisti savo gyvenime. Būtų gerai sureguliuoti dienos režimą (panašiu laiku gultis ir keltis), pagalvoti apie mitybą (sveikesnis, daugiau naudingų medžiagų, vitaminų turintis maistas, vengti greito, nenaudingų kalorijų daug turinčio maisto). Patartina pradėti sportuoti, dažniau lankytis kultūriniuose renginiuose (teatrai, koncertai, parodos). Jei žmogus jaučia nerimą, jam gali padėti meditacijos ar kokios nors relaksacijos praktikos (meno terapija, muzikos terapija, judesio terapija ir pan., kur galbūt kiekvienas žmogus rastų ką nors tinkama būtent sau). Padeda judėjimas, bet kai kuriems nerimą jaučiantiems žmonėms intensyvus sportas gali sustiprinti šį simptomą, į tai vertėtų atkreipti dėmesį.
Savo darbe labai dažnai susitinku su žmonėmis, kuriems visko reikia padaryti daug, daug kuo pasirūpinti (darbas, buitis, vaikai, artimieji ir pan.). Tačiau neretai jie užmiršta, o kartais net nemoka paklausti savęs, o ko aš noriu? O būna, kad paklausia, bet tada pasijunta kalti, nes juk pirmiausia reikia rūpintis kitais, o pačiu savimi tik tada, „jei liks jėgų“, „gal“, visiškai pamiršdami, kad niekas kitas mumis nepasirūpins, tik mes patys, o pervargę niekam nebūsime reikalingi ir įdomūs.
Paprastai depresijos simptomus žmogus jaučia ir gali juos įvertinti, suprasti, kada jau laikas kreiptis pagalbos. Bet, žinoma, dar labai gajus ir nenoras ieškoti pagalbos, bandymas įrodyti sau, kad galiu pats, nes kažkas kitas „susitvarkė pats“. Interneto platybėse dažnai sklando mintis, kad visur kreipiausi, bet „niekas man nepadėjo, kol pats nenusprendžiau padėti sau“. Ir tai yra tiesa, net ir medikamentinis gydymas veiksmingesnis tiems, kurie supranta, kad reikia gerti vaistus, kad jie padės. Juo labiau, veiksmingi gali būti kiti būdai tik tiems, kurie nori, kad jiems padėtų. Dažnai tenka išgirsti: „buvau kelis kartus pas psichologą (ar psichoterapeutą), bet man nepadėjo“. Aišku keli kartai nepadės, net ir pusmečio mažai. Bet svarbiausia yra nusiteikimas, kad einu pas specialistą tam, kad padėčiau sau, o ne pasyviai laukti, kol pagalba „nukris iš dangaus“.
– Ne paslaptis, kad mūsų savijautą lemia ir mityba. Ką galėtume įtraukti į savo racioną, kad pagerintume savo nuotaiką?
– Tiesioginio ryšio tarp maitinimosi įpročių ir depresijos gal ir nėra. Tačiau vienas iš blogos nuotaikos, nerimo simptomų gali būti emocinis valgymas, kai, pablogėjus nuotaikai, valgoma daug, dažnai itin kaloringo, taip vadinamo „greito maisto“. Yra įrodymų, kad sveikas, subalansuotas maistas, kuriame yra įvairių maisto medžiagų, vitaminų, mikroelementų teigiamai veikia žmogaus gerą būklę.
– Kam ši depresija pasireiškia dažniau?
– Pavasarinė depresija du kartus dažniau pasireiškia moterims nei vyrams. Nėra žinomos to priežastys, bet aš manau, kad viena iš priežasčių gali būti ir ta, kad vyrai rečiau kreipiasi į specialistus.
Greičiausiai visose amžiaus grupėse būtų panašus nuo pavasarinės depresijos kenčiančių žmonių skaičius. Dažnai su konsultuotis atvykusiu žmogumi aiškinantis, kada pastebėjo, kad savijauta blogėja pavasarį (ar rudenį), paaiškėja, kad nuotaika svyruoja nuo ankstyvos jaunystės. Tik gal nuotaikos pasikeitimai anksčiau būdavo mažiau juntami ar žmonės rečiau kreipdavosi į specialistus.
– Kaip padėti sau ar artimajam, pastebėjus depresijos požymius?
– Labai padeda artimųjų palaikymas, supratimas ir jų paraginimas, kad laikas ieškoti pagalbos. Džiugu, kad jau pradeda atsirasti ir įstaigų, kuriose kreipiamas dėmesys į darbuotojų gerą ne tik fizinę, bet ir psichologinę savijautą. Organizuojami susitikimai su psichinės sveikatos specialistais, perkami paskaitų paketai, apmokamos psichoterapeuto konsultacijos. Tik, deja, tai dar tik pradžia. Nes labai dažnai tenka girdėti, kad darbovietė yra ta vieta, kur nesirūpinama žmonių psichologine savijauta, o netgi priešingai, pasitaiko išnaudojimo, psichologinio smurto atvejų.
– Kada reikėtų kreiptis į specialistus ir neužsiimti savigyda?
– Lengvesniais atvejais užtenka psichologo konsultacijų ar psichoterapijos. Sunkesniais atvejais (aš manau, kad riba yra gebėjimas susitvarkyti savo gyvenimą (darbas, buitis, socialinis gyvenimas, pasirūpinimas savimi), kai kurią nors gyvenimo sritį apleidžiame, tenka kreiptis ir į gydytoją psichiatrą, kuris paskiria nuotaiką gerinančių vaistų.
– Kuo rizikuojama, jei užleisi šį reikalą ir paliksi kaip yra?
– Vengiant kreiptis pagalbos, būsena gali blogėti. Žmonės tampa uždaresni, nenori bendrauti su artimaisiais, draugais, anksčiau dominusios veiklos tampa neįdomios. Žmogus vis daugiau laiko praleidžia atsiskyręs, kartais net nesikelia iš lovos. Sutrinka darbinė ir kitos įprastos gyvenimo veiklos. Depresija sergantys žmonės save nuvertina, pradeda kaltinti save, kad jie blogesni už kitus, kad nieko nesugeba, jie jaučiasi niekam nereikalingi, apninka beviltiškumo, beprasmybės idėjos, paskui – ir mintys apie savižudybę. Šiuo atveju reikalinga gydytojo psichiatro konsultacija, skiriami medikamentai, rekomenduojami kiti gydymo būdai.
Svarbu prisiminti, kad ne gėda nei sirgti, nei konsultuotis su specialistais. Juk visiems aišku, kur kreiptis, kai pradeda šlubuoti širdis ir kiti organai, tai kodėl dar dažnai nesuprantame, kad psichinę, psichologinę sveikatą geriausiai padeda taisyti šios srities specialistai.