Dukros veikla įtraukė visą šeimą
„Mūsų šeimos savanorystės istorija prasidėjo nuo dukters Guntės, kuriai dabar yra 15 metų. Jai mokykloje reikėjo atlikti socialinę – pilietinę veiklą, kaip ir visiems moksleiviams. Ji galvojo, ką čia galima naudingo nuveikti. Atradome, kad galima padėti ukrainiečių vaikams dienos stovyklose. Pirmąją dieną aš ją palydėjau, nes Guntei nebuvo drąsu. Pažiūrėjau, kaip viskas vyksta ir iškart supratau, kaip čia įdomu, koks svarbus ir geras darbas tai yra, kiek laimingų vaikų. Kitą šeštadienį dukra vėl ruošėsi savanorystei, pasisiūliau važiuoti kartu. Kitą šeštadienį prie mūsų su dukra prisidėjo mano mama. Kelis savaitgalius važiavome trys kartos – anūkė, mama ir močiutė. Kai pasikeitė formatas ir vaikų stovyklos persikėlė prie Baltojo tilto, prisijungė ir vyras Nerijus. Mūsų pasakojimai įkvėpė ir jį“, – apie visą šeimą įtraukusią veiklą su šypsena pasakoja „Draugų dienoje“ savanoriaujanti Jurgita Bočkuvienė.
Apie savanorystę J. Bočkuvienė sako galvojusi ne vienerius metus, bet neradusi sau artimos temos, tikėjimo savanorystės idėja, jausmo, kad labai tikslingai darai gera. Atradusi tą temą ir įsitraukusi visa širdimi, moteris sako, kad nors ir labai pavargsta per visą dieną, gaunamos emocijos nuovargį visiškai atperka.
„Su ukrainiečių vaikais ir šeimomis dirbti yra labai gera todėl, kad matai naudą. Jiems yra baisu, liūdna, daug nežinomybės, jie yra išgąsdinti. Čia visi kartu jiems darome šventę, darome visi viską, kad jie bent kiek jaustųsi geriau. Aišku, morališkai sunku girdėti istorijas, kurias sugeri, bet smagu yra tai, kad kai atidirbame, atrodo, kad gauname karmos taškų. Kada baiginėjasi diena, prie tavęs pribėga vaikai, mamos, apsikabina, nuoširdžiai dėkoja, jautiesi, lyg būtum geras draugas. Tuomet supranti, kad šis darbas yra svarbus ir labai tikslingai pasiekia būtent tą žmogų, kuriam reikia tos pagalbos, suvoki, kad ne veltui aukoji savo laiką, kad kažkam padarai išties gera“, – sako J. Bočkuvienė.
Savanorystė turėtų būti labiau skatinama mokyklose
Moteris sako pagalvojusi, kada paauglei dukrai gali nusibosti tokia veikla, juk ėjo savanoriauti iš pradžių formaliai, bet tai, kaip ji spirga ir skuba padėti tais šeštadieniais, atbaidė visas panašias mintis.
„Dukrai net nekyla klausimų, ką ji veiks šeštadienį, nesvarbu, ar tai Joninių ilgasis savaitgalis ar kuris kitas – ji iš bet kur nori sugrįžti ir eiti savanoriauti. Galvojome, kad paauglystėje gali tai ilgai netrukti, bet jai noras padėti ne tik neišblėso, bet kaip tik sustiprėjo. Tai yra labai gera pažintis su savanorystės idėja kaip tokia, kartu formuojanti ir jos gyvenimo vertybes“, – neabejoja J. Bočkuvienė.
Dukra, pasak savanorės, iš pradžių nerimavo, kad nesusikalbės rusiškai, nes kalbos nemokėjo, bet savanariaudama taip pramoko, kad nebėra jokių problemų susibendrauti su ukrainiečių vaikais. Vyras prisideda ten, kur reikia vyriškos jėgos – labai tikslingai būna dviračių zonoje, turi nagingas rankas, tad remontuoja dviračius, pritaiko juos konkrečiam vaikui. Dukra perėjo visas zonas, kur įmanoma: nuo mažų vaikų priežiūros, su kuriais žaisdavo ar prie scenos prizų dalinimo iki cukraus vatos sukimo ar dešrainių gaminimo. Pati iš pradžių būdavo, kur tuo metu reikėdavo, lydėdavo šeimas į ekskursijas, o paskutiniu metu dirba info centre kaip koordinatorė su kitais 8 savanoriais.
„Labai sunku žengti tą pirmąjį žingsnį link savanorystės net ir mums suaugusiems. Būna atrodo, kad laiko nėra ar tiesiog nežinai kokiems tikslams skirti savo laiką. Patarčiau savanorystę pabandyti vienoje, kitoje srityje tam, kad atrasti tą, kuri iš tikrųjų ir pačiam žmogui teiktų malonumą, kad jis gautų atgalinį ryšį. O savanorystės skatinimas turėtų prasidėti nuo mokyklos. Jeigu savanoriavimo organizacijos pristatinėtų savo veiklą mokymosi įstaigose, būtų didesnė sklaida, tuomet tikrai daugiau moksleivių įsitrauktų, o jau tada, kaip ir mūsų pavyzdys – paskui eina ir tėvai, ir seneliai, ir draugai. Juk mes kiekvienas pagal savo išgales, amžių ar fizinius gebėjimus tikrai galime prisidėti. Jeigu sunku išbūti visą dieną – galima būti trumpiau, bet kuris prisidėjimas yra labai svarbus ir jeigu gali valandą ar dvi skirti tiems, tai jau yra daug“, – įsitikinusi J. Bočkuvienė.
Neužteko tik aukoti pinigus, norėjosi padėti čia ir dabar
„Pagalba kitiems žmonėms man artima tema dar ir nuo vaikystės, nes mama kartais padėdavo Lietuvos neįgaliųjų draugijai ir kartu pasiimdavo mane tai patvarkyti patalpas, tai parūšiuoti daiktus, tai dar kitų darbų padaryti", – sako dar viena savanorė Ukrainos vaikams stovykloje „Draugų diena“ Rita Žironė.
„Mintis apie savanorystės veiklą pas mane kirbėjo jau keleri metai. Vis pasidomėdavau kur ir kaip galima būtų įsitraukti, bet per intensyvų gyvenimo tempą mintys taip ir likdavo planais. Tačiau prasidėjus karui Ukrainoje atėjo labai aiškus suvokimas, kad mes esame šalia žmonių, kuriems pagalbos reikia čia ir dabar. Neužtenka tik remti pinigais, buvo labai didelis noras prisidėti realiais veiksmais“, – sako moteris.
Moteris iš karto užsiregistravo Raudonajame kryžiuje į savanorius. Nelabai tikėjosi, kad sulauks pakvietimo, nes žinojo, kad tokių kaip ji yra labai daug, bent jau jos aplinkoje. Tačiau vieną dieną sulaukė skambučio su pasiūlymu padirbėti Ukrainiečių registracijos centre Minties gatvėje, Vilniuje.
R. Žironė prisimena, kad vos pradėjus darbuotis registracijos centre prisistatė, kad vairuoja automobilį ir gali pavežėti, jei yra toks poreikis, žmones iki jų naujų gyvenamų vietų ar kur kitur, kur tuo metu reikia: „Rūpinausi jų pervežimu, gyvenamosios vietos paieška. Važiuojant kurį laiką automobiliu su žmogumi pradedi bendrauti, užsimezga ryšis, jis atsiveria, tu gali jį nuraminti ar supažindinti su jiems svarbia informacija gyvenimo pradžiai ar kur kreiptis norint sutvarkyti biurokratinius reikalus. Tos kelionės man ilgai išliks atminty“.
Paklausus, kuo kitoks savanoriavimas ukrainiečių vaikų dienoje, R. Žironė pastebi, kad jis išties yra šiek tiek kitoks nei savanoriaujant kitur: „Pirmiausia dėl gerų emocijų. Vaikai yra nuostabūs ir linksmi. Net ir pabėgę nuo karo ir gyvenantys ne savo šalyje, dažnai būdami tik su mama ar močiute šiuose renginiuose jie šypsosi. Tai vieta, kur jie bent trumpam pamiršta baisią patirtį. Čia vyksta daug įdomių veiklų: vaikai žaidžia, piešia, šokia, dainuoja, juokauja, džiaugiasi naujais padovanotais žaislais. O kai matai išriedantį su dviračiu ar paspirtuku, pati negali nesišypsoti. Taip pat šis renginys parodė, kokie mes lietuviai esame dosnūs. Man pačiai į namus vežė dviračius tie, kurie negalėjo jų nuvežti į renginį, bet norėjo juos padovanoti Ukrainos vaikams. Toks susitelkimas tikrai glosto širdį“.
Lietuviai yra jautrūs ir dosnūs
Savanorystė moteriai suteikia galybę natūralių emocijų: „Pirmą savanorystės dieną ir ne viena ašara išriedėjo. Nes kaip bebūtų sutinki žmones, kurie patiria tokius gyvenimo vingius, kurių niekam nelinkėtumei. Prarasti namai, išsiskyrimas su artimiausiais. Viena mama sūnaus nematė kelias savaites ir susitiko tik Lietuvoje. Kai matai taip nuskriaustus žmones, sunku likti nuošalyje ir šaltai reaguoti. Tad tu gali tik jiems padėti būdamas šalia, pagelbėdamas tuo kuo gali, nuraminti papasakodamas apie savo šalį, apie mūsų žmones, apie mūsų kasdienybę, padėdamas jiems susitvarkyti kasdieninius reikalus tokius kaip užsirašyti į banką priėmimui ar paieškoti informacijos apie įsidarbinimimą. Jauti kad tiesiog būdamas šalia jau jiems ir padedi. Tai yra labai graži ir prasminga patirtis“.
R. Žironė kviečia ir kitus savanoriauti, nes tai, pasak jos, daryti tikrai labai verta dėl daugelio dalykų: „Man turbūt svarbiausia, kad sutinku labai daug įdomių žmonių. Aš visada sakiau, kad gyvenime įdomiausia yra žmonės, jų mintys, jų istorijos, jų emocijos. Visi jie skirtingi ir visi įdomūs. Kitas svarbus momentas yra suvokimas, kad kiekvienas žmogus darydamas labai nedaug gali padaryti labai daug. Pavyzdžiui, norėdamas vienai šeimai pagelbėti gauti reikalingų daiktų buičiai parašai postą socialiniuose tinkluose ir į jį atsiliepia galybė draugų, tuomet prirenki pilną mašinos bagažinę priaukotų daiktų. Tereikėjo tik parašyti ir įvyksta daug daugiau nei tikėjaisi. Žmonės pas mus yra labai geranoriški, labai dosnūs ir jautrūs. Tai pamatyti taip pat yra didelis džiaugsmas“.
Moters draugai, pasak jos, taip pat labai lengvai įsitraukia į savanorystę: „Užtenka tik papasakoti, pasidalinti patirtimi, ir jau atsiranda ne vienas, kuris nori jungtis prie šios veiklos. Vaikus aš taip pat bandau įtraukti į savanorystę. Jei galiu, visuomet pasiimu juos kartu“.
Padėka savanoriams
„Vienas gražiausių pastaruoju metu akyse įvykusių dalykų yra susijęs su Jumis, bičiuliai ir nepažįstamieji savanoriaujantys žmonės. Pastaruoju metu sulūžo mitas, kad tai daro tik moksleiviai (už socialines valandas) ir nelabai dirbantys, turintys daug laisvo laiko, žmonės bei šventieji. Šiandien savanoriauti pradėjo verslininkai, advokatai, chirurgai, architektai, studentai. Mano nuostabiausios naujos pažintys ir atradimai susiję su savanoriais. Suprantu, kad anksti švęsti, bet apsikabinti ir padėkoti tikrai galima. Tad šį šeštadienį, po paskutinės vasaros Draugų dienos kviečiame visus savanorius, visus savanoriavusius ir netgi tuos, kurie galbūt ateityje savanoriaus į festivaliuką prie Baltojo tilto. Kviečiame ir visų Lietuvos organizacijų savanorius, kur jų laukia nemokamas koncertas ir kitos pramogos“, – kviečia „Draugų dienos“ organizatorius, prodiuseris Laurynas Šeškus.
