Psichikos sveikatos specialistai šį terminą apibūdina kaip sutrikimą, reikšmingai paveikiantį žmogaus suvokimą, mąstymą ir elgesį, dažnai pasireiškiantį haliucinacijomis, kliedesiais ir iškreiptu realybės vertinimu. Gydytoja psichiatrė Gabrielė Germanavičienė sako, kad tokia būsena gali kelti baimę tiek ją patiriantiems, tiek aplinkiniams, tačiau svarbu toms baimėms nepasiduoti ir padėti saugiau pasijusti psichikos sutrikimą patiriančiam asmeniui.
„Šis sutrikimas nėra nuosprendis – jis yra gydomas ir kontroliuojamas, o tinkamas visuomenės požiūris gali labai palengvinti jį patiriančių žmonių padėtį“, – sako specialistė ir plačiau apžvelgia psichozės formas, rizikos veiksnius bei stereotipus, dažnai iškreipiančius visuomenės suvokimą apie šį sutrikimą.
Psichozės formos ir rizikos veiksniai
Psichozė gali būti ūmi arba lėtinė. Ūmi psichozė išsivysto staiga, dažniausiai kaip atsakas į provokuojančius išorinius veiksnius (traumuojantys emociniai išgyvenimai, psichoaktyvių medžiagų vartojimas, nemiga), bet gali atsirasti ir be aiškios priežasties. Lėtinė psichozė pasireiškia turintiems psichikos sutrikimą – tai gali būti nuolatinė psichozės būsena arba epizodiniai psichozės paūmėjimai, kuriems praėjus būklė laikinai palengvėja.
Yra keli psichikos sutrikimai, kuriems būdinga psichozės būsena: dažniausiai tai – šizofrenija, bet taip pat ji gali pasireikšti ir turintiems bipolinį sutrikimą ar depresiją. Kartais psichozė gali ištikti dėl tam tikrų neurologinių ligų, sutrikdančių smegenų veiklą. Psichozė nėra atskiras psichikos sutrikimas, tai – sutrikusios psichikos būsena, kuri gali atsirasti dėl labai įvairių priežasčių.
Gydytoja psichiatrė pabrėžia, kad psichozę gali lemti įvairių psichikai nepalankių veiksnių suma. Kai kurie iš jų yra biologiniai, tokie kaip paveldimumas, smegenų veiklos sutrikimai, neurotoksinių medžiagų vartojimas, kiti – psichologiniai, pavyzdžiui, traumuojantys įvykiai žmogaus vaikystėje, nepriežiūra, sunkios netektys, arba socialiniai – sunkios gyvenimo sąlygos, izoliacija, emigracija. Pasak specialistės, šie veiksniai gali skatinti įvairių psichikos sutrikimų atsiradimą, o taip pat ir išprovokuoti psichozę.
Vienas svarbių veiksnių, didinančių psichozės riziką, yra alkoholio ir narkotikų vartojimas, ypač ankstyvame amžiuje. Smegenys bręsta ilgą laiką – svarbios jų struktūros formuojasi nuo pirmųjų vaisiaus gyvavimo savaičių (t.y. dar iki gimimo) iki pat pilnametystės. Alkoholis ir toksinės medžiagos veikia besivystančias smegenis ir gali sutrikdyti šį formavimosi procesą.
Dar vienas reikšmingas psichozę galintis provokuoti veiksnys – miego trūkumas. „Kai žmogus dėl tam tikrų vidinių ar išorinių priežasčių ilgą laiką negali normaliai išsimiegoti arba žymiai sumažina miego trukmę, tai daro neigiamą įtaką jo psichikos būklei“, – pažymi G. Germanavičienė.
Pasak gydytojos, psichikos sutrikimų rizika yra didesnė tam tikrais gyvenimo tarpsniais. Ypač jautrus amžius tarp 16 ir 29 metų – šiuo amžiaus tarpsniu dažniausiai išryškėja tokie sudėtingi psichikos sutrikimai kaip šizofrenija ar bipolinis sutrikimas. Tačiau psichozė gali atsirasti ne tik dėl psichikos sutrikimo, bet ir kaip intoksikacijos – pvz., alkoholio ar narkotikų vartojimo ar kitokio smegenų pakenkimo padarinys. Ją gali nulemti ir didelės psichoemocinės traumos, kurias žmogus gali patirti bet kuriuo gyvenimo metu.
Moterims psichozės pasireiškimo pavojus dėl hormonų pokyčių gali padidėti pogimdyviniu ir menopauzės laikotarpiu. Vyresnio amžiaus žmonėms psichozės rizika didėja dėl nervų sistemos degeneracinių amžinių pokyčių, pavyzdžiui, esant demencijai. Taip pat psichozės gali atsirasti dėl smegenų auglių ar tam tikrų fizinių ligų (pvz., skydliaukės sutrikimų), darančių reikšmingą įtaką smegenų veiklai.
G. Germanavičienė pastebi, kad psichozei, kaip ir kitiems psichikos sutrikimams, būdinga tai, kad jų rizikos faktoriai sumuojasi ir gali pasireikšti ne iš karto. Pavyzdžiui, vienas šizofrenijos riziką didinančių veiksnių yra ankstyvas (iki 13 metų) marihuanos vartojimas. Tačiau būsena ir jos fone atsirandantys psichozės epizodai gali pasireikšti ne tuoj pat, bet po kelių metų ar net dešimtmečių.
Pašnekovė akcentuoja, kad žmogus dažniausiai nežino, ar turi polinkį į psichozę, tol kol nepatiria pirmo epizodo. „Kartais tą polinkį galima įtarti pagal kai kuriuos asmenybės bruožus ar dėl paveldimumo, tačiau tai labai subtilu ir sunkiai nuspėjama. Psichiatrai psichozę diagnozuoja tik tada, kai jau yra jai būdingi simptomai“, – sako ji.
Pagrindiniai psichozės požymiai
Psichozės epizodo metu žmogaus realybės suvokimas labai ryškiai pasikeičia. Pagrindiniai šios būsenos požymiai yra haliucinacijos ir kliedesiai. Haliucinacijos – tai jutiminio suvokimo sutrikimas, kai žmogus gali girdėti, matyti, užuosti tai, ko nėra, gali jausti pasikeitusi skonį ar su išoriniu poveikiu nesusijusius prisilietimus. Todėl ir haliucinacijos gali būti regos, klausos, skonio, uoslės, lytėjimo, priklausomau nuo to, kokio jutimo suvokimas sutrinka. Kliedesiai – tai mąstymo sutrikimas, kai kyla mintys ir įsitikinimai, kurie neatitinka tikrovės, tačiau žmogus yra visiškai įsitikinęs jų tikrumu. Žmogus gali manyti, kad kiti jo atžvilgiu yra priešiški arba nori jam pakenkti. Gali atsirasti įsitikinimas, kad jis gali suprasti kitų mintis arba priešingai – kad aplinkiniai supranta, ką jis galvoja.
„Sutrikęs aplinkos suvokimas ir tikrovės neatitinkančios mintys reikšmingai sutrikdo žmogaus santykį su aplinka, gali sukelti išgąstį, susijaudinimą, įtarumą ir skatinti atsiribojimą“, – aiškina gydytoja. Sunkias psichozės formas dažnai lydi ir pasimetimas, sumišimas, žmogaus gali tapti dezorientuotas laike, erdvėje ar netgi savyje, pavyzdžiui, jis gali nebesuprasti, kaip grįžti į namus arba jaustis esąs kažkuo kitu, nei buvo iki psichozės.
Kaip psichozę gali atpažinti aplinkiniai
Specialistė sako, kad nors žmogui esant psichozės būsenoje, aplinkiniai nežino, ką jis mato, jaučia ir galvoja, psichozės epizodą galima atpažinti pagal sutrikusį elgesį ir kalbą. Psichozės simptomai skirstomi į pozityvius ir negatyvius: pozityvūs simptomai yra įvairūs realybės iškraipymai, haliucinacijos, kliedesiai, neadekvatus elgesys, o negatyvūs – užsisklendimas savyje, apatija, motyvacijos stoka, emocinis šaltumas.
„Pozityvūs simptomai labiau būdingi psichozės paūmėjimo metu, o negatyvūs simptomai – kai ūmi būklė atslūgsta, bet žmogus vis tiek lieka sutrikęs“, – teigia Gabrielė Germanavičienė.
G. Germanavičienė atkreipia dėmesį, kad esant psichozei vien psichologo pagalbos neužtenka, nes tai yra sunkus psichikos sutrikimas, reikalaujantis ir medikamentinio gydymo. Todėl susidūrus su psichozės epizodu, būtina kreiptis į psichiatrą, kuris gali parinkti tinkamą gydymą ir padėti stabilizuoti psichozę patiriančio žmogaus būklę.
Psichiatrė aiškina, kad pagalba psichozę patiriančiam žmogui priklauso nuo jo būklės ir simptomų sunkumo. Jeigu žmogus dėl psichikos sutrikimo tampa pavojingas sau ar aplinkiniams, tuomet būtina reaguoti nedelsiant. „Tokiu atveju žmonės, esantys šalia – artimieji, bendradarbiai ar sveikatos priežiūros specialistai – turėtų pasirūpinti, kad žmogus kuo greičiau patektų pas psichiatrą, net ir tada, kai jis pats nenori pagalbos“, – sako specialistė.
Vis dėlto yra atvejų, kai psichozę patiriantis žmogus yra ramus ir neatrodo pavojingas nei sau, nei aplinkiniams. Tokiu atveju, pasak G. Germanavičienės, svarbu kiek įmanoma leisti jam pačiam apsispręsti dėl pagalbos. „Dažniausiai žmonės nusprendžia ieškoti pagalbos, kai pajaučia, kad aplinkiniai jais nuoširdžiai rūpinasi ir siekia sumažinti jų kančią. Visi norime išvengti skausmo ir kentėjimo, nesvarbu, ar turime psichikos sveikatos sutrikimų, ar sergame fizine liga“, – pabrėžia psichiatrė. Todėl svarbu pasistengti rasti tinkamus žodžius ir atliepti žmogaus kančią – tai padeda jam pripažinti savo būklę ir paskatina kreiptis į specialistą.
Gydytoja pabrėžia, jog labai svarbu, kad žmogus pats sutiktų priimti pagalbą, nes tai padidina problemos sprendimo veiksmingumą. „Visada geriau, kai žmogus pats sutinka priimti pagalbą, supranta, kad jam tos pagalbos reikia, nes tada jis yra labiau pasiruošęs, – teigia psichiatrė. – Mano manymu, priverstinė pagalba turi menką terapinį poveikį. Ji veikia kaip suvaldymo priemonė, kai žmogus dėl savo būsenos gali padaryti destruktyvių veiksmų sau ar aplinkiniams. Reikia bandyti atrasti sutarimą su žmogumi, kad jis patikėtų, jog pagalba jam reikalinga ir būtų aktyvus visame procese.“
Pagalbos priemonės ir psichozės valdymas
Psichozės valdymas reikalauja kompleksinio požiūrio. Specialistė primena, kad psichiatrijoje taikomas biopsichosocialinis modelis – siekiant padėti patiriantiems psichozės priepuolius, taikomi tiek biologiniai (vaistai), tiek psichologiniai, tiek socialiniai metodai. Medikamentiškai psichozė dažniausiai valdoma antipsichoziniais vaistais, kurie padeda kontroliuoti simptomus, sumažindami dopamino lygį smegenyse. Tačiau, anot gydytojos psichiatrės, labai svarbi ir psichosocialinė reabilitacija – tai atvejo vadyba paremta pagalba, kuri yra nukreipta į gyvenimo kokybės gerinimą. Jos metu žmogus atkuria prarastus įgūdžius, mokosi suprasti ir kontroliuoti savo būseną, yra skatinamas atkurti socialinius ryšius, susirasti darbą. Tai padeda žmogui vėl atgauti viltį ir kurti darnesnį santykį su aplinka ir pačiu savimi.
Mitai ir realybė: ar psichozė tikrai kelia grėsmę
Pasak pašnekovės, vienas labiausiai paplitusių ir klaidingų įsitikinimų apie psichozę yra nuomonė, kad psichozės metu žmonės visada pavojingi aplinkiniams. G. Germanavičienė sako, kad šis mitas yra labai žalingas, nes iš tikrųjų psichozę patiriantys žmonės žymiai dažniau kelia pavojų patys sau, o ne aplinkiniams.
„Įsitikinimas, kad psichozę patiriantys žmonės yra pavojingi, labai stigmatizuoja šiuos žmones. Tai didina atskirtį ir trukdo juos suprasti ir priimti. Aišku, būdamas psichozės būsenoje žmogus dėl neteisingo aplinkos suvokimo ir vertinimo gali jaustis puolamas ir tuomet pats gali tapti priešišku. Tačiau ir nepatiriantys psichozės žmonės gali būti agresyvūs ar pavojingi. Todėl yra svarbu pažinti žmogų, o ne vadovautis išankstinėmis nuostatomis“, – pabrėžia gydytoja.
Anot pašnekovės, agresyvaus elgesio pavojus didėja, kai psichozę patiriantis asmuo vartoja psichoaktyvias medžiagas. „Psichozė ir apsvaigimas nuo psichoaktyvių medžiagų yra labai pavojingas derinys. Nuo alkoholio ar narkotikų apsvaigę žmonės, ir nepatirdami psichozės, gali tapti agresyvūs“, – sako specialistė.
Visuomenėje gan plačiai paplitęs ir mitas, kad psichozė yra neišsprendžiama problema ir kad ją patiriantys žmonės nebegali gyventi visavertiškai. Tačiau psichikos sveikatos specialistė pažymi, kad net ir ilgalaikė šizofrenija nėra nuosprendis visam gyvenimui, nes šiuolaikinės pagalbos priemonės padeda sėkmingai kontroliuoti simptomus, o tai daugeliui psichikos sutrikimą turinčių žmonių leidžia sėkmingai sugrįžti į įprastą gyvenimą.
Gydytoja sako, kad visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, stiprėja tendencija ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms su ilgalaikiais psichikos sutrikimais vėl integruotis į visuomenę ir tapti pilnaverčiais jos nariais. Siekiama, kad jie galėtų jaustis pilnateisiai visuomenės nariai, nepriklausomai nuo diagnozuotų sutrikimų. „Svarbiausia yra ne tai, kokia diagnozė, o tai, kiek kokybiškai žmogus gyvena“, – pabrėžia pašnekovė.
G. Germanavičienė primena, kad gavus tinkamą pagalbą, psichozė tampa kontroliuojama būkle, todėl svarbiausia – kreiptis į specialistą jau pastebėjus pirmuosius simptomus. Psichiatras nustatys tikslią diagnozę ir pasiūlys geriausius būdus šiai būklei kontroliuoti.
Kaip sumažinti psichozės stigmą
Pasak pašnekovės, stigma yra viena didžiausių kliūčių, trukdančių psichozę patiriantiems asmenims kreiptis pagalbos. Psichozės stigmą mažinti padeda švietimas ir informavimas: atvira diskusija, žinių apie šią būklę, informacijos sklaida, patyrių psichozę kalbėjimas apie savo patirtis, dalinimasis atsigavimo istorijomis leidžia geriau suprasti tikrąją psichozės prigimtį ir sumažina tiek ją patiriančių, tiek aplinkinių baimę.
„Svarbu, kad visuomenė suprastų, jog psichikos sveikatos sunkumai – tai dalis mūsų kasdienio gyvenimo, ir kaip mes rūpinamės savo fizine būkle, taip turėtume rūpintis ir psichikos sveikata. Psichozė nėra gyvenimo nuosprendis, tai – valdomas sveikatos sutrikimas, todėl svarbu kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus“, – baigdama pokalbį dar kartą pabrėžia gydytoja psichiatrė Gabrielė Germanavičienė.