Psichoterapeutas Laurinaitis įvardijo didžiąsias bendravimo klaidas: jos nesikeičia jau daug šimtmečių

„Tikra tiesa, kad, kalbant apie kitų žmonių bendravimą, labiausiai dirgina tai, kas yra apie mus – mūsų jautrias zonas ir skaudžius dalykus, kuriuos ne visada net suvokiame“, – taip teigia naują knygą apie bendravimą „Žuvis vandenyje“ išleidęs psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, bendravimas iš pirmo žvilgsnio vyksta natūraliai it kvėpavimas, tačiau didžioji dalis psichoterapijos kabinete sprendžiamų problemų – neefektyvaus bendravimo padarinys. Psichoterapeutas dalijasi, kodėl tokie svarbūs pirmieji ketveri žmogaus gyvenimo metai, kaip pasakyti tai, ką nori iš tikrųjų, ir ko nereikėtų daryti bendraujant su kitais žmonėmis.

Kas įvyksta per pirmuosius vaiko metus – lieka visam gyvenimui

Nors suaugę savo bendravimo įgūdžius galime bandyti keisti ir pagerinti, vis dėlto tai, kokius pagrindus turime, priklauso ne visai nuo mūsų pačių.

„Tyrimai rodo, kad iki ketverių metų vaikas apie žmones, santykius ir bendravimą išmoksta tiek, kiek paskui per ateinančius aštuonerius. Svarbu suprasti, kad mūsų sugebėjimas klausyti, girdėti ir suprasti kitą priklauso ne nuo mūsų pačių, o nuo artimiausios aplinkos – kitaip sakant, nuo to, kaip mama ar tėtis sugeba išgirsti, suprasti ir atjausti patį vaiką“, – aiškina psichoterapeutas.

Jo teigimu, pirmieji vaiko gyvenimo metai – labai sudėtingas periodas, todėl tėvams skirtas vaidmuo – ypač svarbus.

„Pavyzdžiui, mūsų saugumo jausmas šitame pasaulyje –atėjau iš esmės į saugų ar pavojingą pasaulį – susiformuoja per pirmuosius dvylika gyvenimo mėnesių. Tad tai, kiek tais pirmaisiais gyvenimo metais reikalingo gauname iš pasaulio, nulemia, kaip jaučiamės vėliau visą gyvenimą“, – tvirtina specialistas.

Sėkmingo bendravimo paslaptis – paprasta

Anot psichoterapeuto, mes gyvenam „gerai“ arba „blogai“ būdami tarp žmonių, ne vieni, o tai reiškia, kad bendravimo procesas lemia ir mūsų savijautą – tiek psichinę, tiek fizinę sveikatą. Vis dėlto, bendraudami su kitais žmonėmis, pasak E. Laurinaičio, žmonės jau šimtmečiais kartoja tas pačias klaidas, nors jas ištaisyti – visai nesunku.

„Viena didžiųjų bendravimo klaidų – nemokėjimas klausyti. Dažniausiai, kai kitas žmogus šneka, mes nesiklausome, ką jis sako, o skubame galvoti apie tai, ką norime jam atsakyti. Kitaip sakant, visas pastangas nukreipiame į reakciją, užuot bandę suvokti ir išgirsti, kas mums sakoma iš tikrųjų“, – pasakoja psichoterapeutas.

Specialisto teigimu, klausytis atidžiau paprasta: kai kitas kalba, tiesiog klausyti, ką jis sako, o jeigu nesupranti – perklausti ir pasitikslinti, ką žmogus iš tikrųjų nori pasakyti; taip galima išvengti nesusipratimų ir neteisingų interpretacijų.

„Dažnai mes neklausome ne todėl, kad nesuprantame, o todėl, kad nenorime suprasti. Mes nenorime tų žinių, kurias perduoda pašnekovas. Turime savo požiūrį ir esame įsitikinę, kad mes vieninteliai teisūs. Tad antroji didžioji bendravimo klaida – savo tiesos besąlygiškas vertinimas ir nenoras matyti santykinę tiesą, kuri visada individuali. Jeigu mes norime susitarti, tas tiesas reikia suderinti ir susišnekėti per kompromisą“, – teigia psichoterapeutas.

Svarbiausia – nekaltinti ir nebandyti pakeisti kito

Vienas nemaloniausių bendravimo procesų žmogui – gauti kritikos. Vis dėlto, anot E. Laurinaičio, kritika dažnai būna bevaisė.

„Kai žmogus sulaukia kritikos, jam dažniausiai norisi gintis. Tada krinta savivertė, statusas ir reikšmė pokalbio metu. Tam, kad nebūtų šių reakcijų, reikia pabandyti išsiaiškinti, kas iš tos kritikos iš tiesų svarbu mano pašnekovui. Ką jis nori išgirsti arba gauti. Kritika, kaip įprasta, yra nukreipta į elgesį – „tu darai taip, o reikia daryti taip“. Bet juk tai, kaip mums reikia elgtis, geriausiai žinome tik mes patys“, – įsitikinęs specialistas.

E. Laurinaičio teigimu, tam, kad žmogus keistų savo elgesį, jis pats turi priimti šį sprendimą: „Niekas pakeisti kito žmogaus negali. Šventa taisyklė yra tokia: galime pakeisti tik vieną žmogų pasaulyje, ir tai esame mes patys.“

Jei norime būti geresni pašnekovai, psichoterapeutas pataria išmokti stebėti save ir įsisąmoninti, kokie bendravimo pagrindai buvo sudėti per pirmuosius gyvenimo metus.

„Visų pirma, reikia paties žmogaus supratimo, kad vaikystėje kažką jis gavo ne taip arba negavo iš viso ir be to kenčia ne tik jis, bet ir jo brangiausi žmonės. O vėliau reikia pažiūrėti, kiek gali tas žmogus pakeisti pats, o kiek reikia profesionalios pagalbos“, – teigia E. Laurinaitis.

Pasak jo, su artimiausiais žmonėmis, draugais svarbu palaikyti ir tiesioginį kontaktą.

„Gyvenimas per nuotolį – neįmanomas. Kad ir kiek gerai mes bendrautume per nuotolį (o tai tikrai sumažina pasaulio dydį ir taip suartina esančius toli), tai neatstos gyvo bendravimo. Mums reikia būti kartu ne tik matant vaizdą ir girdint žodžius, bet ir prisiliečiant, jaučiant vienas kitą apsikabinus ir pabučiavus. Todėl nuotolinis bendravimas yra geras pagalbininkas, bet ne geras instrumentas visam bendravimui atstoti“, – įsitikinęs psichoterapeutas E. Laurinaitis.