Apie tai, kokią įtampą tenka patirti dirbant su jautriomis visuomenei temomis, kylančius sunkumus ir motyvaciją kalbamės su žinomu žurnalistu ir knygų autoriumi Dainiumi Sinkevičiumi. Jau daugiau nei 20 metų apie teisėsaugos aktualijas, nagrinėtas bylas ir nusikaltimų istorijas rašantis žurnalistas tiki, kad tiesa ir viešumas yra pagrindinės priemonės siekiant kovoti su neteisybe, apsaugoti pažeidžiamiausius ir paskatinti visuomenę veikti. Nepaisydamas emocinio krūvio, jis pasirengęs tęsti savo darbą, tikėdamas, kad kiekviena istorija gali bent kažkiek pakeisti pasaulį.
Kas jus paskatino tapti žurnalistu ir pasirinkti būtent šią sritį?
Žurnalistika man daugiau nei profesija – tai mano gyvenimo būdas, atsakomybė ir galimybė prisidėti prie teisingesnio pasaulio. Mane traukia istorijos, kurios yra sudėtingos, skaudžios, bet nepaprastai svarbios. Tokios, kurios priverčia visuomenę kelti nepatogius klausimus ir atkreipti dėmesį į problemas, kurios dažnai lieka nepastebėtos. Visada norėjau giliau suprasti pasaulį, ieškoti atsakymų ir suteikti balsą tiems, kurių niekas negirdi arba nenori girdėti.
Per savo karjerą aprašėte daugybę sukrečiančių istorijų. Ar prisimenate tokią, kuri jus palietė labiausiai?
Sunku išskirti konkrečią istoriją, nes kiekvienam nukentėjusiam žmogui jo skausmas yra pats didžiausias. Baisūs nusikaltimai, kuriuos esu aprašęs, visuomet išlieka atmintyje. Kartais sakau, kad manęs jau niekuo nebeįmanoma nustebinti, deja, vis dar pasitaiko nusikaltimų, kurie tikrai labai sukrečia.
Skaudžiausiai į atmintį įsirėžia nusikaltimai, susiję su mažamečiais vaikais. Šie įvykiai palieka gilų įspaudą ne tik mano profesinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime. Pamenu, dirbau jau ne vienerius metus, buvau aprašęs daugybę įvairiausių nusikaltimų, bet istorijos, nutikusios viename nedideliame miestelyje, iki šiol negaliu užmiršti – ji sukrėtė iki širdies gelmių. Jaunas vyras užpuolė pro miškelį į namus iš mokyklos dviračiu važiavusią mažametę mergaitę, ją išžagino, o paskui nužudė. Po kelių dienų miškelyje paslėptą kūną atrado mergaitės tėvai. Tai buvo didžiulė tragedija ne tik šeimai, bet ir visam miesteliui – laidotuvėse dalyvavo kone visi gyventojai.
Po laidotuvių nuvažiavau pas mergaitės mamą. Tai buvo ilgas ir jautrus pokalbis, kurio niekada nepamiršiu. Motina, netekusi vienturtės dukros, kaltino save, kad tą dieną nenuėjo pasitikti savo mažylės – nors mokykla buvo vos už kilometro nuo namų, o mergaitė jau buvo įpratusi į ją važiuoti tėvų padovanotu dviratuku. Mamos skausmas buvo beribis. Tuomet supratau, kad tokiomis akimirkomis pirmiausia turiu būti žmogus, o tik po to žurnalistas. Šis pokalbis mane išmokė empatijos ir atsakomybės.
Manau, kad niekada nereikia slėpti emocijų. Nereikia bijoti parodyti savo jausmų ar nubraukti ašarą – būtent taip buvo, kai kalbėjausi su mergaitės mama. Po laidotuvių ji liko visiškai viena. Jai labai reikėjo išlieti savyje užgniaužtą skausmą, nors ši netektis, neabejoju, lydės ją visą gyvenimą.
Deja, Lietuvoje nusikaltimų aukos dažnai lieka nuošalyje. Vykstant baudžiamajam procesui nusikaltimus įvykdę asmenys turi daugybę teisių – jie gali meluoti, kurti išgalvotas gynybines versijas ir net kaltinti nukentėjusiuosius bei jų artimuosius. Už tokį elgesį jiems net nenumatyta atsakomybė. Tačiau kaip turėtų jaustis motina, kurios dukrą šaltakraujiškai išniekino, girdėdama baisius ir žeminančius žodžius?
Toks jau esu – visada stoju į nukentėjusiųjų pusę. Jie dažnai būna labai silpni, pažeidžiami, ir, deja, mūsų šalyje net nesulaukia jokios psichologinės pagalbos. Apskritai galiu drąsiai pasakyti: aukos niekam nerūpi. Jos turi pačios „susitvarkyti“ su savo emocijomis. Ir niekam neįdomu, ar joms tai pavyksta. Tai – skaudu ir neteisinga.
Kartais manoma, kad dirbant su jautriomis temomis ilgainiui „atbunkama“ ir informacija nebepriimama asmeniškai. Kiek tame tiesos? Ar tikrai laikui bėgant išmokstama atsiriboti?
Negaliu sau leisti atsiriboti nuo kitų žmonių netekčių ar patirto skausmo. Tai būtų nesąžininga – nemanau, kad tokiu atveju sugebėčiau dirbti žurnalistinį darbą, nors ir suprantu, jog toks požiūris yra emociškai sudėtingas. Žurnalistas turi būti sąžiningas ne tik savo skaitytojų, bet ir savo paties atžvilgiu. Vis dažniau, rašydamas straipsnį itin jautria tema, užsisklendžiu savyje – turiu bent dalinai „išjausti“ tai, ką patyrė nusikaltimo auka. Tikiu, kad tik taip galiu tinkamai perteikti jų istorijas. Mano tikslas – kad skaitytojas išgyventų emocijas, o žmogus, kurio istoriją pasakoju, būtų išgirstas. Tikiu, jog tokiu būdu galiu prisidėti prie pokyčių, ir tai – labai didelė atsakomybė.
Žinau, kad kiekvienas, dirbantis su jautriomis temomis, privalo valdyti emocijas, gebėti atsiriboti ir, kaip dažnai sakoma, „negyventi kitų gyvenimo“. Tačiau, kaip jau minėjau, pirmiausia esu žmogus, o tik paskui – žurnalistas. Neslėpsiu, yra nemažai istorijų, kurios taip ir neišvydo dienos šviesos – baisių nusikaltimų aukų privatumas ir jų gyvenimai man yra daug svarbesni nei vienadienė publikacija, kuri galėtų dar labiau pažeisti ir taip jau kraujuojančias jų širdis. Liūdna, bet iki šiol tenka girdėti nuomonę, kad kad nusikaltimų aukos pačios kaltos dėl to, kas joms nutiko. Daug žmonių net nenori jų išgirsti ar suprasti. Neslėpkime – kartais, net nežinodami visų aplinkybių, mėgstame kitus nuteisti.
Kiekvieną jautrią istoriją, kurią rašau, priimu asmeniškai. Tikiu, kad tai supranta ir jaučia ne tik tie žmonės, apie kurių nelaimingą gyvenimą pasakoju, bet ir skaitytojai. Taip pat tikiu, kad mano papasakotos istorijos keičia visuomenės požiūrį į nusikaltimų aukas. Jų išklausymas ir atjauta bent iš dalies padeda atsitiesti. Mano darbas nesibaigia straipsnio parašymu – žinau, kaip sunku nukentėjusiesiems gyventi toliau. Nemažai jų dėl to, kas nutiko, kaltina save, nors taip neturėtų būti. Todėl stengiuosi juos palaikyti kuo ilgiau ir tik tada, kai matau, jog žmogus sugebėjo susitvarkyti su emocijomis, o skausmas liko praeityje, atsitraukiu. Svarbiausia, kad jis sugebėjo atversti naują gyvenimo knygos puslapį ir nebesižvalgo į skaudžią praeitį.
Tikiu, kad kiekviena mano paviešinta istorija gali apsaugoti kitus vaikus. Tikiu, jog mano straipsniai leidžia žmonėms pamatyti tai, ką daugelis norėtų ignoruoti. Taip, aš išgyvenu, bet žinau, kad savo straipsniais suteikiu galimybę pasisakyti tiems, kurių skausmas dažnai lieka nepastebėtas.
Rašydamas apie siaubingas istorijas jaučiu atsakomybę ne už kiekvieną parašytą žodį, bet už kiekvieną raidę. Gilindamasis į nukentėjusiųjų patirtis, dažnai pajuntu, kad skausmas, apie kurį rašau, tampa mano paties skausmu. Kiekviena istorija yra lyg durklas į širdį. Visada stengiuosi surasti atsakymus – kodėl taip nutiko, kodėl to nebuvo galima išvengti. Neslėpsiu, rašydamas dažnai jaučiu didelį pyktį, sielvartą ir neviltį – tai, ką išgyveno nusikaltimų aukos.
Ar kada nors norėjote viską mesti? Kas jus sulaiko ir skatina eiti toliau?
Ne, neturiu teisės taip pasielgti. Ne kartą esu sulaukęs nuoširdžių padėkos žodžių už laiku ištiestą pagalbos ranką ar net už tai, kad tiesiog išklausiau. Ne paslaptis, kad dar ir šiandien nutinka situacijų, kai žurnalistas žmogui tampa paskutine viltimi. Labai džiaugiuosi, kai prisidedu prie pokyčių visuomenėje, kai pavyksta padėti žmogui atsitiesti net po sunkiausių emocinių traumų. Tai nepaprastai svarbu – mano nuomone, žurnalistai turi ne tik padėti visuomenei sužinoti, kas vyksta šalia mūsų, bet ir savo publikacijomis skatinti pokyčius bei formuoti požiūrį.
Kartais save kaltinu, kad negaliu padaryti daugiau, tačiau suprantu, kad nukentėjusieji dažnai gyvena tyloje, o jų istorijos lieka už uždarų durų. Kai pradedu rašyti, tampu jų balsu – siekiu, kad jie būtų išgirsti.
Kiekviena paviešinta istorija gali pakeisti visuomenę bent vieno žmogaus akimis. Tokios istorijos palieka gilią žymę mano širdyje ir mintyse. Vis dėlto žinau, kad mano darbas suteikia prasmės jausmą. Tikiu, jog tai, ką darau, yra labai svarbu. Negaliu užmerkti akių ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Negaliu tylėti, nes yra daugybė žmonių, kurie bijo, gėdijasi ar tiesiog neturi galimybių kalbėti apie tai, ką patyrė ir išgyveno.
Kartais atrodo, kad stoviu ant bedugnės krašto, bandydamas išlaikyti pusiausvyrą tarp skausmo ir nevilties. Tačiau tuo pat metu žinau, kad kiekviena papasakota istorija yra galimybė ką nors pakeisti. Tikiu, jog net ir sunkiausiose situacijose galima rasti kelią į šviesą.
Kol bus vaikų, kuriuos reikia apsaugoti, aš ir toliau rašysiu. Man tai daugiau nei darbas – tai mano indėlis į teisingumą ir tikėjimą, jog kalbėjimas gali sukurti pokyčius.
Tylėjimas ir nenoras matyti, kas vyksta šalia mūsų, yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl tokių nusikaltimų nemažėja. Kaip jau minėjau, aukos lieka su savo skausmu. Mano tikslas – paviešinti tiesą, apsaugoti tuos, kurie negali apsiginti, ir parodyti, kad tokie nusikaltimai negali likti nepastebėti.
Ar matydamas tiek skausmo ir neteisybės, vis dar sugebate pozityviai žiūrėti į pasaulį?
Manęs niekas nevertė pasirinkti kelią, kuriuo einu jau daugybę metų. Niekada dėl to nesigailėjau, esu įsitikinęs, kad ir nesigailėsiu. Tai yra mano pašaukimas.
Kaip jau minėjau, žinau, jog žurnalistams dažnai rekomenduojama atsiriboti nuo itin jautrių istorijų, stengtis jas kuo greičiau pamiršti. Tačiau visi mes esame žmonės, o kiekviena situacija yra individuali. Visada stengiuosi į gyvenimą žvelgti su optimizmu, tačiau kartu suprantu, kad jame visuomet bus ne tik šviesių, bet ir tamsių spalvų. Reikia išmokti priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.
Kaip susidorojate su su emociniu pėdsaku, kuris neišvengiamas dirbant su itin jautriomis temomis?
Nevengiu baisių ir itin jautrių istorijų. Visuomenė turi teisę žinoti, kas vyksta šalia mūsų, o nusikaltėliams viešumas kartais tampa didesne bausme nei teismo paskelbtas nuosprendis. Mano darbe labai svarbu išlaikyti empatiją.
Emocinis pėdsakas, žinoma, visuomet išlieka – tai natūralu, ir į tai žiūriu kaip į neišvengiamą savo darbo dalį. Vis dėlto, neslėpsiu, kartais stengiuosi „pabėgti“ – išvykstu iš Lietuvos. Aišku, ne visuomet pavyksta atsiriboti nuo giliai į širdį įsirėžusių istorijų. Būna, kad net išvykus tenka bendrauti su nusikaltimų aukomis, tačiau jų negaliu atstumti ar palikti nuošalyje. Puikiai suvokiu, jog mano problemos dažniausiai yra niekas, palyginti su tuo, ką išgyvena jie.
Jus asmeniškai paliečia ne tik pačių istorijų „sunkumas“, bet ir aplinkinių reakcija į jas. Po publikuotais tekstais neretai pasipila pasipiktinusių žmonių komentarai, kam viešinate tokias istorijas ir tokius tekstus. Kokia Jūsų reakcija į tai, ir ką norėtumėte pasakyti tokiems komentatoriams?
Publikacijose niekuomet nepateikiu savo nuomonės. Stengiuosi išlikti profesionaliai objektyvus ir visiems vienodai teisingas, tačiau suprantu, kad visuomenė kelia vis daugiau lūkesčių žurnalistams ir turi teisę juos kritikuoti. Vis dėlto, manau, jog priekaištai turi būti pagrįsti.
Žiniasklaida kasdien publikuoja daugybę straipsnių įvairiausiomis temomis, ir kiekvienas žmogus turi teisę atsirinkti, ką skaityti, o ko – ne. Itin jautrios istorijos apie prieš mažamečius ar nepilnamečius įvykdytus seksualinius nusikaltimus visuomet sukrečia visuomenę. Tai – natūralu. Aš ir pats labai norėčiau, kad tokių istorijų nebūtų ir apie jas nereikėtų rašyti. Tačiau jų nutylėti taip pat negalima. Teisėsaugos pareigūnai dažnai vengia skelbti informaciją apie tokius nusikaltimus, o juos viešindamas, siekiu parodyti žmonėms, jog šalia mūsų egzistuoja ir kitokia visuomenės dalis – žmonės, turintys pedofilijos sutrikimą, įvykdę žmogžudystę, turintys seksualinio potraukio sutrikimų. Viešumas gali padėti kitiems išvengti baisių nusikaltimų. Be to, viliuosi, jog galbūt ir tie, kurie skriaudžia savo ar kitų vaikus, perskaitę sukrečiančias istorijas, susimąstys ir pakeis savo elgesį.
Nė vieno komentatoriaus nesmerkiu – visi turime teisę išsakyti savo nuomonę. Kartais žmonės nepagalvoja, ką sako, ir reaguoja impulsyviai. Visgi noriu pabrėžti, kad tokios temos, kuriomis rašau, sukelia labai stiprias emocijas. Ne visi sugeba jas priimti ar suprasti. Tačiau aš negaliu tylėti – tyla yra pavojingesnė už tiesą. Ir tai nėra mano sugalvoti žodžiai. Mes privalome apsaugoti pažeidžiamiausią visuomenės dalį – jeigu jie nesulauks pagalbos ir teisingumo, liks vieni su savo skausmu.
Rašau apie tai, nes noriu apsaugoti vaikus. Visi nusikaltėliai turi suvokti, kad jų veiksmai nebus toleruojami ar pateisinami, o nusikaltimų aukos neliks vienos. Jos turi netylėti ir kreiptis pagalbos, kad ir kaip tai būtų sunku. Tylėdami arba apsimesdami, kad tokie dalykai nevyksta, mes sukuriame dar didesnę erdvę tokiems nusikaltimams klestėti.
Rašau apie tai, nes žinau, kad tylėjimas nieko nepakeis. Tie, kurie piktinasi tokiais straipsniais turi suvokti, jog jie tampa nusikaltėlių sąjungininkais. Tuo tarpu viešumas gali padėti sustabdyti nusikaltimus ir apsaugoti galimas aukas.
Nenoriu, kad mes apsimestume, jog nieko nevyksta. Turime garsiai kalbėti ir neignoruoti šios problemos. Nebijau kritikos, tačiau tiesa, mano nuomone, yra pats svarbiausias dalykas. Viešinti tokias istorijas yra būtina. Tylėjimas – pavojingiausias ginklas tų žmonių rankose. Viešumas yra mūsų visų apsauga, nepaisant to, kad tiesa gali būti nemaloni.