– Kiek mes, kaip visuomenė, esame pasiruošę kalbėti apie įtraukųjį ugdymą, priimti vaikus, turinčius individualių ugdymosi poreikių, Vytautai?
– Procesas vyksta, jis, akivaizdu, skausmingas. Prieš metus „Delfi“ portale startavo iniciatyva „(Ne)matomi“, iki tol temų apie žmones su negalia, įtraukųjį ugdymą nedaug kas rašė, nedaug kas apie tai kalbėjo. Per metus išleidome 350 straipsnių, vidutiniškai vieną tokią temą perskaito apie 15 tūkst. skaitytojų.
Įtraukusis ugdymas, nemeluosiu, yra kontroversiškiausia tema. Ir ji generuoja 20, 30 ir 50 tūkst. paspaudimų. Kodėl kontroversiška? Dėl to, manau, kad mes, kaip visuomenė, nesame patikėjusi ta idėja. Aš kalbu ne apie save, kaip visuomenės narį, nes aš seniai esu tuo patikėjęs, dėl to, kad esu tiesiogiai su tuo susijęs – mano vaikas turi sunkios formos autizmo spektro sutrikimą. Aš patikėjau tuo, kai su tuo susidūriau.
Bet, pamenu, kai pats augau, mokiausi, tokių vaikų nemačiau. Gyvenau bendrabutyje, lankiau tuo metu prestižinę gimnaziją, ir tokių vaikų, nei turinčių matomą, nei nematomą negalią prieš 20 metų nemačiau nė vieno. Bendrabutį nuo pastato, kuriame, žinojome, yra kitokių vaikų, skyrė krepšinio žaidimo aikštelė. Penkerius metus pragyvenau tame bendrabutyje, bet tų vaikų nė karto nemačiau. Aišku, jų ir mokykla nebuvo įtraukusi. Labai džiaugiuosi, kad prieš 10 metų ta įstaiga – internatas – buvo uždaryta.
Tikriausiai aš pats iki galo nesuprasčiau, galvočiau, o kodėl to reikia, jei pats nesusidurčiau. Susidūręs suprantu, kad to labiausiai reikia ne tėvams, ne mokytojams, o tokiems kaip aš prieš 20 metų.
– Juventa, kaip visa tai atrodo jūsų akimis?
– Esu ergoterapeutė, dirbu su vaikais, turinčiais sunkiausią negalią Vilniaus mieste, t. y.: cerebrinis paralyžius, intelekto negalia, sunkių formų Dauno sindromas ir autizmo spektro sutrikimas. Dauguma tų vaikų nekalba, jie komunikuoja akimis, šypsenomis, juoku, gestais, prisilietimais. Iš tiesų jaučiuosi labai laiminga dirbdama su jais. Mano mama, kuriai – 70-imt, negali to suprasti. Ji sako: „Man būtų gaila vaikų, turinčių negalią.“ O man negaila. Todėl, kad jie yra mano vaikai.
Dėstydama Vilniaus kolegijoje būsimiems ergoterapeutams užduodu klausimą: ką pirmiausia pamatote išgirdę žodį „negalia“. Neįgaliojo vežimėlis būna vienas dažniausių atsakymų. Nes tą negalią mes suprantame kaip akivaizdžiai išreikštą dalyką. Tačiau gali būti ir neakivaizdžiai išreikšti dalykai.
Dar vienas aspektas – nė vienas specialistas nežinos apie tą vaiką daugiau negu jo mama ar tėtis. Ir dėl to mamą ir tėtį reikia mylėti, gerbti ir vertinti. Nes aš dirbu įstaigoje, kurioje vaikai yra palikti. Jie yra nereikalingi tėvams. Mes gauname vos gimusią mergytę dėl to, kad jos kitas raumenų tonusas – taksija – yra kaip skuduriukai, ir mama po ilgų laukimo metų jos iš karto atsisako.
Tie vaikai, su kuriais aš dirbu, laukia ir meilės, ir pagarbos, nežiūrint į tai, kad jie turi didelę negalią.
Juokingai skamba komentarai po straipsniais, kurių autoriai rašo, kad reiktų ištirti priežastis, kodėl vaikai gimsta turėdami vieną ar kitą negalią, ir su jomis kovoti. Mes sakome, kad taip krito likimo korta. Niekas tiksliai nepasakys, kodėl taip nutinka, bet mes esame skirtingi ir mes privalome gyventi kartu.
– Irina, jei gerai atsimenu, jūsų auklėtiniai pasirodė vienose krepšinio varžybose. Papasakokite apie tai.
– Taip. Mes draugaujame su Dauno sindromo asociacijos vaikais, direktorė gavo pasiūlymą ir pasiūlė mums. O mes niekada tokių pasiūlymų neatsisakome. Mes daug dalyvaujame pasirodymuose ir vienas didžiausių buvo 2023 m. Amsterdame. Ten vyko pasaulinė gimnastrada. Mūsų grupė buvo jungtinė, pati didžiausia pasaulyje: buvo įprastos raidos jaunimas ir vaikai, turintys individualiųjų poreikių. Daugiausia pas mus yra asmenų su intelekto negalia. Mes net gavome pakvietimą iš amerikiečių dalyvauti jų projekte. Todėl, kad įstaigų, kurios turi ir įprastos raidos, ir vaikų su individualiaisiais poreikiais, pasaulyje nėra daug.
Mūsų klube šiandien iš 235 asmenų per 100 yra turintys tokių poreikių. Jie yra įtraukiami. Mes tai darome atsargiai. Kai skambina tėvai ir klausia, ar priimame, mes vaikų neskirstome, siūlome ateiti šeštadienį ir susipažinti. Kaip priims vaikas, kaip mes priimsime, ar sugebės jis iš karto sportuoti bendrose grupėse. Individualių treniruočių mes nevedame ir aš tėveliams iš karto sakau, kad siūlomos individualios treniruotės yra nesąmonė. Taip galima ruoštis pasaulio čempionatui ar pan., o čia vaikas turi būti įtrauktas, turi bendrauti, įgauti socialinių įgūdžių. Todėl aš kategoriškai prieš individualias pamokas.
Taigi šeštadienį pabendraujame su tais vaikais, jeigu vaikas vyresnis, į vieną grupę ateina, jei jaunesnis – į kitą, taip pat atsižvelgiame į jo gebėjimus. Kai kurie pas mus sportuoja jau 12 metų ir pasiekė ne tik sportinių rezultatų.
Tėvams reikia taurės. Nežinau, kodėl. Treneriams aiškinu, kad ne čia esmė. Man svarbiausia, kad atėjęs vaikas pradeda bendrauti, pradeda pakelti kojytę, aukščiau pašokti, pasakyti žodį. Tai yra kur kas vertingesnis dalykas nei tas medalis.
– Vytautai, dabar į tave kreipiuosi ne kaip į žiniasklaidos atstovą, o kaip į tėtį. Su kokiais iššūkiais susiduri?
– Įtraukties iššūkiu. Pakeitėme jau tris mokyklas. Viena jų buvo privati, sužinojome, kad mūsų vaikas būdavo uždaromas į sandėliuką ir atskiriamas nuo žmonių. Kita mokykla buvo skirta vaikams su individualiaisiais poreikiais, nes kitos ignoravo. Dabar eina į trečią mokyklą, kuri mums atvėrė duris. Bet, turėčiau pripažinti, kad ten daugiau dirbama individualiai, o ne įtraukiai. Mes čia kalbame apie įtraukųjį ugdymą, bet esminis iššūkis, kurį jaučiu, – kad mano vaikas dar nėra įtrauktas.
Mes nebandėme neformaliojo ugdymo, svarstau, gal ten tas kelias yra. Iš vienos pusės labai sunku atrasti veiklas, iš kitos pusės – turbūt reikia bandyti, ir viskas.
O kalbant apie iššūkius – jų yra kasdien. Ir jie tokiais etapais: vieną kartą vienokie, kitą kartą kitokie. Pastarasis – iki pirmos valandos niekaip neužmiega, šūkauja. Aš į tai jau žiūriu hipotetiškai, paprastai, pozityviai. Aš, jei atvirai, mokausi iš savo vaiko. Pradžioje pabrėžiau, kad vaikai, matydami tokius vaikus, labai daug išmoksta. Nekalbant apie kantrybę, bet ir kaip prieiti prie to vaiko. Tai ir tėvai, patikėkite, daug išmoksta.
Nesvarbu, kad mano vaikas turi vieną negalią, kito – kitą, visi esame skirtingi. Ir su kiekvienu reikia bendrauti, prie jo kitaip prieiti. Mano kolektyve – 200 žmonių, kurie yra kūrybininkai, patikėkite, su jais man sunkiau susišnekėti negu su savo vaiku, kuris nešneka.“
– Juventa?
– Noriu pasidalyti informacija apie 2023 m. Pernai Lietuvoje iš viso buvo daugiau kaip 347 tūkst. mokinių. Iš jų būrelius lankė 222 tūkst., o iš jų turintys individualių ugdymosi poreikių – daugiau kaip 31,8 tūkst.
Kodėl mums toks svarbus neformalusis švietimas? Atliekant savo mokslinius tyrimus, pristatant rezultatus konferencijose atsiskleidė vienas esminių dalykų, iš tiesų egzistuojantis: kad socialiniai santykiai, socialinis sąlytis įvyksta ne bendrojo ugdymo mokyklose, bet popamokinėje veikloje.
Vaikai, turintys negalią, atvežami geltonais autobusiukais arba tėvelių automobiliais ir išvežami tais autobusiukais iš karto po pamokų. Pasilikti, bendrauti, klegėti su savo bendraamžiais jie fiziškai neturi galimybių. Jeigu ta negalia yra fizinė – tuo labiau, jiems sunku pasiekti kažkokias vietas ir pan.
Mokslininkė Arora sudarė tokį uždarą ratą: visuomenė mažai žino apie tuos, kurie turi negalią, jų nesupranta. Turintys negalią bijo pasirodyti, nes jų niekas nemato. Kadangi jie nepasirodo, apie juos visuomenė ir nežino, ir tas ratas toliau sukasi.
Dar vienas dalykas – mes nepasitikime. Nei tais vaikais, nei vaikų tėvais, nei savimi pačiais, kad galėsime suvaldyti situaciją. Bet iš esmės mes dažnai galime suvaldyti situaciją.
Mes nepasitikime viršininkais, nes jie nuleidžia mums reikalavimus. Nepasitikime įstatymais, nes jie primeta mums tam tikrą elgesio modelį – mes turime įtraukti vaikus, mūsų neatsiklausė. O, kai gimsta vaikas, mūsų kas nors atsiklausia? Kaip įtraukti šeimos gyvenimą, kaip paaiškinti seneliams? Ką pasakyti kaimynams, kurie po truputį nutolsta ir nebeateina pas mus į svečius? Tai irgi yra įtrauktis.
Bet tėvai kažkaip su tuo tvarkosi. Kas su ašaromis, kas su isterijomis, kas su nugrimzdimu į tikėjimo paslaptis. Kiekvienas randa savo kelią. Mokykla irgi turėtų rasti savo kelią.
– Irina, jūsų veikloje yra ne tik vaikų, turinčių individualiųjų poreikių, bet ir įprastos raidos. Papasakokite, kaip sugebate ir su vienais, ir su kitais susitarti? Kaip jums pavyksta įrodyti, kad nėra skirtumo?
– Taip, pas mus nėra skirtumo. Taisyklės klube yra ir vieniems, ir kitiems vaikams vienodos. Turi ateiti, nepavėluoti, plaukai turi būti surišti į kasą, turi vilkėti sportinę aprangą, dėl elgesio – jei vaikas, turintis individualiųjų poreikių, nori išeiti į tualetą, turi atsiklausti. Nes buvo atvejis, kai vaikas išėjo ir išėjo. Ir čia pamoka visam gyvenimui.
Bet pats treniruočių procesas yra skirstomas. Tie vaikai, kurie sportuoja ilgą laiką, jau sportuoja su įprastos raidos vaikais. Tie, kurie tik ateina, maži vaikai, mes juos iš karto įtraukiame.
Klasė nuo sporto salės labai skiriasi. Mūsų salė nemaža, labai spalvinga. Groja muzika, vaikai ateina su ausinėmis, ta muzika nervina. Šiais metais vaikus atskyrėme ir tai pasitvirtino.
Viena mama sakė: „O kaip įtrauktis?“ Sakėme, kad jums truputį reikia palaukti, nes vaikai, ypač maži, ir kanda, ir mušasi, nesuvokia, kad nuo batuto, norint grįžti atgal, reikia nulipti – tai reikia išmokti. Po dvejų trejų metų vaikai išmoksta. Aišku, tėvai nori, kad vaikas išmoktų iškart, bet taip nebūna. Tėvams reikia kantrybės ir pagalbos.
Galiu pasidžiaugti. Pas mus Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla pradėjo klasėmis vežioti vaikus, taip pat atveža iš Trakų ir Pal. J. Matulaičio socialinis centras. Įprastos raidos vaikai į treniruotę atėjo anksčiau. Aš sakau: „Vaikai, paimkite po vieną vaiką ir padėkite man.“ Suvaldau juos ir viena, bet norėčiau, kad ir įprastos raidos vaikai turėtų kuo daugiau empatijos ir ko nors pamokytų. Ir taip kiekviename žingsnyje.
Manau, labai gerai, kad įprastos raidos vaikai mokosi empatijos, padėti kitam vaikui, ypač stovykloje tai labai matosi. Vienas vaikas nemoka piešti – pamoko jį piešti, kitas nemoka dar ko nors – pamoko ir jį. Nepaprastai geras dalykas.
O vaikai, turintys Dauno sindromą ir autizmo spektro sutrikimą – pas mus jų yra po vienodai, jie gerą pavyzdį, būna – ir blogą, atkartoja. Ir jie labai gerai moka manipuliuoti, taip, kaip įprastos raidos vaikas nesugebės pasakyti arba parodyti. Mes turime ir nekalbančių vaikų, bet gestais, akimis jie visi kalba. Aš visą laiką tėvams sakau: „Tikėkite savo vaikais, jie tikrai gali kur kas daugiau, negu iš jų tikimės.“
Ir jie yra mieli. Kartais nuo ryto iki vakaro dirbi, penktą valandą galvoji: reikia pasėdėti. Ir žiūriu, ateina mano Beniukas, ateina Juozukas, viskas – atsistoji ir eini su jais. Ir džiaugiesi tuo procesu, kad šiandien nemosikavo rankomis, nes čia vaikams, turintiems autizmo spektro sutrikimą, būdingas dalykas. Arba atėjo kitas vaikas: „Aš einu pas Irrrrrriną.“ Ir tikrai įgauni daugiau jėgų, malonumo. Taip ir dirbame.
– Vytautai, noriu paklausti kaip žiniasklaidos atstovo. Kaip keičiasi žiniasklaidos noras burti ir šviesti šiomis temomis? Suprantu „Delfi“ iniciatyvą, tikrai labai remiu, man tai atrodo prasminga. Gal galima truputį plačiau pamatyti? „Delfi“ nėra vienintelis Lietuvoje. Kaip matai, kiek jūs galite padaryti įtakos?
– Aš tik dar pareflektuosiu, girdite, žmogus šalia sako, kiek daug pati pasikrauna dirbdama su tokiais vaikais. Tai tik patvirtina, kad ir tie vaikai, būdami šalia vaikų, turinčių negalią, manau, irgi gauna daug gerų pamokų ir daug pozityvo.
Atsakant į klausimą – neslėpsiu, kad didelis dėmesys šiai temai yra mano asmeninės istorijos pasekmė. Aš apgailestauju už visą žiniasklaidą. Nemoku būti neatviras, tad būsiu atviras – manau, čia turėtų būti nacionalinio lygio transliuotojo viena pagrindinių misijų, nes, mano skaičiavimais, pusę milijono žmonių artimiausiame rate mato žmones su matoma, nematoma negalia. Jeigu yra per kelis šimtus tūkstančių deklaruotų, tai visi gi turi šeimas, pažįstamus. Man atrodo, tai yra labai didelė visuomenės dalis. Bet tam žiniasklaida skiria mažai dėmesio.
Dar pajuokaudamas pasakysiu, visi žinome, kad žiniasklaida uždirba iš klikų, bet, patikėkite, pastaruosius penkerius metus mes visai einame nuo tų klikų ir mums daugiau rūpi įsitraukimas, praleistas laikas, prenumeratoriai ir kiti dalykai. Tos temos yra kontroversiškos, bet jos irgi yra klikinamos – žmonės domisi, skaito. Jeigu žmonės skaito, nors temos nėra lengvos, galvoju, kodėl daugiau žiniasklaidos priemonių to nesiima.
Faktas, kad vis tiek viskas žiniasklaidoje priklauso, kiek tu gauni paramos, jeigu neturi nacionalinio biudžeto.
Truputį nušoksiu į verslą, nes kita didžiulė tema yra, kiek tai įtraukčiai pasiruošę darbdaviai. Dabar mes kalbame apie įtraukųjį ugdymą, bet ateinančių kelerių metų tema bus, kaip darbdaviai yra pasiruošę įdarbinti žmones su negalia. Nes tie vaikai užaugs. Taigi versle matau ne ką mažiau iššūkių. Bet neišsiplėsiu, nes čia – kita tema. Linkėčiau žiniasklaidai susivienyti šios temos kontekste. Kodėl? Užtruktume trumpiau, kol pasiektume tokį lygį, koks yra tokiose šalyse kaip Danija ar Švedija.
Kodėl savo iniciatyvą pavadinome „(Ne)matomi“? Nes mūsų tikslas buvo tuos žmones, vaikus, turinčius negalią, padaryti matomus. Dabar jie yra matomi, kelia daug kontroversijos, vieni pritaria, kiti ne, vyksta diskusija ir tai yra gerai. Tai truks ilgai, bet norisi, kad būtų dar daugiau – tai dar daugiau paaiškiname, papasakojame, paedukuojame.
Dažnai lankausi Švedijoje, beje, kartu su sūnumi ten važiuojame žvejoti. Mano vaikas ten jaučiasi nematomas gerąja to žodžio prasme. Nes ten jis atrodo toks pat, kaip ir visi kiti. Ten visi neatsisuka, jeigu jis pradeda plasnoti, čia visi atsisuka ir sako: „Tu daryk kažką su savo vaiku.“ Aš noriu pasiekti tą lygį. Pas mus tai yra, nepabijosiu to žodžiu, sovietinio palikimo dalis, nes mes tuos vaikus uždarydavome. O minėtose šalyse žmonės su negalia seniai buvo įtraukti į švietimo sistemą, įdarbinami. Esminis klausimas, ar tą lygį pasieksime per 20, 10 ar 5 metus. Jeigu žiniasklaida tam skirs pakankamai dėmesio, jį pasieksime greičiau. To mums ir linkiu.
– Juventa, dar noriu jūsų paklausti, kur link turėtume keliauti? Papasakokite apie savo patirtį per teatrą.
– Iš tiesų esu pametusi galvą ir dėl įtraukties, ir dėl vaikų su negalia, ir dėl to teatro. Užsienio patirtys teigia, kad neįgaliųjų įtrauktis labai matoma per kultūrą, per sportines ir kultūrines veiklas. Amerikoje yra ne viena trupė, kurioje vaidina neįgalieji. Lenkai turi kurčiųjų teatro trupę. Per tuos spektaklius visuomenė daugiau sužino apie problematiką.
Su tais, kažkam sudėtingais, man tai džiaugsmingais, vaikais mes pamėginome, labai gerai išėjo ir subūrėme teatrą. Teatras geras tuo, kad yra labai įvairiapusis. Kai kas gali vaidinti, kai kas gali nenorėti vaidinti, laikytis nuošaly, kai kas gali mėgti junginėti šviesos mygtukus, kai kas gali piešti ir klijuoti pakvietimus, kai kas gali piešti afišą arba krokodiliuku sujunginėti plastikinius kostiumus. Yra daug veiklų, į kurias gali įsitraukti įvairūs žmonės.
Man labai nepatinka, kai vaidina ar muzikuoja tik žmonės, turintys negalią. Atsiprašau už išsireiškimą, esu šiek tiek tiesmuka, tokia jau mano prigimtis, bet tada tiesiog žiūrime į juos kaip į eksponatus arba: na, pažiūrėkim, ką tie neįgaliukai padarys. Yra toks požiūris. Bet, jeigu toje trupėje kartu vaidintų ir kiti – pas mus vaidino mūsų kolegijos studentai, o kadangi aš dirbu su paaugliais, tik vadinu juos vaikais, tai maždaug bendraamžiai.
Bendraamžių labai reikia vaikams su negalia. Jie turi tapti tokie kaip jie. Trenerė Irina labai gerai pastebėjo, kad vaikai, turintys autizmo spektro sutrikimą, kartoja. Jų ir mokymosi procesas paremtas kopijavimu. Tad, jeigu priekyje stovi studentė, kuri šoka, vadinasi, visi kiti gali kartoti judesius ir nepamiršti jų sekos, nes tai irgi yra spektro ypatumas.
Mes statėme gintarinę Jūratės ir Kastyčio istoriją. Mūsų Perkūnas buvo žmogus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, kuris į gintarinę pilį, sustatytą iš kartoninių dėžių, per repeticiją įvažiavo priekiu, viską nuvertė, o per spektaklį, niekieno neįspėjęs, – nugara. Dar sako, kad vaikai su negalia neturi fantazijos. Turi jie fantaziją.
Mūsų Kastytis buvo vaikinas, kuris yra kurčias. Jis nevartojo gestų kalbos, nes nebuvo augintas šeimoje. Kaip jis turėjo suvaidinti Kastytį? Mes išėjome į priekį, aš netikėtai tapau motulė ir sakiau: „Kastyti, tu išplauksi į jūrą. Jis šnekėjo savo gestais, atkartodamas. Manęs niekas nematė. Matė jį. Kuris ir žuvėdras matė, ir irklavo, ir pro bangas nėrė. Jis iš tikrųjų buvo nuostabus Kastytis. Ir nelabai kas suprato, kad jis negirdi.
Tie, kurie sėdi vežimėliuose ir sunkiai juda, tapo šokio dalimis. Tai buvo žuvyčių šokis, tai buvo medūzų šokis. Buvo fantastiškai iš celofano sukurti ir apšviesti kostiumai. Juos tiesiog vežiojo vežimėliais po sceną ir jie, kiek galėjo, nekoordinuotais judesiais, judėjo. Ir tai taip tiko vaidmeniui. Ir tai buvo gražu. Bet turėjo būti visi.
Atlikdama savo tyrimą ieškojau, kas iš vaikų vaidino teatre. Norėjau, kad jie prisimintų, ką jiems davė tas teatras. Dabar tiems paaugliams yra po 35 metus. Jų atsakymai buvo: „Aš tapau toks, kaip ir jie.“
Vienas vyras, sakyčiau, kokių 27-erių, vaidina iki šiol. Prisimindamas vaikystę jis sakė: „Mokyklos autobusu važiuodavau su vežimėliu ir man baisiausia buvo, kad į mane visi spoksodavo. Aš norėjau pasislėpti, užsidaryti, norėjau, kad manęs niekas nematytų ir niekas į mane nežiūrėtų. Aš nebenorėjau gyventi.“ Jam buvo 11–12 metų. Ir dėl to, kad jis išėjo į sceną, ir dėl to, kad jį visi mato, jis dainuoja, jo mama iki šiol jį vežioja į vokalo pamokas. Ačiū mamai, lenkiuosi šitų vaikų tėvams. Jis iki šiol yra scenoje ir jis gali gyventi. Jis nenusižudė.
Tad, kai kiekvienam vaikui atrandame jo vaidmenį, kur jis jaustųsi stiprus, ant stipriųjų pusių, talentų statomas ugdymo procesas. Kitas dalykas, kad mes nemokame pasakyti, kuo tas mūsų vaikas talentingas. Tėvai išvardys, kad vaikas nemoka išsivalyti dantų, nekomunikuoja, nežaidžia su broliu ir seserimi. Bet nepasakys, kad mano vaikas, žiūrėdamas į kažkokį paveikslą, taip juokiasi. Ant to reikia statyti. Manau, kad surasti tiems vaikams jų vietą per teatrą, per sportą, per kažkokią stiprią vietą yra visų mūsų misija.
Vytautas: Aš tik pridursiu. Vedu vaiką ir į baseiną, ir kitas sportiškas veiklas, bet labai dažnai nematau nuoširdumo paslaugos teikėjo akyse. Klausydamas diskusijos dalyvių aš pamačiau nuoširdumą. Klausimas, ar visuomenė turi pakankamai informacijos, kas yra tie neformaliojo ugdymo paslaugų teikėjai, atsiprašau, aš net nežinau, kaip teisingai suformuluoti, kurie ne šiaip, kad mes teikiame paslaugą ir norime pasipinigauti, bet iš tikrųjų nuoširdžiai norėtų dirbti su tokiais vaikais ir tas vaikas jaustųsi gerai, o ne uždarytas į sandėliuką. Tai padarykime „Delfi“ tokį atskirą kanalą, surašykime juos, galbūt suburkime komisiją, kuri padėtų atfiltruoti. Aš manau, tai būtų labai prasminga ir naudinga.
