Pirmąją diskusijos „(Ne)matomi“ forumas. Įtraukusis ugdymas: kaip realybėje veikia visuomenę suskaldžiusi reforma“ dalį galite paskaityti čia.
– Mokinio padėjėjai yra skiriami mokykloms, o darželiai, esantys šalia mokyklų, lieka nuskriausti. Vienas pavyzdys – kaip tėvai patys turėjo keliauti iki to miesto Švietimo skyriaus ir būtent jų iniciatyva toje darželio grupėje atsirado mokinio padėjėjas. Ponia Kristina, ar esate girdėjusi apie tokius atvejus, kad kai kurioms institucijoms vis dėlto yra sunkiau gauti mokinio padėjėją?
– Mes gyvename Lietuvoje, turime nacionalinius teisės aktus, kurie nurodo, kiek pagalbos reikia tam mokiniui. Tą sprendimą priima PPT, kai vertina vaiką, ir vaiko pažymoje bus parašyta, kad reikalinga mokinio padėjėjo pagalba, ten yra tam tikras skaičius, koeficientas, kiek tos pagalbos reikia. Pavyzdžiui, koeficientas 12 reiškia, kad vaikas turi gauti pagalbą visą laiką, kai jis yra įstaigoje.
Ką daro mūsų savivaldybės? Jos priima savo tvarkas. Pavyzdžiui, paimkime Vilnių. Jie mažina tas valandas, taip skriausdami vaikus. Pavyzdžiui, Vilniuje šiuo metu galioja tvarka, pagal kurią vaikas, kuris mokosi penktoje klasėje, turi didelius individualius ugdymosi poreikius ir pažymoje gali turėti tą koeficientą 12, gaus dvi valandas mokinio padėjėjo pagalbos per dieną. Ką jis darys per likusias penkias ar šešias pamokas, aš nežinau. Bet čia yra savivaldybės sprendimas.
Daug bendrauju su švietimo bendruomenėmis regionuose, yra savivaldybių, kuriose yra spaudimas įstaigų vadovams nesikreipti dėl etato. Nes ką idealiu atveju turėtų padaryti įstaigos vadovas? Ateina vaikas su dokumentais, įstaigos vadovas juos atsiverčia ir pamato, kad šitam vaikui reikalinga mokytojo padėjėjo pagalba visą laiką. Jis rašo raštą savivaldybei, prašydamas leidimo steigti etatą ir skirti papildomą finansavimą, jeigu jam etatui išlaikyti finansavimo neužtenka.
Bet, jeigu tau Švietimo skyriuje jau yra pasakyta nesikreipti ir tau svarbi tavo darbo vieta, tu nesikreipi, tada kenčia visa grupė. Tačiau mūsų nacionaliniuose teisės aktuose, aš pasikartosiu, viskas yra labai gražiai parašyta ir vaikų teisės ten yra užtikrintos. Bet kas vyksta vietose, yra kitas klausimas.
Aš labai skatinu tuos tėvus, kurių vaikai turi tokius įrašus savo pažymose ir negauna tokios pagalbos darželiuose arba mokyklose, pirma, kreiptis į įstaigos vadovą raštu, jeigu tai nepadeda, kreiptis į Švietimo skyrių ir į tarybą, į jos narius su prašymu suteikti jų vaikui pagalbą, kuri yra reikalinga.
– Klausimas apie PPT. Man bendraujant su švietimo sektoriaus darbuotojais buvo pasakyta tokia mintis, kad mokykloje PPT išvada yra privaloma, tu ją pateiki, mokykla mato. Teko girdėti, kad darželiuose nėra privaloma tėvams pateikti PPT išvadų. Ar tai yra tiesa?
Kristina: Iki šio rudens, ar tėvai ugdymo įstaigai pateikė PPT pažymą, buvo tėvų sprendimas. Jie galėjo nueiti, atlikti vaiko vertinimą, paimti pažymą ir niekam jos nerodyti. Jeigu neklystu, nuo rugsėjo viena forma yra įdedama į registrą ir, kai tėvai pasirašo sutartį su mokykla, ji atsidaro registrą, mato pažymą apie vaiko poreikius.
– Ir darželyje galioja nuo šiol?
Kristina: Galioja visoms ugdymo įstaigoms. Tačiau teikti pagalbą, kuri parašyta toje pažymoje, nėra privaloma. Ir čia yra problema.
– Ponia Sandra, kartais būna, kad ir tėvai nenori pripažinti, jog jų vaikas turi individualių ugdymosi poreikių, jie atsisako eiti į PPT, tada tenka mokyklai arba darželiui įtraukti vaiko teises, procesas ilgai užtrunka. Teko girdėti, kad eilės norint patekti į PPT, jog vaikas gautų tą įvertinimą, kartais siekia ir pusę metų. Iš jūsų patirties – kaip dažnai pasitaiko, kad patys tėvai nenori gauti tų paslaugų?
– Lietuvoje dar niekas nesusiskaičiavo, kiek tokių tėvų, kurie nenori, kad būtų įvertinti jų vaikų individualūs ugdymosi poreikiai, apskritai yra. Vis dėlto atsiranda tokių tėvų, kurie nesutinka, kad vaikas būtų įvertintas PPT, nes bijo, kad ta pažyma gali pakenkti ateityje, tarkime, vairuoti automobilį, eiti kokias nors pareigas, kartais mano, kad tai yra visam gyvenimui gaunamas štampas. Iš tikrųjų tai yra visiška netiesa.
Vaikui nustatomi individualūs ugdymosi poreikiai ir organizuojama pagalba. Jeigu ta pagalba suteikiama laiku, yra teikiama tikslingai, nuosekliai, labai dažnai atsitinka taip, kad tos pagalbos reikmė mažėja vaikui augant. Tas vaikas įsitraukia ir puikiausiai gyvena bendruomenėje.
Tėvai turi visokiausių baimių. Jeigu mokykla labai stipriai spaus, irgi ne visada prieis. Reikia atrasti kalbėjimosi, bendradarbiavimo ir pasakojimo, ką vaikas gaus, jeigu nukeliaus į PPT, kelią.
Šiandien įstatyminė nuostata galioja, kad, jeigu tėvai kategoriškai atsisako vertinti vaiką, mokyklos vadovas privalo pranešti vaiko teisėms ir tada įsijungia visiškai kiti procesai, kita institucija, kuri tikrina.
– Tai labai ilgai užtrunka, stringa mokymosi procesas abiem pusėms.
– Užtrunka. Kalbant apie patį pedagoginį psichologinį vertinimą, praktika nėra, kad visose PPT Lietuvoje galima laukti iki pusės metų. Sudėtingiausia yra Vilniuje ir Kaune. Čia tikrai kartais tenka palaukti nuo trijų iki keturių mėnesių, kol sulauksi to pirmojo susitikimo.
Mažesniuose miesteliuose situacija yra tikrai kitokia. Ten galima net ir per mėnesį prieiti iki pirmo specialisto, ir reikia nepamiršti, kad pedagoginis psichologinis vertinimas yra procesas. Vaikas negali būti įvertintas vieną kartą atėjus. Ta komanda, kuri dirba PPT, turi nuodugniai pažiūrėti ir pamatyti vaiką, kas tikrai jam yra. Ir skubos čia negali būti. Jeigu skubėsi, nepamatysi esminių dalykų ir tas vertinimas bus netikslus, tada gausi netikslias rekomendacijas mokyklai.
Ir paprastai, kai vaikas jau pradeda keliauti tuo pedagoginio psichologinio vertinimo keliu, jau pradeda gauti pirmąsias rekomendacijas, nes vertina ir psichologas, ir socialinis pedagogas, ir logopedas, ir specialusis pedagogas, kartais įsijungia ir neurologas, ir vaikų psichiatras, jeigu reikia.
Pirmosios rekomendacijos išsakomos tėvams ir, jeigu tėvai bendradarbiauja su mokykla, jie gali ateiti ir žodžiu papasakoti, kas gali palengvinti ugdymo procesą iki tol, kol vaikas oficialiai gaus visą išvadą.
– Kristina, norite sureaguoti?
– Noriu pasakyti, kad mūsų pagalbos mokyklose sistema, deja, priklauso nuo tos pažymos. Ir nėra taip, kad mokyklos piktybiškai nori, jog visiems vaikams būtų nustatyti individualūs ugdymosi poreikiai. Bet, jeigu nėra pažymos, mokyklos rankos – surištos. Aišku, nuo šio rudens mokyklos gavo šiek tiek laisvės ir laikinai tą pagalbą gali suteikti, bet ne tokia apimtimi, kuri gali būti reikalinga. Ir tik gavę išvadą jie gali kreiptis, steigti specialisto, mokinio padėjėjo etatus. Ir dėl to mokyklos, kai mato, kad vaikas savarankiškai negali dalyvauti ugdymo procese, spaudžia tėvus, kalba su jais įvairiais būdais, kad nueitų, įsivertintų.
Aš nežinau, ar Sandra atsimins skaičių, bet nėra taip, kad visiems, kurie nukeliauja į PPT, nustatomi individualūs ugdymosi poreikiai. Tarnyba pažiūri ir kartais pasako, kad nėra individualių ugdymosi poreikių, kažkas mokykloje negerai.
– Galbūt tai elgesio, auklėjimo problema, bet nesiekia individualių ugdymosi poreikių, juk visko gali būti?
Kristina: Taip, visko gali būti.
Sandra: Vaikai, augdami, patiria visokias krizes, ir ta aplinka daro stiprią įtaką vaikų elgesiui. Kartais tas elgesys būna netinkamas, bet ne dėl to, kad vaikas turi individualių ugdymosi poreikių.
– Pone Kęstuti, jūs jau buvote užsiminęs, kad yra tėvų, kurie mano taip: man sunku su vaiku, atvešiu, atiduosiu mokyklai, tegu ji sprendžia, ji turi specialistus. Ar yra idėjų, iniciatyvų, kaip būtų galima kovoti su tokiu ydingu požiūriu, kuris kenkia mokyklai, kitiems moksleiviais, atitolina paties vaiko tobulėjimo kelią?
– Tokių iniciatyvų greičiausiai yra. Lengviau yra mažoje mokykloje, nes didelėje mokykloje, kur 700–1000 vaikų, susitikti, susikalbėti yra tikrai sudėtinga. Kalbant apie veikiančias mokyklų tarybas, aukščiausią valdymo organą, kur yra ir mokinių, ir mokytojų, ir tėvų atstovų, kol kas šiai dienai nėra apibrėžtų ribų, ką būtent jos turėtų daryti. Toks patariamasis organas, bent jau taip dažniausiai traktuojamas.
Bet yra gerų pavyzdžių, kur tai veikia. Kaip minėjau, labai daug priklauso nuo konkretaus mokytojo, konkrečios klasės. Jeigu klasė nėra didelė, jeigu tai nėra Vilniaus miestas, nes dabartinės mokyklos nepritaikytos, jos neturi patalpų, kur vaikas galėtų išeiti pabūti. Bent jau Vilniuje dažnai nėra specialisto, jeigu vaikas klasėje turi problemų dėl elgesio ir reikėtų jį laikinai išvesti iš klasės, kad jis nusiramintų. Mokykloje net nėra žmogaus, su kuriuo jį būtų galima palikti, etato.
– Tikriausiai tai tenka socialiniam darbuotojui, logopedui.
Kęstutis: Bet dažniausiai jie irgi turi savo darbų, tai kol kas miestuose yra ir patalpų, nes visos jos išnaudotos, ir specialistų trūkumas. Tad lengviau, kai yra mažesnė bendruomenė arba kai klasės auklėtojas suburia tėvus, skatina jų pačių bendravimą, susipažinimą, susitelkimą, tada tos problemos neatrodo tokios didelės.
Ir, be abejo, reikia paminėti, kad yra stigma, todėl tėvai slepia. Jie turi teisę slėpti.
– Bet ar tikrai turi teisę, jei tas slėpimas trukdo vaiko tobulėjimui? Ar tai nėra vaiko teisių pažeidimas?
Kęstutis: Kodėl? Jie rūpinasi savo vaiku. Jiems atrodo, kad jų vaikui tokia ateitis bus geresnė, jie bando nepateikti viešai, kad vaikas nepatirtų patyčių arba kitokių dalykų klasėje ir tokiu būdu jie saugo arba bent jau mano, kad saugo vaiką. Čia nėra vienareikšmiškai vaiko teisių pažeidimas. Jeigu vaikas neįgalus, nereiškia, kad dabar reikia pradėti visiems pasakoti ir kabintis skelbimą ar užsirašyti ant marškinėlių, kad aš – neįgalus. Ne apie tai kalba.
Bet mūsų visuomenė dar nėra tiek tolerantiška, vis tiek Lietuvoje esame dar tokie homogeniški. Žiūrime jau gerokai atlaidžiau, bet dar turime su tuo susigyventi. Tėvai vis tiek rūpinasi savo vaikais, jų ateitimi, mano, kad jų vaikas išaugs. Nes vaikai auga ir daug dalykų paskui neprisimena. Manau, kad, kai stigmos neliks, mes turėsime labai daug vaikų su didesniais ar mažesniais individualiais poreikiais, nes mes kiekvienas esame individualus.
– Na, tikėkimės, kad tos stigmos, bėgant laikui, neliks. Ponia Kristina, jūs vienu momentu norėjote sureaguoti.
– Taip, norėjau pateikti du komentarus. Vienas – Vilniaus mieste 22 proc. ugdymo įstaigų neturi nė vieno pagalbos specialisto. Tačiau, kai jūs pildote prašymą priimti jūsų vaiką į darželį ir į mokyklą, ten yra vienas kriterijus – jūsų gyvenamoji vieta. Taigi tėvai, kurie augina vaiką su individualiais ugdymosi poreikiais, negali pasirinkti tos įstaigos, kurioje yra specialistų, jeigu jiems pagal adresą priklauso ta įstaiga, kurioje nėra nė vieno specialisto. Ir čia aš matau problemą, ir manau, kad Vilnius turi ją spręsti.
Ir antra – norėčiau pasakyti, kad tėvai kartais ne slepia vaiko diagnozę, o nusprendžia jos neatskleisti, nes po to, kai ją atskleidžia, būna labai negražių istorijų. Pirmiausia, kad tavo vaiko gali nepriimti, net pamačius dokumentus. Įstaiga skambina tėvams ir sako: mes pažiūrėjome jūsų išvadą, negalėsime jums padėti, gal eikite kur nors kitur.
Aš kiekvienais metais girdžiu tas istorijas ir noriu paklausti ugdymo įstaigų vadovų: kur tas „kitur“? Kur ta kita mokykla, kuri gali? Kur tas darželis?
– Bet ir įstatymas numato, kad vaikui ugdymas iki 16 metų yra privalomas.
Kristina: Kažkur kitur.
– Mistinėje vietoje svajonių pasaulyje.
Kristina: Taip.
– Pereisiu prie kito klausimo. Yra tekę girdėti istorijų, kad kai kurie tėvai net nenori leisti savo vaikų, kurie turi individualių ugdymosi poreikių, į bendrojo ugdymo mokyklas ir galbūt ieško privačių mokyklų. Ar esate susidūrusi su tokiais atvejais?
Kristina: Esu. Tėvai aktyviai ieško geresnio varianto savo vaikams. Pavyzdžiui, mažesnės klasės. Tik šįmet Švietimo ministerija priėmė sprendimą, kad nefinansuos klasių, kuriose yra daugiau, nei leistina, tų vaikų. Tad dideli miestai šiais metais privalėjo ieškoti kitų sprendimų. Tėvai sėdi, ieško, kalbasi su mokyklomis. Dalis mokyklų griežtai atsisako priimti, pavyzdžiui, vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimą. Nes didžiuosiuose miestuose mokinių netrūksta ir dalis mokyklų nenori apsiimti vargo. Jeigu, pavyzdžiui, bus vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą, reikės pritaikyti, pagalvoti, stebėti, dar ką nors daryti.
– Kam keisti savo kasdienybę, apsikrauti, būti nepatogiems aukščiau esančiai valdžiai.
Kristina: Taip.
Iš kitos pusės, kai tėvai už savo vaikų ugdymą sumoka 1000–1500 eurų per mėnesį, dalis jų turi tokią nuostatą, kad klasėje nebus nė vieno vaiko su negalia. Ir, jeigu jis ten atsiranda, jie kreipiasi į privačios mokyklos vadovybę ir sako: mes jums mokame didelius pinigus ir mūsų klasėje negali būti nė vieno vaiko su negalia, nes mes ne to čia atėjome. Ir tada dažniausiai mokyklos priima sprendimą nutraukti sutartį. Ta situacija dėl sutarties nutraukimo tikrai pasitaiko, ir ne tik dėl kitų vaikų tėvų spaudimo, bet tiesiog jūs atėjote, jaučiatės bendruomenės dalimi ir vieną dieną, dažniausiai gegužę, jums pasako: rugsėjį mes jūsų nebelaukiame.
– Girdime, kad problemų yra daug, ir tikriausiai naivu tikėtis, kad vienoje laidoje spėsime viską aptarti. Kęstuti, labai trumpa replika.
– Prisiminiau vieną pavyzdį, kai mama atėjo dirbti mokytojos padėjėja į klasę, kurioje mokosi jos vaikas. Tai ji jį jau pažįsta, taip pat pažįsta panašius vaikus. Tai štai vienas toks geras pavyzdys, nes prieš tai klausėte.
– Matau, kad purtote galvą, ponia Kristina.
– Mokykla yra ta vieta, kur vaikas mokosi gyventi visuomenėje ir bendruomenėje. Jeigu šalia to vaiko visą laiką bus mama, kaip jis išmoks gyventi be jos? Dėl to tokia praktika, kai tėvai savo noru, kartais priverčia mokyklos eiti dirbti, yra ydinga praktika ir tikrai ji neturėtų būti skatinama.
– Teko girdėti įvairių istorijų, kai kurios jų mane šokiravo. Mes suprantame, kad vaikas su individualiais ugdymosi poreikiais gali būti visoks. Kai kurie vaikai turi emocinių sutrikimų. Tai reiškia, kad jam yra sunkiau valdyti savo emocijas, reaguoti taip, kaip visuomenėje priimta. Pasitaiko atvejų, kad susierzinęs vaikas pradeda muštis, keiktis, keikti savo padėjėją ir pan. Teko girdėti istorijų, kai mokinio padėjėjai namo grįžta su mėlynėmis. Ar yra numatyta ar galvojama apie kokią nors pagalbą būtent mokyklos darbuotojams, kad ir psichologo? Nes tokiose situacijose iš tiesų yra sunku.
Sandra: Tikrai sudėtinga tose situacijose, bet tos situacijos yra daug lengvesnės, kai mokykla, pradedant administracija, turi susitarimus, kaip reikia elgtis tose situacijose, praeina mokymus, kaip reikia elgtis, kai vaikui yra labai didelė sensorinė iškrova, ką reikia daryti, kur atsistoti, kad pats nenukentėtum. Yra tie mokymai Lietuvoje organizuojami ir mes kitais metais planuojame atvežti trenerius, kurie keliautų į mokyklas ir mokytų mokyklų komandas, kaip tai daryti.
Iš esmės su elgesiu išmokstama tvarkytis ir išmokstama tvarkytis per sistemingą darbą, per mokymąsi, kas sukelia šitas sensorines iškrovas, pamatyti, kada tai įvyksta, ir pamatyti tą momentą dar prieš jam įvykstant. Jeigu mes, suaugusieji, gerai pažįstame vaiką, mes tai matome, žinome, pradedame reaguoti į tą momentą ir nebeleidžiame tam įvykti.
Tikrai yra labai gerų pavyzdžių, mokyklų. Ir šiandien mes turėjome diskusiją su Lietuvos savivaldybių Švietimo skyriais, dalijomės ir gerąja patirtimi, ir tais sunkumais, kuriuos savivaldybės patiria, kai kalbama apie elgesį, emocijas. Tai patirčių yra, jomis galima dalytis. Viena tokių – viena savivaldybių įsitraukė nevyriausybinį sektorių, perka paslaugas nepaisant to, kad mokykloje dirba švietimo pagalbos specialistai, dar turi budinčią mobilią komandą, kuri atvažiuoja į vietą čia ir dabar. Aišku, jie tik dabar pradėjo tai daryti, tad žiūrėsime, kaip seksis po metų. Galbūt tai išaugs į gerąją patirtį, praktiką, kuria galėsime dalytis su kitomis mokyklomis.
– Galbūt po metų galėsime čia, studijoje, ir įvertinti. Paskutinis klausimas – žinome, kad darbą pradėjo nauja Vyriausybė, yra nauja švietimo ministrė, mes ją kvietėme į laidą, deja, ji negalėjo dalyvauti. Kokią viltį turite ateinantiems ketveriems metams?
Kęstutis: Man patiko rinkiminis šūkis, kad nereikia pradėti naujų reformų. Arba nedaryti staigių reformų, kai vienu metu jos vyksta kelios. Tai tęsti, užbaigti tai, kas yra, kurti pagalbos sistemą mokytojui, nes mokytojas klasėje yra pats svarbiausias žmogus, kuris ugdo mūsų vaikus. Man atrodo, dėmesys mokytojui yra labai svarbus.
Tėvai iki šiol tiki mokykla, Lietuvoje yra pats mažiausias skaičius vaikų, iškritusių iš švietimo. Manau, tai reikėtų išlaikyti ir, be abejo, reikėtų stengtis įtraukti tėvus, burti bendruomenes. Nes vis dėlto vaikai yra pats geriausias tikslas, o, kai tėvai susiburia, jie randa bendrą kalbą.
Sandra: Aš pirmiausia linkėčiau įsiklausyti į švietimo bendruomenę ir įvairiapusiškai įsitraukti į problemų sprendimą, taip pat auginti mus visus, visą visuomenę, būti tolerantiškus, lanksčiau reaguoti į tas situacijas ir labiau priimti vaikus, turinčius įvairiausių poreikių.
Kristina: Tęsti pradėtus darbus ir skatinti tolerantiškumą ir empatiją. Ir visiems mums suprasti, kad mes visi esame Lietuva. Ir mums visiems čia yra vieta.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
