Palaikyti pareigūno į teismą susirinko pilna salė jo kolegų. Apsilankė ir Vilniaus apskrities policijos viršininkas Renaldas Žekonis.
„Kuriamas tam tikras precedentas dėl mūsų specialiųjų priemonių, šaunamojo ginklo panaudojimo, dėl to teismo posėdžių salėje ir yra visa policijos bendruomenė“, – sakė R. Žekonis.
Patys išprovokavo?
Ši istorija prasidėjo, kai 2023 m. gruodžio 12-osios vidurdienį į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinęs vyras pranešė, kad paūmėjo jo mamos, kuri serga psichine liga, būklė, reikia pareigūnų ir medikų.
Pirmuosius į įvykio vietą atvykusius medikus moteris užpuolė su kastuvu, o vėliau užsibarikadavo namuose. Du policijos ekipažai į įvykio vietą atvyko po daugiau nei 2 valandų.
Pagal kaltinimą, D. Šerpytis įvykio vietoje netinkamai vadovavo ir nekoordinavo policijos pareigūnų veiksmų įvykio vietoje.
Pasak prokuroro Rolando Imbraso, kai moteris jau nekėlė grėsmės, pareigūnai tinkamai neprisistatė, bandė patekti į jos namus, žinodami, kad ji neadekvačiai reaguoja į situaciją ir turi psichinių sutrikimų.
Kai moteris puolė pareigūnus su peiliu, D. Šerpytis paleido į ją šūvius, dvi kulkos į pilvą buvo mirtinos.
Papasakojo apie lemtingą incidentą
D. Šerpetys pasakojo, kad, pareigūnams atvykus į įvykio vietą, ten jau buvo greitosios pagalbos darbuotojai, šie paaiškino, kad juos puolė agresyvi moteris. Iš pradžių išėjo iš namų su kirviu ir kastuvu rankose. Ji trenkė medikui kastuvu per ranką, dar užsimojo kirviu, bet jis išsisuko ir pabėgo.
Pareigūnams atvykus moteris jau buvo užsibarikadavusi namuose.
„Prisistatėme, prašėme išeiti į lauką, sakėme, kad norime pabendrauti. Ji pradėjo rėkti „niekur aš neisiu, aš jus papjausiu“. Ji kartojo „tik pabandykit, aš jus papjausiu“, – prisiminė D. Šerpytis.
Neadekvati moteris sėdėdama prie lango taip pat rėkė, kad kvies tikrą policiją ir pati skambino į Bendrąjį pagalbos centrą.
Pareigūnai galiausiai nusprendė, kad tokios būklės moterį palikti namuose yra nesaugu, todėl nusprendė, jog saugiausia būtų išlaužti duris.
„Medikai pasakė, kad moterį būtina dabar sulaikyti ir pristatyti į gydymo įstaigą, nes ji kelia grėsmę“, – kodėl nusprendė laužtis į vidų, kalbėjo kaltinamasis.
Paklaustas, kodėl nekvietė pastiprinimo, kad kolegos bent atvežtų skydų ir kitų spec. priemonių, jis atsakė iš praktikos žinantis, jog ekipažų sostinėje nebuvo daug, jie greit nebūtų atvykę.
„Mes buvome keturiese, o ji – viena“, – kodėl nekvietė pastiprinimo, paaiškino jis.
Akcentavo, kad moterį sulaikyti buvo būtina, nes ji jau padarė nusikalstamą veiką: sužalojo mediką, apgadino jų automobilį.
„Paėmiau laužtuvą. Pasakiau, kad išeitų. Ji nesutiko, kartojo „aš jus nužudysiu, aš jus papjausiu“, – prisiminė pareigūnas.
Prieš pradėdamas laužti duris jis pasakė trims savo kolegoms, kad pasiruoštų elektroimpulsinius prietaisus. Kai tik duris išlaužė, moteris išlėkė iš namų laikydama peilį, kurio geležtė maždaug 30 cm ilgio. Moteris nereagavo į tazerio šūvius.
„Aš buvau su pirštinėmis, paėmiau už ašmenų peilį, bandžiau atimti“, – dramatišką momentą pasakojo pareigūnas.
D. Šerpytis moteriai spyrė, ji parkrito, į ją dar šovė tazeriu, bet jis nesuveikė. Ji tada įbėgo į namus ir dar kartą užsidarė duris.
„Ji vis rėkė „užmušiu, papjausiu“. Vis iškišdavo peilį, kad nesiartintume“, – prisiminė jis.
Moteris vėl išbėgo, buvo panaudotos dujos, vienas pareigūnas jai trenkė su teleskopine lazda, ji pargriuvo, bet ilgai negulėjo.
„Lyg niekur nieko atsistojo ir pradėjo bėgti į vieną pareigūną. Šis nubėgo už medikų automobilio“, – pasakojo D. Šerpytis.
Už šio automobilio, kur nubėgo moteris, slėpėsi ir abu medikai.
„Tuomet pribėgo kitas pareigūnas, trenkė su teleskopine lazda dar kartą per nugarą“, – pridūrė kaltinamasis.
Tada moteris apsisukusi pradėjo bėgti į D. Šerpytį. Jis per grumtynes buvo pametęs tazerį, jo vertinimu, visas priemones jau buvo išnaudojęs, todėl išsitraukė ginklą.
„Kai išsitraukiau ginklą, ji jau bėgo tiesiai į mane atstačiusi peilį, akys buvo paklaikusios. Priartėjus jai maždaug du su puse metro aš pasakiau „šausiu, policija“. Šoviau jai į koją, ji vis tiek nesureagavo, toliau bėgo. Tada atsitraukdamas iššoviau dar keturis šūvius. Ji pakeitė savo judėjimo kryptį ir susmuko“, – sakė policininkas.
Beje, iškart po šūvių D. Šerpytis, paklaustas, kur pataikė, atsakė: „Visur.“ Tai užfiksuota vaizdo įrašuose.
„Buvau ištiktas šoko“, – kodėl taip pasakė, teismo salėje paaiškino D. Šerpytis. Jis paaiškino, kad taikėsi į kojas, tiesa, pataikė ir į rankas, ir į pilvą.
Tai buvo pirmas kartas, kai tarnybos metu pareigūnas panaudojo šaunamąjį ginklą. Anksčiau tą darė per pratybas.
Paklaustas, ar jo gyvybei tą akimirką grėsė pavojus gyvybei, D. Šerpytis atsakė: „Taip.“
Aštrus teisėjos ir kaltinamojo susikirtimas
Bylą nagrinėjanti teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė nesuprato, kodėl kai moteris po pirmų grumtynių parbėgo namo, nebuvo nuspręsta kvieti pastiprinimo.
„Buvo pavojus“, – atsakė D. Šerpytis.
„Koks buvo pavojus, jei nukentėjusioji atsitraukė į patalpas, į vidų? Kodėl negalėjo kviesti pastiprinimo“, – stebėjosi teisėja.
„Mes pagalbos nesulauktume, žinome iš patirties, kad pagalba neatvažiuos greitai“, – atsakė D. Šerpytis.
Paklaustas, negi jie neturi papildomų pajėgų, kaltinamasis atsakė, kad tuo metu nebuvo laiko jų laukti.
„Kodėl nebuvo laiko? Moteris viduje, jūs keturiese“, – klausė teisėja.
„Tuo metu grėsė pavojus“, – atsakė kaltinamasis.
„Koks jums grėsė pavojus, jei nukentėjusioji buvo už durų?“ – dar kartą teiravosi teisėja.
„Ji bet kada galėjo išeiti“,– atsakė D. Šerpytis.
„Bet galėjo ir neišeiti“, – sakė teisėja.
J. Dabulskytė-Raizgienė pastebėjo, kad atvykę pareigūnai nesistengė su moterimi susikalbėti, o iškart puolė grasinti, viena pirmoji D. Šerpyčio išarta frazė buvo: „Eik į lauką, mes jėgą naudosim. Daryk duris.“
Kaip aiškėja, pareigūnai atvykę neprisistatė. Nukentėjusiųjų advokatas atkreipė dėmesį, kad iš įrašų panašu, jog pareigūnai net neapsitarė, kaip sulaikys moterį, kai išlauš duris.
„Apsitarėme, kad pasiruošiame elektroimpulsinius prietaisus“, – atsakė D. Šerpytis.
Kvietė pagalbą
Mirusios moters sūnus pasakojo, kad tą dieną jai paskambino mamos vadovė ir pasakė, jog ji pradėjo keistai elgtis, pasidarė agresyvi.
Vyras pasakojo, kad psichozės priepuoliai jos mamą ištikdavo maždaug kas tris mėnesius ir trukdavo kelias dienas, per juos pasidarydavo agresyvi, rėkdavo ant žmonių, juos įžeidinėdavo. Jis užsiminė, kad buvo metusi akmenį į kaimynus, tačiau paprastai nesmurtaudavo.
Visgi jis užsiminė, kad iki lemtingos dienos mamai viskas gerai buvo pusantrų metų.
„Jau galvojome, kad gal niekada nepasikartos, rekordas, kad taip ilgai nebūtų priepuolio“, – sakė jis.
Vyras dar paskambino mamai, pasiūlė jai pasiimti atostogas ir pailsėti, tačiau ji kategoriškai atsisakė tą padaryti.
„Paskambinau Bendrajam pagalbos centrui, paklausiau, ką daryti, man atsakė, kad jos negali išvežti, jei ji nenorės pati“, – sakė jis.
Nukentėjusysis pats dirbo, todėl vis tiek paprašė, kad medikai atvyktų jos apžiūrėti ir įvertintų būklę. Vėliau jis sulaukė skambučio iš tarnybų.
„Niekas nepaaiškino, bet supratau, kad kažkas įvyko. Atskubėjau namo ir ten jau buvo labai daug policijos automobilių. Tada pareigūnai man paaiškino, kas atsitiko“,– sakė jis.
Prokuroro paklaustas, ar pats su broliu galėdavo apraminti mamą, nukentėjusysis atsakė, kad dažniausiai pokalbis padėdavo, bet ne visada.
Jis užsiminė, kad anksčiau medikai jo mamą atvažiavę išveždavo į ligoninę, būdavo atvejų, kai tą pavykdavo padaryti ir be policijos, bet kartais prireikdavo pareigūnų pagalbos.
Kitas žuvusiosios sūnus pasakojo, kad mamos psichinės sveikatos problemos prasidėjo, kai sudegė jų šeimos namai, tuomet jam pačiam buvo 7 metai. Vaikai po to atsidūrė globos namuose.
Jis pasakojo, kad kurį laiką gyveno užsienyje, prisidirbo ir atsidūrė kalėjime. Išėjęs į laisvę 2016 m. apsigyveno su mama.
Nukentėjusysis mamą ištinkančius priepuolius vadino fazėmis: „Kai užeina fazė, ji tampa nebe savimi.“
Jis sakė, kad tam nutikus iškviesdavo greitąją, dažniausiai ją pavykdavo įkalbėti gražiuoju važiuoti į ligoninę, ten pagulėdavo porą savaičių ir išeidavo pasitaisiusi. Tačiau kartais ji neklausydavo ir reikdavo kviesti į pagalbą policiją. Yra buvęs atvejis, kai ji lakstė ir su kirviu, pačiam sūnui teko nuo mamos gintis ašarinėmis dujomis.
„Būdavo, kad kuo greičiau jai padeda, tuo geriau. Kuo greičiau atvažiuoja medikai, tuo lengviau susitvarkyti“, – sakė jis.
Pasak sūnaus, visą savaitę iki lemtingo įvykio mama elgėsi keistai, beveik nemiegodavo, mažai bendraudavo. Jis sakė supratęs, kad fazė jau greit prasidės. Tiesa, medikų kviesti nenorėjo, aiškindo, kad mama labai bijojo važiuoti į ligoninę ir stengėsi, jei tik įmanoma, to išvengti.
Lemtingą dieną jis pats buvo darbe, jam motina net paskambino, bet sūnus tik atsakė, kad negali kalbėti.
„Tada brolis skambina, sako, mamą nušovė. Iš pradžių nepatikėjau. Bet jis pasakė, kad iš tikrųjų nušovė mamą“, – lemtingą dieną prisiminė jis.
Aiškindamas, kodėl jam kilo neturtinė žala, kaip vieną iš motyvų sūnus nurodė, kad po mamos mirties pradėjo vartoti narkotikus – kristalus. Neturtinę žalą jis patyrė, nes teko gydytis nuo priklausomybės. Tiesa, prisipažino, kad psichotropinių medžiagų pavartodavo ir prieš motinos mirtį.
Nukentėjusiaisiais šioje byloje pripažinti nušautos moters sūnūs. Jie pateikė civilinį ieškinį ir prašo iš sostinės policijos bei kaltinamo pareigūno jiems priteisti po 50 tūkst. eurų neturtinės žalos ir dar 11 tūkst. turtinės žalos. Iš viso – 111 tūkst. eurų.
D. Šerpyčio gynėjas išreiškė poziciją, kad jo klientas mokėti pinigų neturėtų, civiliniu atsakovu šioje byloje turėtų būti pripažinta tik Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities policijos.
Advokatai išsakė savo pozicijas
Pasak kaltinamojo advokato Romualdo Drakšo, įvykio vietoje dirbusių pareigūnų veiksmai neturi esminės reikšmės vertinant, ar buvo įvykdytas nužudymas peržengiant būtinosios ginties ribas.
„Visi jų veiksmai, sulaikymas, durų išlaužimas pasekmių nesukėlė, nesukėlė jos žūties. Tai sukėlė jos agresija. Tai sukėlė jos puolimas, tai, kad ji atstačiusi peilį puolė pareigūną, kuris nebeturėjo kur trauktis, jis nebegalėjo pasitraukti, nebegalėjo pabėgti. Jis bijojo jos, galvojo, kad ji ateina jo papjauti. Šūviai buvo į kojas, bet jis paslydo ir netyčia pataikė į pilvą“, – kalbėjo R. Drakšas.
Advokatas atkreipė dėmesį, kad nukentėjusiais pripažinti moters sūnūs neatvažiavo padėti mamai, o ir sužinoję, kas nutiko, net neskubėjo į įvykio vietą.
Beje, pagal pareigūno liudijimą jie neturėjo skydo, taip pat nekvietė pastiprinimo, nes žinojo, jog niekas greit neatvažiuos. Apie tai paklaustas R. Drakšas sakė: „Nenoriu vertinti situacijos, kodėl neparuoštas ekipažas siunčiamas ir kodėl turi veikti ten, kur neturi ekipuotės, nors tai ne jų atsakomybė.“
Nukentėjusiesiems atstovaujantis gynėjas Dainius Dargevičius akcentavo, kad atvykę policininkai elgėsi netinkamai, pavyzdžiui, neprisistatė.
„Pareigūnai privalo prisistatyti, užmegzti pokalbį su konfliktuojančiu asmeniu. Jie turi atlikti tam tikrus veiksmus, suplanuoti taktiką“, – kalbėjo advokatas.
Jis pažymėjo, kad atvykus pareigūnams niekas nevyko: moteris užsidariusi namuose sėdėjo prie stalo, o konfliktą išprovokavo pareigūnai.
„Nebuvo būtinybės“
Kaltinimą teisme palaikantis prokuroras Rolandas Imbrasas anksčiau yra sakęs, kad, jo vertinimu, įgaliojimus policininkas viršijo.
„Tiesiog nebuvo neišvengiamos būtinybės naudoti ginklo“, – akcentavo prokuroras.
Paklaustas, ar, jo nuomone, 4 pareigūnai galėjo susitvarkyti su agresyvia moterimi, prokuroras atsakė: „Manau, pilnai.“
O štai kaltinamojo advokatas Romualdas Drakšas tvirtino, kad jo klientas nėra kaltas: „Tai buvo akivaizdi būtinoji gintis.“
Pasak advokato, visos priemonės buvo išnaudotos: tazeris, dujos, teleskopinė lazda.
„Įsivaizduokit situaciją: į tave bėga agresyvus psichinis ligonis paklaikusiomis akimis. Iki tavęs lieka keli metrai, trauktis nėra kur, už tavęs – sniego pusnis, už tavęs – kolega. Ką žmogui daryti? Stovėti ir laukti, kol tau gerklę perpjaus?“ – kalbėjo advokatas.
Reagavo į pagalbos prašymą
„Delfi“ jau anksčiau skelbė, kad pernai, gruodžio 12-osios vidurdienį, į Bendrąjį pagalbos centrą paskambinęs vyras pranešė, kad paūmėjo jo mamos, kuri serga psichine liga, būklė, reikia pareigūnų ir medikų. Pats pranešėjas tuo metu buvo darbe ir žadėjo kuo greičiau namo parvykti ir pats, bet jam grįžus mama jau buvo nušauta.
Kai medikai atvyko į iškvietimą Baraškių kaime, juos su kastuvu užpuolė, sužalojo ir apdaužė automobilį agresyvi stambaus sudėjimo moteriškė.
Beje, į šį įvykį policija reagavo itin vangiai, pirmą kartą jiems skambinta 12 val. 13 min., vėliau pagalbos šaukėsi užpulti medikai, pirmą kartą dėl to jie kreipėsi 14 val. 16 min., paskui vėl skambino praėjus beveik pusvalandžiui, kad tebelaukia pareigūnų.
Į įvykio vietą atvykęs pareigūnas Darius Šerpytis panaudojo tarnybinį ginklą ir moterį nušovė. Prokuratūra tvirtina, kad pareigūnas, siekdamas sulaikyti asmenį, neišnaudojo visų jo turėtų galimybių veikti kitaip, klaidingai įvertino būtinosios ginties situaciją ir panaudojo šaunamąjį ginklą nesant neišvengiamo pavojaus jo ar kitų asmenų gyvybei bei sveikatai. Todėl jo veiksmus kvalifikuoja kaip nužudymą.