Buvęs Vilniaus universiteto doktorantas Karolis Klimka, sutiko pasidalinti sukaupta kolekcija, kurioje – komiškos ir net kiek egzotiškai skambančios mokslinių darbų antraštės. Iš jų gali atrodyti, kad pastaruoju metu mokslus baigė visiški nevykėliai arba itin išradingai mąstantys studentai, sugebėję tyrimus atlikti keisčiausiomis temomis.
Ieškojo šio amžiaus piemenų, vertė studentus užsiiminėti magija
Štai, pavyzdžiui, viena mergina vos prieš pusmetį apsigynė magistro darbą tema „Šiuolaikiniai Lietuvos arklių vardai“, kita – nagrinėdama romantiškas istorijas „Pažinčių istorijų su antrosiomis pusėmis analizė“. Magistro laipsnis buvo apsigintas ir pristačius darbą „Vyriškumo ir moteriškumo samprata demotyvacijose“ bei tema „Slapyvardžiai lietuviškuose interneto diskusijų forumuose“. Gana keistai atrodo ir temos: „Kova su girtavimu Lietuvoje XX a. 9 dešimtmetyje“ bei „Rožančiaus pamaldumas Suvalkijoje XX a. – XXI a. pradžioje“.
Su doktorantūros darbais – dar linksmiau. Studentai ne tik iš kažin kur traukė piemenis, bet ir atliko rimtus darbus apie magiją ir „blogas akis“ temomis: „Tikėjimo bloga akimi raiška šiuolaikinėje Lietuvoje“, „Magija kaip universali patirtis: Lietuvos studentų tyrimai XXI a. pr.“, „Piemenavimo kultūra Lietuvoje XX amžiuje – XXI amžiaus pradžioje“. Stebina ir darbai apie etninės kultūros veikėjus folkloro ansamliuose bei katalikų laidotuvių apeigas vos prieš 15 metų: „Katalikų laidotuvių apeigos ir papročiai Lietuvoje (XX–XXI a. sandūra)“, „Etninės kultūros veikėjų interpretacijos XXI a. pr. Lietuvos folkloro ansamblių judėjime“.
Visus šiuos darbus pavyko rasti pasinaudojus Lietuvos akademinių bibliotekų tinklu internete. Ten skelbiami Lietuvos studentų baigiamieji darbai ir disertacijos.
Daugelis šių darbų pavadinimų juoką sukėlė ir geriausių šalies universitetų humanitarinių mokslų atstovams.
Humanitarams – tragiška lemtis?
Juoko neslėpė ir pats K. Klimka. Nors jis pripažįsta, kad iš pavadinimų sunku spręsti apie mokslinio darbo kokybę, sako, kad akivaizdu, jog Lietuvoje propaguojami humanitariniai mokslai neturi beveik nieko bendro su humanitariniais mokslais pasaulyje, ypač Vakarų šalyse.
„Visai gali būti, kad visos tos temos buvo tvirtintos ir vertintos labai rimtai. O gal priešingai — niekas neturėjo laiko gilintis, o konvejeris negalėjo sustoti. Bet pažvelgus panoramiškai, ypač į literatūros, kultūros studijų temas, atsiveria komiškas, kiek egzotiškas vaizdas. Jeigu kalbėtume apie sistemines ir konceptualias priežastis, tai viena iš jų — pati „lituanistikos" institucija, kurios šaknys (istoriniu ir metodologiniu atžvilgiu) yra stalinizmas. Tai propagandinė disciplina, neturinti nieko bendro ne tik su šiuolaikiniais humanitariniais mokslais, bet ir su mokslu apskritai“, – mano jis.
Anot K. Klimkos, tragiška situacija matyti ir žvelgiant į konceptualų ir metodologinį humanitarinių studijų pagrindą.
„Kultūros, literatūros studijų principų apmąstymui skiriama labai mažai dėmesio, nėra jokios įvairovės. Pavyzdžiui, Vilniaus universitete yra tik lituanistika (kuriai nelabai rūpi interpretacijos metodai) ir Greimo centras (žmonių pavadinamas Greimo bažnyčia), kurie pripažįsta tik vieną metodą. Arba istorija — irgi visiškai propagandinė disciplina“, – pastebi K. Klimka.
Pasak jo, jokia lietuviška aukštojo mokslo įstaiga sostinėje nesiūlo šiuolaikiškų studijų, nes jų paprasčiausiai nėra kur „padėti“. Esą jos tiesiog neįsipaišo nė į vieno universiteto rėmus ir nesutampa su deklaruojama koncepcija. Tad jis neslepia manantis, kad neatsinaujinančių humanitarinių studijų laukia lėta mirtis.
Jei juokinga, nereiškia, kad nenaudinga
Nors Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas Antanas Smetona ir nesutinka su pastarosiomis mintimis, pripažįsta, kad kai kurie studentų atliktų darbų pavadinimai ir jam skamba keistai.
„Idėjos mokslinių darbų temoms paprastai kyla iš darbų vadovų mokslinių tyrimų. Dažniausiai vadovai tyrinėja kažkokią temą, į kurią žvelgdami studentai ieško savų išpildymo taškų ir bando pritaikyti turimas žinias. Būna, kad kai kurie dėstytojai griežtai reikalauja, kad būtų dirbama jų pasiūlyta tema, tačiau būna ir tokių, kurie leidžia pasireikšti pačių studentų išmonei, tik žiūri, kad jie neperžengtų nustatytų rėmų, iš tiesų nagrinėtų kažkokią mokslinę problemą. Juokinga tai tema ar ne – tai jau paviršiniai dalykai. Galima ir labai juokingus dalykus tyrinėti“, – aiškino A. Smetona.
Jis patikino, kad daugiau apie mokslinių darbų temas galima pasiskaityti Umberto Eco kūrinyje „Fuko švytuoklė“, ten esą ir juokais, ir rimtai aiškinama, kodėl mokslinių darbų formuluotės yra tokios, kokios yra.
Pasijuokė ir iš technologinių mokslų atstovų
„Humanitarinių mokslų temos nėra juokingesnės nei, pavyzdžiui, fizikos mokslų. Juk taip pat galima rašyti mokslinį darbą apie, tarkime, kepsnio ruošimą. Tirti, kokioje temperatūroje mėsa geriausiai iškepa. Iš tiksliųjų mokslų atstovų irgi galima pasijuokti. Pavyzdžiui, gamtininkas pagavo blusą, pasidėjo ant delno ir sako jai: šok. Ji nušoko. Tada vėl ją sugavo, ištraukė dvi kojas, vėl pasidėjo ant delno ir sako: šok. Ji nenušoko. Išvada – blusos klausos organai yra kojose. Štai Jums ir gamtininkų tyrimas. Kaip tiksliukai gali pasišaipyti iš humanitarų, taip ir mes galime pasišaipyti iš tiksliukų“, – juokėsi A. Smetona.
Jis pripažįsta, kad dažniausiai humanitarų atliekami tyrimai yra orientuojami į visuomenės mentalitetą, dvasinę kultūrą, patį žmogų, tačiau jam atrodo visai normalu tyrinėti ir arklių vardus. Tiesa, A. Smetona pripažino, kad dabar surasti minimų tyrimo objektų – arklių ar piemenų, sunkoka.
„Vieni dalykai yra įdomesni, o kiti ne. Kaip ir arklių, taip turbūt ir piemenų XXI a. tiesiog nebeliko, tai ką, atrodytų, ten tyrinėti, bet, aktualumą galima įžvelgti. Tačiau visai rimtai galima žiūrėti į kaimų, pievų, balų pavadinimus – tai yra tam tikras kultūrinės atminties dalykas, kurį turime atminti, nors šie dalykai ir yra nykstantys. Daugelis pradinukų turbūt nežino net kaip karvė atrodo. Visi dabar keliasi į miestus. Neseniai vienoje knygelėje mačiau ir ožką su keturiais speniais, tai, žinote… Visuomenė keičiasi ir kai kurie dalykai jai gali atrodyti juokingi, tačiau aprašyti tai, ką galima aprašyti, išsaugoti ir palikti ateities kartoms – tiesiog būtina”, – mano VU Filologijos fakulteto dekanas.
Su studentų išmone kovoja administraciniais saugikliais
Jis pripažįsta, kad tikslieji mokslai žvelgiant per tyrimų prizmę yra universalesni, pateikia tikslesnes išvadas. Savo ruožtu humanitarų tyrimai atrodo gal kiek abstrakčiau.
„Humanitarų tyrimai dažniausiai yra orientuoti į tą žmogų, tą visuomenę, kuri yra Lietuvoje. Natūralu, kad tai nėra universalu. Kam pasaulyje įdomu raseiniškių priegaidės? Niekam, išskyrus mus. Bet jas reikia ištirti. Svarbu skirti šių mokslų paskirtį ir prigimtį, tada niekas neatrodys keistai“, – įsitikinęs A. Smetona.
Jis nepamena atvejų, kai dėl blogos darbo temos jis būtų atmestas diplominių darbų gynimo metu. Dekanas tikina, kad nuo to yra apsidraudžiama įvairiausiais saugikliais – temą turi patvirtinti dėstytojas, vėliau ir katedros atstovai.
„Jei yra kokia nesąmonė, tai iš karto pamatoma ir studentui pasakoma: nerašykite niekų. Žinoma, kai jis ką ištiria, temą gali koreguoti, tačiau tema vis tiek turi būti patvirtinta kelių asmenų. Administracine prasme tam tikri stabdžiai tikrai yra“, – patikino jis.
Studentą perspėja, jei jo darbas – nesąmonė
Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto prodekanas doc. Jonas Vaičenonis DELFI patikino, kad nė viena iš cituojamų temų jo neprajuokino, visomis jomis esą galima atlikti mokslinius darbus.
„Mokslinių darbų temos gali būti visiškai netradicinės ir unikalios. Galbūt platesniam visuomenės ratui jos yra sunkiau suvokiamos, tačiau tyrimai tikrai nestovi vietoje ir įvairios temos yra įmanomos. Žinoma, už kiekvienos temos išpildymą atsako mokslinio darbo rengėjas. Kitą vertus, visos temos turi būti aprobuojamos, tad jei matoma, kad pasiūlyta tema darbas yra neįmanomas ar ji yra visiška nesąmonė, studentas apie tai yra informuojamas“, – sakė J. Vaičenonis.
Jo atstovaujamame fakultete galioja panaši mokslinių darbų temų tvirtinimo tvarka kaip ir Vilniaus universitete. Didžiąją dalį temų sugalvoja dėstytojai, tačiau savas temas galima siūlyti ir studentams.
„Vienas lygmuo taikomas bakalauro ir magistro studijoms, visai kitas – doktorantūros. Pataruoju atveju tvarka yra visiškai kita, galiojanti jau kelis metus, – temoms yra skelbiamas konkursas, jas aprobuoja doktorantūrų komitetai, kurie paprastai yra sudaromi iš bendradarbiaujančių institucijų, vyksta konkursai tiek temai, tiek doktorantūros darbo vadovui“, – pasakojo J. Vaičenonis.
Abejonių darbų kokybe nekyla
Jo teigimu, skirtingose mokslo srityse taikomi skirtingi tyrimai, metodikos, tad juoktis iš humanitarų darbų nereikėtų.
„Turbūt daugiausiai iššūkių sukelia šiuolaikinės visuomenės tyrimai. Ji mums yra mažai pažįstama, suprantama. Galima pritarti, kad Vakarų pasaulis tam tikrus dalykus daro jau seniai ir visai kitaip. Taip nutinka dėl to, kad mes bandome naujai pažiūrėti į visai netradicines temas. Tokių temų, kuriomis negalima atlikti vienokių ar kitokių tyrimų, beveik nėra“, – įsitikinęs J. Vaičenonis.
Jis nelinkęs abejoti straipsnyje minimų autorių darbų kokybe. Prodekano teigimu, jei moksliniai darbai jau yra apginti ir patvirtinti, jais abejoti nebėra prasmės.