Jos teigimu, vaikui užsiminus apie pabėgimą, derėtų su juo pasikalbėti, nes dažnai apsisprendimas bėgti yra momentinis, todėl pokalbio gali užtekti, kad paauglys persigalvotų.
Savaitgalį pranešta net apie penkis iš namų pabėgusius paauglius. Vaikinas iš Joniškio atsirado po pusės, o Varėnos krašte gyvenanti mergina po pustrečios paros. Apie tris iš namų pabėgusias paaugles Varėnos ir Rokiškio rajonuose pranešta šeštadienį. Viena iš merginų laukiasi kūdikio. Policijos departamento atstovė pirmadienį informavo, kad visi paaugliai grįžo namo.
– Dėl kokių priežasčių iš namų bėga paaugliai?
– Paauglystė yra intensyvus laikotarpis, kai žmonės patiria nemažai vidinių pokyčių, susiduria su stresu ir sunkumais. Vyksta biologiniai pokyčiai, keičiasi socialiniai poreikiai. Būtina žinoti, kad paaugliams labai svarbu gauti suaugusio žmogaus paramą, supratimą ir palaikymą bet kuriame etape, bet kuriame žingsnyje.
Paramą bręstantis žmogus turi jausti iš tokio suaugusio žmogaus, kuriuo gali pasitikėti. Kartais tėvai galvoja, kad nereikia skirti dėmesio, nes tai jau ne vaikas, bet emocinio palaikymo paaugliui iš tiesų reikia daugiau nei vaikui. Taip yra būtent dėl įvairių pokyčių, santykių svarbos su bendraamžiais ir t. t.
Jei paramos, meilės, supratimo, tinkamo dėmesio negaunama, atsiranda toks elgesys, kaip bėgimas iš namų [...]. Tai yra ženklas, kad iš suaugusių žmonių negaunama reikiamo supratimo, pasitikėjimo. Reikėtų pagalvoti, ką padaryti, kad tas dėmesys būtų skiriamas.
Žinoma, geriausia, jei tėvai ar vienas iš tėvų tai supranta, tačiau, jei yra taip, kad tėvai nemoka ar negali to padaryti, reikėtų pagalvoti, koks kitas suaugęs žmogus galėtų to dėmesio skirti. Gal yra kažkoks giminaitis, suaugęs ar vyresnis pusbrolis ar pusseserė?
Geriausia, jei įmanoma, kad tai būtų, tos pačios lyties žmogus. Tada jis galėtų geriau suprasti specifines paauglio problemas. Kartais tai gali būti mokytojas ar treneris, kurį paauglys pažįsta ir su kuriuo kontaktuoja. Jei ne, reikia ieškoti, pavyzdžiui, psichologinės pagalbos. Psichologas taip pat yra suaugęs žmogus, pasiruošęs ir kvalifikuotas padėti. Toks elgesys – bėgimas iš namų – rodo, kad paramos tikrai nėra pakankamai ir reikia kažką keisti.
– Psichologai sako, kad dažniausiai ryžtingiems sprendimams žmonės ruošiasi ilgai. Paauglio pabėgimą iš namų turbūt taip pat galima laikyti drąsiu sprendimu. Ar jam ruošiamasi ilgai, ar tai dažniausiai yra momentinis sprendimas?
– Paauglystėje tai vyksta dėl nuotaikų kaitos, svyravimo. Tai tikrai gali būti momentinis sprendimas. Turėtų būti kažkokių sudėtingų problemų, kad tam būtų ilgai ruošiamasi. Dažniausiai užtenka to, kad paauglys susipyko su draugu ar jautriose gyvenimo srityse atsirado kažkokių sunkumų, o jis nėra tikras, ar bus suprastas ir palaikytas suaugusių žmonių.
Kartais tėvai gal ir gali padėti, suprasti, bet, jei dėl kažkokių priežasčių paauglys dėl to nėra tikras, atsiradus dideliems sunkumams, ir įvyksta toks elgesys. Tai dažniau nuotaikų kaita, o ne rimtas sprendimas.
Kai tai įvyksta, jokiu būdu nereikia dramatizuoti, kad atsitiko kažkas baisaus. Reikia priimti ramiai, nepanikuojant, nepuolant kritikuoti, o bandant suprasti, kas atsitiko, kaip paauglys jautėsi. Kai žmogus bėga iš namų, jis iš tiesų jaučiasi negerai, jam būna sunku.
– Kaip turėtų elgtis tėvai, jei vaikas prabyla apie tai, kad jis ruošiasi bėgti iš namų? Sakote, kad užtenka paprastai, nuoširdžiai pasikalbėti?
– Taip, iš tikrųjų nuoširdus pokalbis yra vienas iš tų svarbių paauglio emocinio užpildymo būdų. Tokiu būdu jis gauna nuoširdų supratimą. Paaugliui labai svarbu jaustis priimtam su visais turimais sunkumais: ribų laužymu, vidiniais pokyčiais. Bręstančiam žmogui svarbu, kad jis būtų besąlygiškai priimamas, kad ir koks jis būtų, nors kartais neatitinka ar negali atitikti tėvų keliamų reikalavimų, standartų.
Paaugliui reikia žinoti, kad jis vis tiek bus priimtas ir suprastas. Jei paauglys tai jaus, jam pačiam bus lengviau valdyti savo emocinę būseną ir nereikės bėgti iš namų. Bėgimas yra signalas – aš nesugebu ir man niekas nepadeda tvarkytis su savo jausmais ir emocijomis.