Išjungti telefonus ir laikyti kuprinėse – tokia tvarka Žemynos progimnazijoje nepasiteisino.
„Dažniausiai žaidžia, žiūri „Tik Tok’o“ vaizdelius“, – LNK pasakojo Žemynos progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jurgita Miškinytė.
Mokykloje jau ir pirmoko nerasi be telefono. Bet, kad vaikams per pamokas būtų ramiau, klasėse atsiranda dėžutės jiems pasidėti.
„Be abejo, pirma reakcija būna: „o, ne“ , o paskui, po kokios savaitės, jie visai pripranta“, – sakė J. Miškinytė.
Tėvai kreipiasi į medikus
Taip sugalvojo vaikų tėvai. O kai kurie neriboja, nemato nė menkiausių rizikų, tuomet atsitinka, kad dalis vaikų ima mokytis, bendrauti, valgyti ar net miegoti su mobiliaisiais.
„Kreipiasi į medikus, daro įvairiausius tyrimus, bet vaikui kaip ir nieko nėra. Tiesiog tai yra nuovargis, miego trūkumas, psichologinė įtampa. Tam tirki žaidimai, tarkime strateginiai, (…) irgi ją sukelia“, – pasakojo Respublikinio priklausomybių ligų centro (RPLC) Socialinės ir psichologinės pagalbos skyriaus vedėja Eglė Lydekaitė.
Medikai mato kraštutinius atvejus, bet jų jau yra. Kreipiasi tėvai, kurie vaiko elgesio sukontroliuoti nebesugeba. Viena iš tokių įstaigų yra RPLC.
„Esame turėję ir berods vienuolikos metų vaiką, kuris buvo priklausomas nuo telefoninių žaidimų“, – sakė RPLC ambulatorinio skyriaus vedėjas Haris Jakavičius.
Retų, bet kreipimųsi sulaukia ir Santaros klinikos. Pertekliniai ekranai dažniausiai lydi kitus nusiskundimus.
„Specialios statistikos, kiek vaikų, turinčių probleminį santykį su ekranais, patenka į stacionarą neturime, nes šiuo metu naudojamoje TLK-10 klasifikacijoje tokios konkrečios diagnozės nėra ir ji nekoduojama dokumentuose“, – atsakė Santaros klinikos.
Kaip atpažinti problemą
Specialistė paaiškino, kaip atpažinti, ir kas išduoda, kai ekranų jau yra per daug.
„Jis pradeda mažiau savimi rūpintis, pasikeičia net ir higienos įpročiai, praranda dienotvarkę. Tai labai stebima vaiko sveikatos pablogėjime“, – aiškino E. Lydekaitė.
Anot psichologų, besivystant priklausomybei, vaikas nutraukia visus socialinius ryšius ir sėdi tik internete. O virtualus bendravimas tampa patrauklesnis nei realus.
„Ypač vaikams, kurie stokoja drąsos, yra kuklesni, tai internete tu gali būti bet kuo – super didvyriu, pačiu geriausiu futbolininku, lenktynininku. Pati terpė yra labai patraukli būti kitokiu negu esi“, – kalbėjo E. Lydekaitė.
Kita raudona vėliava: paprašius pasidėti telefoną prasideda pyktis ar net isterija. Taip pat kenčia sveikata – akys, laikysena. Beje, vieni nutinka, kiti, priešingai, nebevalgo. Kenčia ir mokslai, prarandami interesai veikti kažką kita.
Tėvų nuomonės išsiskiria
Ne visiems tėvams priklausomybė atrodo blogiausia, kas gali nutikti vaikui.
„Turiu septynerių metų vaiką. Jis turi priklausomybę telefonui. Bet kažkaip svarbu, kad žiūrėtų bent tokius filmukus, kurie kažką edukuoja. Nenorėčiau jo atjungti nuo telefono, nes iš karto išsiskirs iš savo draugų rato, nes jie vis tiek domisi, kalba“, – kalbėjo tėtis.
Kitas vyras pasakojo, kad turi tris vaikus. Du vyresni naudojasi telefonais, bet jiems yra ribojamas ekranų laikas.
„Šiais laikais, manau, kad kitaip ir negali būti. Čia yra įprastas dalykas. Ir mes jau sėdime telefonuose gana ilgai, tai, kodėl vaikams – ne? Iš kur jie gali semtis informacijos?“, – retoriškai klausė jis.
Vis dėlto Priklausomybių centras sako, kad kol kas besikreipiančių nedaug, skaičiuojama vienetais. Centro Socialinės ir psichologinės pagalbos skyriaus vedėja sakė, kad tėvams atrodo, kad geriau, jei vaikas sėdi prie kompiuterių, nei, kad vartotų psichoaktyvias medžiagas.
„Aš manau, kad čia yra šiek tiek iškreiptas dalykas“, – sakė E. Lydekaitė.
Praėjusiais metais RPLC turėjo keturias konsultacijas dėl priklausomybių ekranams.
Vaikai konsultuojami anonimiškai
Centro darbuotojai sako, kad kol kas ir šeimos gydytojams trūksta žinių, o medikamentinio gydymo nėra, tik elgesio keitimas. Beje, specialistai ramina, kreipusis pagalbos, diagnozė nebus įrašyta į e.sveikatos sistemą. Vaikai konsultuojami anonimiškai.
„Ji neatsiras viešai. Ji bus tik mūsų duomenų sistemoje“, – teigė H. Jakavičius.
Anot ekspertų, saikingas laikas ekranams yra dvi valandos.
Atsižvelgiant į rekomendacijas, mokyklų, ribojančių ekranus, atsiranda vis daugiau.
„Su pradinukais griežtai: jeigu reikėtų, jie turi telefonus pasidėję spintelėse, garsas išjungtas. Ugdymo proceso metu pas mus yra toks susitarimas, kad telefonais nesinaudojame, per pertraukas lygiai taip pat, kadangi mano auklėtiniai yra pradinukai“, – sakė mokytoja.
Patarimai tėvams
Mokyklų vadovų asociacijos prezidentas Dainius Žvirdauskas sakė, kad didžioji dalis mokyklų diskutuoja šiais klausimais. Jis pats būtų linkęs vengti priemonių, kurios būtų nurodomos joms iš viršaus.
„Būčiau labiau susitarimų šalininkas“, – sakė D. Žvirdauskas.
Specialistai nerekomenduoja atimti ekraną čia ir dabar su visam. Tai geriausia daryti palaipsniui, mažinant laiką, bandant vaiką sudominti kitomis veiklomis.
„Kalbėjau su vienu tėčiu. Tas vaikas yra tiek angažuotas akademinei ir popamokinei veiklai, yra įvairūs sportai, užsiėmimai, ir jis džiaugėsi, man sakė: „Play station’ą“ paima tik vieną kartą per savaitę“, – pasakojo D. Žvirdauskas.
O ir tėvai turėtų rodyti teigiamą pavyzdį, ir internetu, būdami su vaikais, stengtis naudotis saikingai.
Visą LNK reportažą žiūrėkite čia: