Apie nuotolinį darbą: patarė, kaip jį organizuoti tinkamai

Nuotolinis darbas apibrėžiamas kaip darbo organizavimo forma arba darbo atlikimo būdas, kai darbuotojas jam priskirtas darbo funkcijas arba jų dalį visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu yra darbovietė, vietoje, taip pat naudodamas informacines ir elektroninių ryšių technologijas (teledarbas).

Dirbti nuotoliniu būdu skiriama darbuotojo prašymu arba šalių susitarimu.

Valstybinės darbo inspekcijos kancleris Šarūnas Orlavičius pabrėžia, kad prašymą dirbti nuotoliniu būdu gali teikti kiekvienas darbuotojas, ir darbdavys, gavęs tokį prašymą, turi jį svarstyti.

„Tiesa, Darbo kodeksas numato darbuotojų grupes, kurių prašymus dirbti nuotoliniu būdu darbdavys privalo tenkinti, jei neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo arba darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas“, – akcentavo Š. Orlavičius.

Kokios šios grupės, kurių nuotolinio darbo organizavimo prašymai privalo būti tenkinami besąlygiškai? Galimybę dirbti nuotoliu darbdavys privalo suteikti nėščiajai, neseniai pagimdžiusiai arba krūtimi maitinančiai darbuotojai, darbuotojui, auginančiam vaiką iki aštuonerių metų, ir darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, arba darbuotojui, pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą pateikusiam prašymą, pagrįstą sveikatos būkle, neįgalumu arba būtinybe slaugyti (prižiūrėti) šeimos narį arba kartu su darbuotoju gyvenantį asmenį.

Anot kanclerio, yra viena esminių sąlygų – darbdavys ir darbuotojas gali tartis dėl nuotolinio darbo ne visą darbo laiką, pavyzdžiui, pagal susitarimą nuotoliniu būdu dirbti dvi, tris ir pan. darbo dienas per savaitę.

Be to, Š. Orlavičius primena, kad darbo teisės normos, reglamentuojančios nuotolinį darbą, nedraudžia darbo sutarties šalims susitarti dėl darbuotojui priskirtų darbo funkcijų arba jų dalies atlikimo nuotoliniu būdu ir kitoje valstybėje.

Darbo santykių šalys turi teisę susitarti dėl nuotolinio darbo ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir kitoje valstybėje. Darbo sutarties šalims susitarus dėl darbuotojui priskirtų darbo funkcijų arba jų dalies atlikimo nuotoliniu būdu kitoje valstybėje, toks darbas nelaikytinas darbu kitoje valstybėje, todėl nėra taikomos DK 107 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojų komandiravimą.

Kadangi nuotolinis darbas yra siejamas su darbuotojo galimybe sulygtą darbo sutartimi darbo funkciją arba jos dalį atlikti jam priimtoje, kitoje negu darbovietė, vietoje, taigi, anot kanclerio Š. Orlavičiaus, siekiant tinkamai vykdyti darbo organizavimą įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai, darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, saugios darbo vietos kriterijai, leistinos valstybės, duomenų saugumas, išlaidų kompensavimas, taip pat atsiskaitymo už rezultatus tvarka, asmens duomenų apsaugos reikalavimų taikymas, darbo laiko apskaitos, bendravimo ir bendradarbiavimo su kitais įstaigos darbuotojais tvarka.

Pabrėžtina ir tai, kad nuotolinio darbo organizavimas užtikrinamas pasitelkus vietinius norminius teisės aktus, mat tokiu atveju abi šalys – darbdavys ir darbuotojas – gali išvengti galimų grėsmių ar ginčų.