Ketverius metus apygardos teisme dirbanti Vita sako maisto gaminimo idėjų turinti tiek daug, kad laisvalaikio paprasčiausiai per maža joms visoms įgyvendinti.
– Vita, kas tau yra maisto gaminimas – pomėgis, atsipalaidavimas po įtemptos darbo dienos, o gal smagus laiko leidimo būdas?
– Man gaminimas yra trys viename: pomėgis, atsipalaidavimo būdas ir sritis, kurioje galiu tobulėti. Nieko nėra smagiau, kaip po sunkios darbo dienos kodeksus ir kompiuterio ekraną iškeisti į prijuostę ir receptų knygą. Nors meluoju, virtuvinę prijuostę dažniausiai prisimenu tik tada, kai nemaža dalis gaminamo patiekalo jau būna jaukiai įsitaisiusi ant švarių drabužių. Ruošiant valgį žavi tai, jog galutinis rezultatas visiškai priklauso nuo manęs – tai suteikia laisvę eksperimentuoti.
Be to, tobulėjimui ir įgūdžių gerinimui šioje srityje nėra ribų – visada atsiras dar vienas receptas, kurį norėtųsi išmėginti, ar specialus miltų maišymo metodas, kurį, anot visų jį įvaldžiusių, tiesiog gyvybiškai būtina mokėti. O ir gaminimo, produktų derinimo bei šedevrų iš jų kūrimo pamokų nesunku rasti aplink. Netgi, sakyčiau, sunkoka išvengti.
Šeštadienio rytą bent viename lietuviškame kanale virtuvine mentele mojuos baltai pasipuošęs vyriškis ar moteriškė ir pasakos apie itališkų makaronų įtaką pasaulio virtuvei, o atsivertus laikraštį, žurnalą ar net naujienų portalą tikrai pasipainios apetitą žadinančios patiekalų nuotraukos, nebyliai raginančios mesti darbus ir eiti gaminti. Mesti nemetu, bet po dienos darbų tikrai stengiuosi atsipalaiduoti ką nors gamindama ar išbandydama netikėtai pertraukėlės tarp nutarčių projektų rašymo metu gimusią mintį slyvų padažą pagardinti kalendromis ir mėtomis. O tada sprendžiu dilemą, ką man vienai daryti su puse litro slyvų padažo.
– Kada susidomėjai maisto gamyba?
– Tikriausiai kaip ir kiekviena mergina ir moteris kažką gaminti pradėjau dar vaikystėje. Pamenu, kai visai nedidukė ankstų Kūčių rytą padėdavau močiutei minkyti tešlą kūčiukams ir pasistiebusi stengdavausi nenuversti už mane didesnio ant kėdės pastatyto dubens (stalo aš tiesiog nepasiekdavau). Prieš Velykas, pasilypėjusi ant kėdės, šaukštu įleisdavau močiutės paduotą spurgytę į verdančius riebalus ir labai džiaugdavausi, kad man patiki tokias svarbias užduotis. Mieliau gamindavau saldumynus, nes pagrindinei šeimos šefei – mamai – nei valgyti, nei gaminti saldumynus nepatinka, tad be konkurencijos būdavau geriausia desertų gamintoja šeimoje.
Gaminu ir nesaldžius patiekalus, daugiausia sau, tačiau retam jų tenka garbė atsidurti tinklaraštyje. Desertai, kepiniai ir kiti saldumynai yra natūraliai patrauklūs ir beveik be jokių pastangų nuotraukose atrodo dailiai, o veršienos troškinys po dviejų valandų troškinimo grožio konkursų tikrai nelaimėtų. Kadangi kompiuterio ar planšetės ekranas kvapo ir skonio neperteikia, maisto ir receptų tinklaraščiams itin svarbi patiekalo išvaizda, o tam jau reikia ypatingų gebėjimų maisto stilistikos srityje. Nepaisant visų įsigytų knygų šia tema, mano, kaip maisto stilistės, talentas kol kas skleidžiasi labai lėtai. Tikriausiai tas knygas dar ir perskaityti reikėtų.
– Kaip gimė mintis rašyti tinklaraštį?
– Jei kažką skanaus pagamini ir pavaišini kitus, dažniausiai kam nors tikrai prireiks recepto. O pasakyti, jog receptą galima rasti tinklaraštyje, daug paprasčiau nei bandyti prisiminti tikslias ingredientų normas patiekalui, kurį paskutinį kartą gaminai prieš pusantrų metų. Be to, tai tarsi savotiška asmeninė receptų knyga, kurią gali atsiversti bet kuriame pasaulio kampelyje, ir ji visiškai neužima vietos. Prisipažinsiu, pati dažnai tinklaraštyje pasitikrinu, ar gerai prisimenu sudedamąsias dalis ir jų kiekius – taip daug patogiau, nei ieškoti popieriaus lapuko su receptu, nes greičiausiai jis jau seniai būna nukeliavęs į šiukšlių dėžę.
Tinklaraštį pradėjau rašyti prieš daugiau nei dvejus su puse metų. Tuo metu rašiau (ir teberašau) asmeninį tinklaraštį anglų kalba, kuriame dalydavausi savo pamąstymais įvairiomis temomis, pradedant prastu oru (neišsemiama tema) ir baigiant receptais. Tad štai vieną dieną ėmiau ir nusprendžiau angliško tinklaraščio receptų dalį perkelti į naują tinklaraštį lietuvių kalba. Taip gimė „Voras tinkle“.
– Įdomus pavadinimas „Voras tinkle“. Tai žodžių žaismas ar paslėpta mintis?
– „Voras tinkle“ yra aliuzija į internetą, tai yra šis pavadinimas turėtų priminti žodį „voratinklis“ arba „pasaulinis voratinklis“ – taip seniau buvo vadinamos interneto platybės. Na, ir kartu tai reiškia tinklaraščio savininkės egzistavimą šiame tinkle. Iš tiesų „Voras tinkle“ buvo pirmas pavadinimas, šovęs į galvą, ir tik po to, kai prasidėjo klausimai dėl tokio keisto žodžių junginio kilmės, suvokiau, kad jis nelabai dera prie temos, kuria daugiausiai rašau tinklaraštyje. Bet buvo vėlu kažką keisti. Juokingiausia, kad aš vorų bijau, todėl tokiam padarėliui apsilankius mano darbo vietoje nuo užpuoliko mane gelbsti kolegos, tikintys, kad vorų skriausti negalima.
– Savo tinklaraštyje propaguoji Paleolito mitybą ir pagal ją pagamintus patiekalus. Kuo ši dieta tave sužavėjo?
– Ilgą laiką ieškojau man tinkančios mitybos: bandžiau ir vegetarizmą, ir veganizmą, porą mėnesių maitinausi pagal žaliavalgystės principus, tačiau jaučiau, kad egzistuoja man asmeniškai priimtinesnis mitybos būdas. Paleolito mityba apima tiek vegetarizmo propaguojamą pagarbą gyvūnams, tiek daržovių, vaisių svarbą, pabrėžia natūralaus, kuo mažiau perdirbto maisto naudą. Ši dieta pagrįsta ne vien argumentu, jog prieš 20 tūkstančių metų žmonės neturėjo gazuotų gaiviųjų gėrimų ar bulvių traškučių, todėl jie nelabai tinkami mūsų skrandžiams, bet ir tokių maisto produktų daroma įtaka mūsų organizmui. Mityba turi teigiamai veikti savijautą, energijos lygį, nuotaiką, būtent dėl šių dalykų ir apsistojau ties Paleolito dietos principais. Kadangi pati taip maitinuosi ir dažniausiai išbandau šiai mitybai tinkančius receptus, nemažai jų atsiranda ir tinklaraštyje.
– Iš kur semiesi įkvėpimo ir ką tau pačiai labiausiai patinka gaminti?
– Pirmiausia įkvėpimo ieškau kitų tinklaraštininkų kūryboje – tiek lietuvių, tiek užsienio. Idėjų randu receptų knygose ir žurnaluose, kurių jau susikaupė labai daug, ypač elektroniniu formatu. Įkvepia ir paskatina gaminti užsienio maisto ruošimo realybės šou, tokie kaip JAV laida „Skonis“, Jungtinės Karalystės šou „Didžiosios britų kepinių varžybos“ ar ir Lietuvoje transliuojama Australijos laida „Mano virtuvės taisyklės“.
Kartais net grožinės literatūros kūrinyje herojaus valgytas salotas pabandau atkurti savo virtuvėje. Jei atvirai, siena prie namų darbo stalo apkabinėta priminimais, ką norėčiau ir turėčiau pagaminti, idėjomis ateities tinklaraščio įrašams, o mano telefono užrašų knygelėje rastumėte ilgiausią sąrašą gamintinų receptų. Man dažniausiai labiau patinka gaminti kažką pirmą kartą ir su nekantrumu laukti to galutinio rezultato, o geriausi yra tokie receptai, kuriems pagaminti prireikia labai mažai indų. Pageidautina – vieno, kad po valandos gaminimo nereikėtų dar valandą stovėti prie kriauklės. Deja, kol kas nelabai sekasi tokių rasti.
– Nors žmonės kalba, kad niekada negalima sakyti niekada, bet manau, kad daugiau niekada negaminsiu indonezietiško prieskonių pyrago. Pirmąkart jo paragavau lankydamasi pas draugus Nyderlanduose (kur, beje, dėl savo išvaizdos jis vadinamas „spekkoek“ – šoninės pyragu). Tąkart pamaniau, jog jis labai primena mūsų medaus pyragą. Grįžusi namo susiradau receptą ir paaiškėjo, jog šis pyragas iš tiesų panašesnis į mūsų šakotį, nes jam pagaminti reikia net 30 kiaušinių trynių. Pats gaminimo procesas šiek tiek užtrunka, nes tešlą tenka pilti jau ant kepančio pyrago kas 6 minutes po labai mažą kiekį. Tačiau man į atmintį labiau įsirėžė 30 likusių kiaušinių baltymų valgymo kančios. Baltymų kiaušinienės atsivalgiau visam likusiam gyvenimui ir dabar tikrai daug mieliau kepu lietuvišką medaus pyragą.
– Kaip suprantu, bendradarbiai turi progų įvertinti tavo kulinarinius pasiekimus.
– Turim tradiciją (tiksliau, aš turiu tradiciją) per bendradarbių gimtadienius iškepti keksiukų su spanguolėmis ir grietinėlės sūrio kremu. Kartais juos keičia avietiniai keksiukai ar šokoladinis pyragas, bet kažkas gaminto namuose būtinai atkeliauja jubiliatui į darbą. Pamenu, jog kažkurią vasarą kepiau raudonojo velveto keksiukus, tik vietoj raudonų dažų, kurie paprastai naudojami raudonai kepinio spalvai išgauti, naudojau burokėlius. Vieni keksiukais pavaišinti kolegos džiaugėsi, o kiti gana įtariai žvelgė į švelnaus burokėlių skonio keksiukus. Nuo to laiko neįprastais gaminiais stengiuosi „gąsdinti“ tik namiškius.
– Dalyvauji įvairiuose maisto gaminimo renginiuose. Štai pernai švenčiant tarptautinę kulinarinių tinklaraštininkų dieną tavo puikieji morkų suktinukai buvo atrinkti gaminti kaip užkandis ir sulaukė daug palankių įvertinimų. Gal pasidalintum jų receptu ir su TEISMAI.LT skaitytojais?
– Mielai dalyvaučiau visuose tokiuose renginiuose, bet didžioji jų dalis vyksta Vilniuje ar Kaune vidury darbo savaitės, vis neištaikau tinkamos progos. Smagu susitikti ir pabendrauti su kitais maisto tinklaraštininkais, kurių, beje, nemažai turi teisinį išsilavinimą. Tikriausiai potraukis gaminti ir į teisę kažkaip susiję.
Vitos morkų suktinukai su varške ir krienais
4 vidutinės morkos, 180 g riebios varškės (15 proc.), 1,5 šaukšto krienų (ar mažiau, jei krienai šviežiai tarkuoti), 1 šaukštas smulkintų petražolių, 1 arb. šaukštelis smulkintų krapų, druskos.
Morkas mandolina ar bulvių skustuku supjaustykite itin plonomis juostelėmis. Varškę ir krienus sutrinkite rankiniu trintuvu, įberkite druskos, smulkiai supjaustytus žalumynus. Varškės mišinį tepkite ant morkų juostelių ir juosteles sukite į ritinėlius, juos perverkite dantų krapštuku.