– Milda, užeik į pasitarimų kambarį. Dabar.
Vykdomoji direktorė. Labai ne laiku. Nors balsas ramus, bet galėjo vėliau.
Penkiolika minučių po aštuntos – kavos virimo metas. Dar pusvalandis, kol kava būtų užplikyta, susirinktų dvi ar trys artimiausios kolegės ir darbo pradžia būtų šiek tiek nukelta. Deja, netikėtas iškvietimas.
Pasitarimų kambaryje nebuvo langų, nes didžiąją dalį kompanijos filialo sudarė sandėliai. Naujai pristatyti šviesūs kabinetai buvo skirti direktoriui, buhalterijai, vadybininkams, dar keliems skyriams. Pasitarimams langai nereikalingi – taip nuspręsta. Vietoje lango sieną puošė didžiulis nuolat apšviestas akvariumas. Akvariumo dugne į smėliuką nugrimzdęs keraminis puodelis su firmos logotipu tarnavo kaip slėptuvė vėžiui…
– Milda, mums reikia pasikalbėti. Penktadienį buvo akcininkų susirinkimas, kuris įpareigojo mane pasikalbėti su tavimi…
– Klausau, taip.
– Praėjusio ketvirčio ataskaitoje, kurią tu rengei, buvo keletas neatitikimų. Tiksliau sakant, klaidų. Dar tiksliau sakant, tos klaidos yra ne tokios jau ir mažos… Apskritai akcininkų nuomonė apie tave pastaruoju metu...
Kava buvo baigta be Mildos. Apie vienuoliktą kabinete pasirodė vykdomoji direktorė:
– Milda susirgo ir išvyksta namo. Kur jos daiktai: rankinė, paltas, raktai, automobilio raktai?
Elena surinko Mildos daiktus, vykdomoji juos paėmė:
– Tu nesitrukdyk, aš nunešiu pati.
Nuo tos dienos bendradarbės Mildos nebematė. Iš pradžių personalo skyrius sakė, kad Milda serga. Po kelių savaičių buvo paskelbta, kad Milda nusprendė palikti kompaniją ir į jos vietą ieškoma naujo žmogaus.
Pasirašymas priverstinai?
Tokių ieškinių teisme kartais pasitaiko: mane privertė pasirašyti, kad sutinku nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Iš tikrųjų aš neketinau ir nenorėjau išeiti iš darbo. Iš baimės ir neatlaikiusi spaudimo pasirašiau susitarimą ir tą pačią dieną buvau atleista. Man nesuteikė trijų dienų, per kurias galėčiau apsigalvoti. Tuo pažeidė įstatymą. Manau, turiu būti grąžinta į darbą...
Byla nesudėtinga. Vieno ar dviejų posėdžių turi užtekti.
– Netikėtai tą rytą mane pasikvietė į pasitarimų kambarį. Vykdomoji direktorė pateikė man jau parengtą darbuotojo ir darbdavio susitarimo tekstą. Buvo parašyta taip: šalys susitaria nutraukti darbo sutartį. Sutartis nutraukiama, kai abi šalys pasirašo susitarimą. Pasiūlymas galioja iki mėnesio dvidešimt septintos dienos. Jie sumoka man atlyginimą ir dar už dvi savaites į priekį. Ir parašo man palankią rekomendaciją.
– Susitarime parašyta, kad pasiūlymas galioja iki 27 dienos. Vadinasi, galėjote galvoti dar tris dienas, nebuvo būtina iš karto spręsti. Kodėl pasirašėte tą pačią dieną?
– Mane privertė. Mane uždarė pasitarimų kambaryje, neleido niekur išeiti. Tas kambarys be langų, be telefono.
– Ar durys buvo užrakintos?
– Nežinau, neatsimenu.
– Nebandėte išeiti?
– Man neleido.
– Kaip?
– Tiesiog sakė, nesiblaškyk, pasėdėk, pagalvok. Aš sutrikau, susinervinau ir pasirašiau.
– Vis dėlto nelabai suprantamas toks skubėjimas. Kaip jūs įrodinėsite, kad pasirašėte priversta?
– Tai akivaizdu! Aš net neketinau išeiti iš darbo. Aš dirbau labai gerai, esu gavusi ne vieną padėkos raštą per metinius susirinkimus. Negali septynerius metus dirbęs žmogus staiga parašyti pareiškimą ir išeiti. Pagaliau aš net neturėjau kur išeiti ir dabar dar neturiu darbo!
– Ar nenujautėte, kad vadovai nepatenkinti jūsų darbu?
– Ne, nenujaučiau.
– Kas buvo po to, kai pasirašėte susitarimą?
– Man liepė tuoj pat važiuoti namo. Vykdomoji atnešė mano daiktus iš kabineto.
– Ar Jūs tikrai neleidote ieškovei pagalvoti iki pasiūlymo termino pabaigos, kaip kad patys rašėte? – teisėja paklausė vykdomosios direktorės.
– Nesąmonė, jokio spaudimo jai nebuvo. Net raštu išdėstyta – pasiūlymas galioja dar tris dienas.
– Ar tikrai jūs neleidote pačiai ieškovei pasiimti daiktų?
– Ji pati nenorėjo grįžti į kabinetą. Prašė pasakyti, kad ji susirgo, ir atnešti jai paltą, raktus, rankinę. Ji nenorėjo niekam sakyti, kad išeina iš darbo. Ji prašė pasakyti, kad staiga susirgo.
– Bet juk jūs teigiate, kad ji pati norėjo išeiti iš firmos? Koks tikslas buvo slėptis?
– Ji taip nusprendė. Nežinau jos motyvų.
– Kodėl atleidote ją tą pačią dieną, nelaukėte trijų dienų, kaip buvo parašyta jūsų pasiūlyme. Gal ji būtų apsigalvojusi?
– Milda galėjo nesirašyti šalių susitarimo tą pačią dieną. Ji galėjo galvoti tris dienas. Bet ji pati pasirašė. Ji – protinga moteris, turi aukštąjį išsilavinimą. Pagaliau ji dirbo mūsų įmonėje regiono vadove, negalėjo būti tokia nenuovoki ir baukšti.
– Bet juk buvo ir darbdavio iniciatyva siūlyti susitarimą. Jūs irgi siekėte, kad Milda išeitų.
– Taip, tiesą sakant, mes turėjome savo priežasčių. Bet gerbdami tai, kad ji vis dėlto dirbo pas mus daugiau kaip septynerius metus, manėme, jog bus geriau, jeigu bus šalių susitarimas.
Ji galėjo galvoti tris dienas, bet pasirašė iš karto.
Pirmajam teismo posėdžiui baigiantis atsakovo pusėje kilo abejonių: iš tiesų, susitarimo tekste buvo parašyta, kad darbo sutartis nutraukiama po trijų dienų. Jie nelaukė tų trijų dienų.
Tuo pačiu apribojo Mildos teisę pakeisti nuomonę. Gali būti, kad teismas patenkins ieškinį. Tada Milda būtų grąžinta į darbą ir dar reikėtų jai sumokėti už visą laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Išeitų beveik už tris ar keturis mėnesius geriausiu atveju.
Be to, Milda būtų vėl įmonėje ir, turint galvoje dabar dar labiau pablogėjusius santykius ir tai, kas buvo iki jos atleidimo, vėl reikėtų mąstyti, kaip ją atleisti. Vargu ar akcininkai pakeis savo nuomonę apie Mildą. O jeigu dar teismas priteistų neturtinės žalos atlyginimą? Reikėjo neskubėti. Bet ir vėl – nebūtų skubėję, tai nebūtų apskritai Mildos atleidę, ji tikriausiai būtų pakeitusi nuomonę jau rytojaus dieną. O dabar? Gal taikos sutartis būtų geresnis variantas?
– Nesvarbu, kaip pažiūrės pirmos instancijos teismas, – patikslino teisėja, – tačiau nežinia, kaip pažiūrės ir aukštesnis teismas. Susitarimas sutaupytų jums laiko. Abiem pusėms. O atsakovui gal sutaupytų ir pinigų.
Bandyti sutaikyti šalis. Įprasta praktika pirmojoje instancijoje. Po pirmojo posėdžio patyrę bylininkai pradeda nujausti, kur link svyra svarstyklės. Iki antrojo posėdžio galima sudaryti taikos sutartį ir išvengti netikėtumų. Iš to, kas buvo kalbama pirmajame posėdyje, matyti, kad Milda neįrodys buvusi priversta pasirašyti. Tačiau ir įmonė paskubėjo – nedavė jai laiko apsigalvoti, nors patys susitarime tai buvo pažadėję.
Kitame posėdyje byla turėjo būti baigta. Liko sudėti paskutinius taškus procese ir paklausyti baigiamųjų kalbų. Nebent būtų taikos sutartis.
Į teismo salę suvirto būrys studentų, iš tvarkaraščio nustatę, kad posėdis įvyks ir byla bus baigta nagrinėti. Atvyko abiejų šalių advokatai. Mildos nebuvo.
– Advokate, kur jūsų klientė? Kas nors atsitiko?
– Nežinau, nepavyko su ja susisiekti. Nežinau, gal susirgo. Gal galima atidėti posėdį?
– Mes prieštaraujame, – nerimavo atsakovo advokatas. – Apie posėdį ieškovė žino, jokio prašymo neatsiuntė, todėl teigti, kad serga, negalima. Mes įtariame, kodėl ji neatvyko, ir prašome bylą nagrinėti. Yra jos advokatė, gali puikiausiai atstovauti.
– Gerai, nagrinėsime šiandien.
– Aš turiu dar vieną prašymą – prašau nagrinėti šią bylą uždarame teismo posėdyje, – įmonės advokato prašymas nustebino.
– Kodėl reikėtų tą daryti?
– Ketiname pateikti tam tikrus duomenis apie ieškovės asmeninį gyvenimą. Matau, kad salėje susirinkę daug žiūrovų.
– Teismas skelbia penkių minučių pertrauką.
Kai taikos sutarties sudaryti nepavyksta
Uždaras posėdis darbo byloje – tai pasitaiko labai retai. Bet ką gali žinoti, kas ten atsitiko? Kokios buvo tikros priežastys, dėl kurių septynerius metus išdirbusi regiono vadovė buvo paprašyta staiga išeiti. Ir kodėl ji sutiko tą pačią dieną? Išsigando, buvo šantažuojama? Jei taip, tai dėl ko? Gal koks nors tarnybinis romanas, kurio detales atskleisti netiktų viešajame posėdyje?
– Teismas priėmė nutartį nagrinėti bylą uždarame posėdyje. Nutartis neskundžiama. Atsiprašau studentų, tačiau negalite toliau būti teismo salėje, – grįžusi pareiškė teisėja.
Jaunuoliai išėjo labai nusivylę. Nėra lengva rasti posėdį, kuriame byla būtų baigiama nagrinėti ir atskleistų visą savo teisinį grožį. Daugybė posėdžių atidedama arba apskritai neprasideda.
– Tęskime toliau. Kaip sekėsi šalims? Gal pavyko sudaryti taikos sutartį?
– Ne, taikos sutarties mes neturime, – įmonės advokatas atrodė paslaptingas, – aplinkybės pasikeitė. Derėdamasi dėl taikaus susitarimo ieškovė pareikalavo perleisti jai 50 procentų įmonės akcijų. Jeigu įmonė nesutiks, ieškovė pagrasino paviešinti tam tikrus duomenis apie įmonės veiklą, tam tikrus santykius su valstybės pareigūnais. Įsivaizduojate, ką reiškia 50 procentų akcijų?! Tai daugiau negu milijonas litų! Akcininkai nusprendė, kad tai šantažas. Mes kreipėmės į prokuratūrą. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Manau, todėl Milda ir nepasirodė šiandien. Apskritai, gerbiamasis teisme, mums visiškai nesvarbu, koks bus sprendimas. Tiesiog norime užbaigti šią bylą. Mums dabar rūpi visai kiti šios istorijos aspektai.
– Labai gerai, – teisėjos noras sutaikyti šalis išblėso, – ieškovės atstove, jūs ką nors žinote apie tai?
– Visiškai nieko, man netikėta, ką kalba oponentas. Aš prašau vis dėlto atidėti posėdį.
– Kaip jau sakyta, atidėti nėra priežasčių. Jūs, ieškovės atstovė, esate, galime nagrinėti.
Posėdis ilgai neužtruko. Šalių pasisakymai buvo nuobodūs: moteris sėkmingai dirbo septynerius metus, padarė karjerą, ketino ir toliau aukoti savo laiką ir jėgas skirti šiai įmonei.
Netikėtai buvo apipilta nepagrįstais priekaištais, uždaryta pasitarimų kambaryje ir priversta pasirašyti, kad sutinka nutraukti sutartį šalių susitarimu. Jeigu darbdavys būtų sąžiningas, tai turėtų laikytis savo paties pasiūlyto varianto, laukti tris dienas, per kurias ieškovė būtų apsisprendusi galutinai. Atsakovo atstovas kalbėjo priešingai: moteris dirbo septynerius metus, tačiau paskutiniuoju metu vadovai buvo nepatenkinti jos darbu. Kokios to nepasitenkinimo priežastys, jie nenori įvardyti, nes neturi nei noro, nei pareigos tą atskleisti.
Jai buvo pateiktas pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Duota laiko pagalvoti. Tačiau darbuotoja nusprendė pasirašyti iškart. Ji turėjo savų sumetimų. Prievarta, apgaulė, spaudimas – niekas neįrodyta. Pagaliau čia ne tas atvejis, kai darbuotojas gali apsigalvoti.
Tai buvo dviejų šalių susitarimas, todėl joks vienos šalies valios atšaukimo mechanizmas čia negalimas.
Kadangi baigiant bylą pačios Mildos nebuvo, tai ir teismo sprendime neatsirado Mildos minčių ir ketinimų aprašymo: ką ji iš tiesų išgirdo pasitarimų kambaryje, kodėl tą minutę staiga palūžo ir pasirašė. Tiesiog pasitarimų kambaryje ji pasirašė. Vėlesni bandymai pasukti įvykius kitaip nieko nepakeitė.