Apie vaikystės svajonę, studijas užsienyje, darbą Vilniaus apygardos administraciniame teisme Teismai.lt kalbasi su sudėtingas bylas nagrinėjančia teisėja.
– Ar niekada nesigailėjote pasirinkusi teisės studijas?
– Mokydamasi mokykloje, ilgą laiką norėjau būti lietuvių kalbos mokytoja. Kūriau eilėraščius, dalyvavau mokinių poezijos festivaliuose. Vėliau susidomėjau vokiečių kalba, laimėjusi vieną pirmųjų vokiečių kalbos olimpiados vietų, su kitais olimpiados dalyviais devintokais 1991 m. pirmą kartą išvykau į Vokietiją ir iki dvyliktos klasės planavau studijuoti germanistiką. Tačiau tais metais po vieno esminio pokalbio su istorijos mokytoja, kuri, matyt, įžvelgė manyje kitus gebėjimus, viskas pasikeitė. Mokytojos pasiūlymą priėmiau labai rimtai ir 1994 m. įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Pirmi studijų metai buvo nelengvi, tuo metu dar kildavo abejonių, ar esu ten, kur turiu būti. Po poros studijų metų išvykau studijuoti į Berlyno Humboldtų universitetą, čia teisės studijos jau tuo metu (1996 m.) buvo orientuotos daugiau į praktiką.
Manau, kad tuomet ir supratau, kokias svarbias, reikšmingas ir įdomias studijas pasirinkau. Man atrodo, kad mums, teisininkams, teisės studijos niekada nesibaigia. Tai yra nesibaigiantis procesas. Visada yra kur tobulėti. Ir ne tik teisės srityje. Supratusi, kad darbe praverstų vadybos žinios, prieš keletą metų nusprendžiau pagilinti žinias studijuodama vadybą ISM Vadybos ir ekonomikos universitete. Baigiau lyderystės, taikomosios organizacijų psichologijos ir organizacijų pokyčių studijų modulius. Tai buvo nuostabi galimybė gauti papildomų psichologijos, lyderystės žinių, kurios ypač reikalingos dirbant su žmonėmis.
– Prieš tapdama teisėja 6 metus dirbote Konstituciniame Teisme teisėjo padėjėja. Kodėl pasirinkote teisėjo karjerą, o ne kitą profesinį kelią?
– Konstituciniame Teisme dirbau su teisėjais, kurie buvo ir yra vieni didžiausių teisės mokslo autoritetų Lietuvoje. Šie teisėjai įkvėpė mane savo pavyzdžiu, kaip atsakingai, profesionaliai, sąžiningai ir drąsiai turi būti atliekamas teisėjo darbas. Teisėjai, kurių padėjėja aš buvau, buvo mano didieji mokytojai. Jų nuomonė, patarimai, įvertinimas ir kritika visada buvo svarbūs. Būtent šie žmonės paskatino ir padrąsino rinktis teisėjo kelią. Dar dirbdama Konstituciniame Teisme pradėjau mokslinę ir pedagoginę veiklą. 2005 m. apgyniau disertaciją Europos Sąjungos aplinkos teisės srityje. Iki šiol dirbu universitete, dėstau ypač mėgstamas disciplinas (aplinkos teisė, teritorijų planavimo teisė). Tai yra puiki galimybė susieti teoriją su praktika, kurios viena kitą nuolat papildo, ir perduoti savo patirtį ir žinias jauniems žmonėms.
– Pasirinkote administracinės teisės sritį, nors kai kas ją laiko labai sausa ir neįdomia. Ar baudžiamosios ar civilinės bylos buvo neįdomios?
– 2007 m. pretendavau tiek į Vilniaus apygardos administracinio teismo, tiek į Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo pareigas. Nė vienam iš šių teismų neteikiau prioriteto. Buvau paskirta į administracinį teismą, per 13 mano, kaip administracinio teismo teisėjos, darbo metų teko gilintis į įvairias administracinės teisės sritis. Nepritarčiau, kad administracinė teisė yra sausa ir neįdomi. Ji yra labai sudėtinga teisės šaka, ypač greitai reaguojanti į įvairius valstybėje ir už jos ribų vykstančius pokyčius.
– Vilniaus apygardos administraciniame teisme išdirbote 13 metų. Koks įvykis labiausiai įsiminė? Kokią bylą buvo sunkiausia nagrinėti?
– Per tiek metų teismo gyvenime įvyko daug įsimintinų dalykų, sunku būtų išskirti kokį nors konkretų. Iki šiol prisimenu mūsų teismo teisėjų darbo vizitus į Vokietiją, Austriją. Jų metu susipažinome su kolegų darbu, užmezgėme ilgalaikius ryšius. Kaip vieną man asmeniškai svarbiausių įvykių galėčiau įvardyti 2016 m. mano išrinkimą Europos administracinių teismų teisėjų asociacijos (AEAJ) valdybos nare ir vicepirmininke (šias pareigas einu iki šiol), šios asociacijos Teismų nepriklausomumo ir efektyvumo darbo grupės vadove. Ir, matyt, visiems laikams labai skaudų atminimą paliks 2019 m. vasario įvykiai, vadinamasis korupcijos skandalas, supurtęs teismų sistemos pamatus, kai tiek metų visų mūsų dėtos pastangos sustiprinti visuomenės pasitikėjimą teismais subyrėjo per vieną akimirką. Šių įvykių pasekmės jaučiamos iki šiol.
– Beveik du dešimtmečius dėstote teisės specialybės studentams. Kaip vertinate būsimųjų teisininkų kartą?
– Studentai visais laikais išsiskiria, nes yra kūrybinga, linksma ir, matyt, optimistiškiausiai nusiteikusi visuomenės dalis. Teisės specialybės studentai yra drąsūs, žingeidūs, aktyvūs, įsitraukia į įvairias veiklas. Šiandien teisės studijos yra orientuotos į praktiką, aš pati dėstydama dažnai taikau praktinių užduočių metodą. Taigi tai, kas man padarė didelį įspūdį 1996 m. atvykus studijuoti į Berlyno Humboldtų universitetą, šiandien studijuojant teisę Lietuvoje yra įprasta praktika.
Manau, kad būsimoji teisininkų karta yra ir bus labai aktyvi, orientuota į greitus sprendimus, atspari nuolatiniams pokyčiams, gebanti prisitaikyti prie greitai besikeičiančių aplinkybių. Kadangi gyvenimo tempas vis greitėja, būsimiesiems teisininkams kils dar daugiau iššūkių prie to prisitaikyti. Vis dėlto teisininko darbas reikalauja didelės kantrybės, pastangų ir ilgalaikio kruopštaus darbo. Teisininko, kaip profesionalo, įvertinimas dažniausiai ateina negreitai. Tai yra sunkaus, kartais ilgą laiką išoriškai nematomo ar nepastebimo darbo rezultatas. Todėl manau, kad ateityje sėkmė lydės tuos, kurie tai supras ir nuosekliai sieks užsibrėžto tikslo.