Su A. Saulaičiu susitikome dar prieš Velykas. Kalbėjome ne tik apie lietuviams vieną reikšmingiausių pavasario švenčių, bet ir apie tai, kas yra nuodėmė, ar galima ją išpirkti pinigais, kodėl vis rečiau užsukame į bažnyčią ir žavimės Rytų filosofija, kas svarbiau – kad atleistų Dievas, ar atleisti sau.
Nors Velykas, sako A. Saulaitis, lydi didelė kančia, tačiau, pasak jo, tai yra simbolis, kad yra dalykų, galingesnių už mirtį ir negandas. Vis dėlto, pasak kunigo, šventę reikia uždirbti sau, savo viduje. Vienas būdų, primena pašnekovas, paskambinti vienišai, užmirštai tetai, su kuria seniai nekalbėjome.
– Atėjo pavasaris, saulės jau daugiau, bet lietuviai dažnai apibūdinami kaip pikti, nelaimingi nepriklausomai nuo metų laiko. Pastebite tai? Tikrai esame tokie pikti?
– Pas mus reiškiasi tos neįvykdytos viltys arba kažkie troškimai, kurie neįgyvendinti kitokiu būdu, žmonės nusivylę ir tada sunku. Paskui atsiranda įpratimas nesišypsoti, nedžiaugti kiekvieną dieną kiekvienu įvykiu. Tai gali labai ryškiai matyti bažnyčioje. Pasižiūri į žmones ir negali žinoti, ar čia laidotuvės, ar Velykos.
– Kaip jums atrodo, tai išskirtinis lietuvių bruožas ar mes tik patys jį sau prisiskiriame?Emigrantai mėgsta pasakyti, kad išvažiuoja kažkur kitur gyventi, visi ten šypsosi, mandagūs, o pas mus štai visi nelaimingi.
– Čia reikėtų psichologų klausti, bet taip tikrai yra sakoma. Žmonės gal ne tiek mandagūs, kiek kitose ar bent kai kuriose šalyse. Tai galima matyti ir gatvėje, kai žmogų, einantį per gatvę, praleidžia automobiliai, arba automobiliai praleidžia vienas kitą, kai yra kamštis. Parduotuvėje paprastai būna mandagu, nes verslas priverčia konkuruoti su kitais, o privačiame gyvenime, troleibuse ar kur nors jau yra sunkiau. Yra kažkoks žmonių pažeistumas.
– Lietuvoje vis dar siaučia tymai. Lietuviai kaipmat suskilo į dvi grupes – vieni prieš skiepus, kiti už skiepus. Tai ne pirmas kartas, kai aktualiais klausimais skylame į dvi aršias grupes. Kaip jums atrodo, mus taip paprasta suskaldyti?
– Nepaprasta. Aš manau, kad visur yra ta įtampa. Įsivaizduoju, kad Rusijai, arba geriau sakyti Sovietų sąjungai, rūpi, kad visur būtų maišatis. Nesvarbu, į kurią pusę eina, svarbu, kad žmonės nesugyventų, kad būtų priešingybės, koks nors erzelis ir tą puoselėja. Aš tikrai manau, kad kur nors Kremliuje ar kitur sėdi specialistai ir galvoja, kaip palaikyti kokią nors nesantaiką. Skiepai yra labai geras pavyzdys, nes medicina, mokslas įrodo, kad tikrai reikia skiepytis ir niekas dėl to netampa autistu, nemiršta ar dar kas nors tokio. Tai yra visiškai kiti dalykai, ne apie sveikatą.
– Ką tas susiskaldymas sako apie mūsų santykius, kodėl mes jam pasiduodame?
– Man tikrai nesuprantama. Atrodo, kad sveikas protas turėtų vadovauti, bet sveikas protas yra labai brangi prekė, negali įsigyti… Bet kokia vienybė arba tiltų statymas tarp žmonių yra daug brangesnis negu atsiriboti, užsidaryti, žiūrėti tik savo aplinką, o ne žiūrėti kaimynystės, bičiulių ir visų žmonių labo, viso to gėrio. Tai yra daug sunkiau, tada reikia ir daugiau žinoti, ir tartis, ir kalbėti su skirtingų nuomonių žmonėmis, tada tampi atviresnis tam plačiajam pasauliui, mokslui, tikėjimui, kultūrai ar kitiems dalykams. O jeigu užsidarai ir tik mano kiemas rūpi, tada yra sunkiau ugdyti vienybę. Visi ėjo į Baltijos kelią ir demonstracijas prie Parlamento, bet kai yra menki dalykai, tada kažkaip sunkiau sutarti.
– Kaip jums atrodo, mes dar mokame vieni kitus girdėti? Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės kalba apie tą patį, bet visiškai nesusikalba.
– Nesusikalba, nes neklauso vienas kito. Išklausyti reikia ne tik žodžius, bet ką tie žodžiai išreiškia, kokį jausmą. Mums su mūsų jausmais yra sunku. Mes apie kažkokius baisius reikalus galime kalbėti, o apie savo jausmus, ką aš jaučiu, ką aš tikrai manau, kuo tikiu, yra sunkiau.
– Kad jau prakalbome apie jausmus, pakalbėkime ir apie atjautą. Visai neseniai rašiau tekstą apie priklausomybę alkoholiui. Kartais žvilgteliu ir į skaitytojų nuomones komentaruose. Daug jų rašė, kad visi tie, kurie įkliūva į priklausomybės pinkles, yra patys kalti. Jūs daug bendraujate su žmonėmis, kokios jūsų įžvalgos šiuo klausimu, ar mokame atjausti žmones, kurie pakliuvo į kažkokią nelaimę, ligą? Ar tiesiog nustumiame juos nuo savęs?
– Labai sunku susidaryti bendrą vaizdą. Kiekvienam iš mūsų yra tam tikra kova atjausti kitą žmogų, nes tada aš turiu padaryti vietos savo mintyse ir savo širdyje tam žmogui arba tiems žmonėms. Ir kartais net savo įsitikinimus, kaip aš žiūriu į kitus žmones, pakeisti.
Popiežius Pranciškus vis sako, kad Dievas į žmones žiūri su meile. Žiūrėti į alkoholiką ar kokį kitą žmogų su meile nėra taip lengva, kai esi įsitikinęs ar manai, kad tas, kuris vargsta, yra pats kaltas dėl savo vargo. Kažkodėl mes linkę labiau džiūti, negu žydėti.
– Dabar labai daug laiko praleidžiame darbe, su telefonu rankose. Pamenu, skaičiau tekstą, kuriame psichiatras, psichoterapeutas E. Laurinaitis pasakojo, kad, kai mokytoja davė užduotį parašyti, kuo mokiniai nori būti užaugę, vienas vaikiukas parašė, kad norėtų būti tėčio mobiliuoju telefonu. Tai tikrai labai liūdna. Atrodo, kad kartais darbas ir daiktai tampa svarbesni už pačius artimiausius žmones.
– Mūsų užimtumas visokiais reikalais – ir darbas, ir visokie ryšiai, telefonai ir televizija, internetas –atima laiką nuo to bendravimo, kurį žmonės turėjo prieš tūkstantį metų, kai neturėjo visų tų dalykų. Aš vis prisimenu iš mokslo, kad pirmykščiai žmonės akmens amžiuje dirbo keturias valandas per dieną ir turėjo visko, ko jiems reikėjo. Likusias 20 valandų galėjo praleisti su savo šeima ir artimaisiais. Mes atvirkščiai – mus lieka tik kelios minutės per dieną pabūti ar pasikalbėti su kiekvienu šeimos nariu.
Tada mes neturime jėgų sudaryti sąlygų, kad žmogus atsipūstų, kad praleistų laiko su savo šeima arba su kitais žmonėmis, arba iš viso susimąstytų. Turėtų laiko susimąstyti, kas darosi. Gavėnios, Advento laikas, vasaros atostogos yra laikas, kada žmonės pagalvoja, ką aš darau, kaip aš gyvenu, ką apleidau, kuo aš galėčiau pasirūpinti, ką užmiršau, kažkokią tetą, kuri vieniša kaime ar mieste.
– Mums būtinai tam reikia gavėnios ar vasaros atostogų? Sakote, žmonės dirbdavo po keturias valandas ir visko turėdavo, o dabar reikia vis daugiau ir daugiau, pasikeitė vertybinė sistema, prioritetai?
– Turbūt pasikeitė, bet yra tokių dalykų, kurių kiekvienas žmogus gali išmokti ir kartais gyvenimas išmoko, o kartais lankai kursus ir išmoksti. Daugybė verslininkų Jungtinėse (Amerikos valstijose – DELFI) amžinai apie tai pasakoja, kad žmogus dirba, pavyzdžiui, banke nuo 8 iki 17 val. Jis ateina 8 val. į darbą ir pirmą valandą niekas jam netrukdo, jis pergalvoja, ką veikė, ką reikės daryti, kaip reikalai eina ir tada jau visomis jėgomis kimba į tuos dalykus, kuriuos turi spręsti. Tam tikras ramybės laikas.
Aš pažįstu šeimų, kur ir tėvas, ir motina atsikelia 15 minučių anksčiau prieš prikeliant penkis vaikus ir kiekvienas nueina į savo mėgstamą vietą. Žmona prie lango ir žiūri į kiemą – ar lyja, ar sninga, ar gėlės žydi, o vyras nueina į dirbtuvę, kur turi visokius įrankius krapštytis su aparatais, ten pabūna ramiai. Paskui jie eina žadinti vaikus, gaminti pusryčius, vežti į mokyklą ar ką kitą daryti. Reikia surasti to ramaus laiko, kaip krikščionys turi paprotį, vadinamajai sąžinės ar sąmonės apžvalgai. Ar kiekvieną vakarą, ar kiekvieną rytą, ar per pietus, ar po pietų, važiuojant troleibusu iš darbo, kad pagalvotume, kur aš einu, ką darau, ko trūksta, ką užmiršau, kuo džiaugiuosi, už ką esu dėkingas. Nereikia to daryti valandų valandas, reikia tik kelių minučių sąmonės džiaugtis šia diena, šia minute.
– Labai įdomus terminas „sąžinės apžvalga“. Turbūt sudėtingas klausimas, bet, kaip manote, ar mes apskritai dar galvojame apie tą savo sąžinę? Ar ji prabunda ir kada?
– Paprastai prabunda, kai kas nors atsitinka. Na kartais žmogui nušvinta, galima sakyti, Dievo malonė arba angelas sargas pakutena savo sparnu tą žmogaus širdį, bet paprastai yra koks nors įvykis. Kas nors susirgo, numirė, darbą pakeitė, kažką pajunti, kad aš jau nebesu 30 metų, o 99-erių ir kad dalykai keičiasi, reikia kitaip susidėti savo dieną ar savo domesius, ar reikalus.
– 15 minučių ramybės kasdien, ko gero, dabar jau ne visai paprasta užduotis. Net kai, atrodo, galėtume sau tai leisti, nebemokame ramiai pabūti.
– Taip, užtrunka nurimti. Mes tai gerai žinome iš rekolekcijų, tai tokie susikaupimai, kuriuose dalyvauja žmonės. Jie trunka kelias dienas arba, sakykime, savaitę, kas daug kam jau būtų prabanga. Užtrunka dvi tris dienas, kol nustoja suktis ratas su visais kasdieniais rūpesčiais, ir gali pažiūrėti į savo gyvenimą, į artimųjų, į sugyvenimą su kitais ir ramiai pamąstyti apie gyvenimo kryptį, kas svarbu, kas vyksta mano gyvenime per tiek ir tiek metų. Padaryti tokią apžvalgą. Tam reikia tam tikros ramybės.
O yra žmonių, kurie tai sugeba, visi puodai ant pečiaus verda, reikia maišyti ir kepti, o jie vis tiek turi kažkokį nuosaikumą, tai jų neišblaško, jų vidaus nesuardo, viduje nesubyra tas namelis.
– Labai ilgai ir iki šiol sakoma, kad žmonėms tą ramybę padėdavo surasti tikėjimas. Dabar daug jaunų žmonių pabrėžia, kad jiems tikėjimas nebereikalingas, jie tiki mokslu ar dar kuo nors kitu. Kaip manote, tai susiję su ramybės stygiumi?
– Bažnyčios lankomumas Vakaruose, aišku, mažėja įskaitant Lietuvą. Yra daugybė jaunų žmonių, kurie dalyvauja, kažkaip atbunda ar gimsta, ar atgimsta, bet šiaip mažėja. Net jauni, 13, 14 metų, sako – aš esu netikintis, aš tikiu mokslu. Kažkuo tai tiki, ką įsivaizduoja. Tai labai keičiasi ir tada žmonės pameta tas tikinčiųjų žmonių praktikas, kurios padeda išlaikyti lygsvaras. Žmonės guldo galvą už Tibeto ar Indijos meditacijas, ar ne? Kad tai jau didžiausias pasaulyje atradimas. Krikščionybėje ir kituose tikėjimuose yra tas pats. Nuo senų laikų yra mąstymas ar meditacija, bet kadangi neteko ryšio su tikinčiąja bendruomene, tai tada reikia ieškoti Tibete.
– Ar tai yra problema, kad žmonės neina į bažnyčią? Gal nebūtina ten eiti, kad surastum savo tikėjimą, harmoniją, balansą?
– Visi tikėjimai yra apie bendruomenę, nėra apie atskirą įsitikinimą. Viskas yra, kas žmones jungia.
– Bet žmonės priklauso kitoms bendruomenėms.
– Savo šeimynai, draugų būreliui, tam, kuris slidinėja Šveicarijoje arba važiuoja žuvyčių gaudyti Nemuno žiotyse... Žmonės buriasi vienaip ar kitaip, bet tada reikia žiūrėti, ar ten yra tokia pagalba, kuri mums padėtų tuo tiesiu keliu eiti arba vienas kitą atjausti, arba stoti už teisingumą, už pagarbą vienas kitam, už eilinį mandagumą ten, kur mes esame, gyvename. Tai paprasti kasdieniai dalykai, nereikia baisių stebuklų.
– Kalbėjote apie meditaciją. Tarp šiuolaikinių žmonių tai vienas populiariausių nusiraminimo, susikaupimo būdų. Kaip nutiko, kad artimesnė žmonėms tapo Rytų filosofija, o ne ilgą laiką sava buvusi religija?
– Nežino krikščioniškos tradicijos, tada ieško kur nors kitur. Ačiū Dievui, kad ieško. Bet bėda su ta rytietiška meditacija, kad jos tikslas nėra suartinti žmones, bet yra nuraminti save. O krikščionybės ir bet kokios religijos tikslas yra suartinti žmones bendram tikslui, uždaviniui. Kad aš esu ramus ir pasaulis griūva, tai nieko neišsprendžia. Mano ramumas turėtų būti, kad aš, kiek įstengiu, prisidedu prie to, kad gyventume sąžiningai, teisingai, kad žmonės turėtų ką valgyti, kad nebūtų niokojama gamta ir visa kita. Tas susimąstymas, meditacija (krikščioniška – DELFI) yra tam, kad aš galėčiau atsiverti kitiems, o ne kad užsidaryčiau nuo kitų, nes čia mano mažas rojus.
– Mažą rojų labai lengva susikurti socialiniuose tinkluose. Gali pasidaryti savo burbulą ir matyti, ką nori matyti, rodyti save taip, kaip nori rodyti. Tai labai įtraukia, kai kurie net susikuria savotišką paralelinį gyvenimą, nusifotografuoja ar nusifilmuoja vos prabudę ryte – tada diena prasideda. Jeigu tavęs nėra socialiniuose tinkluose, panašu, kad tavęs iš viso nėra. Kur nueisime tokiu keliu eidami?
– Žmonės neturės tokios savisąmonės, priklausys nuo to, ką kiti apie juos sako ar mano. Tada gėda, jeigu aš turiu tik 10 tūkst. „like“, tai aš tada beveik nieko vertas, nes reikia turėti šimtus tūkstančių.
– Ir reikia vis daugiau, žmonių dėmesį pritraukti socialiniuose tinkluose tampa sunku, viskas jau matyta. Kaip manote, sustosime ar dabar ir gyvensime tame paraleliniame, savo sukurtame pasaulyje?
– Nežinau, todėl yra sunku su bendrais reikalais, su paprasčiausiais dalykais, su gamtos globa ar apsauga, arba su Seimo rinkimais, pakeitimais švietimo sistemoje. Numojam ranka, nes aš turiu kitų užsiėmimų arba kitkas man yra vertinga, o ne kad būtų gatvės saugios vaikščioti žmonėms, turistai kojas nusilaužia žiemą, nes šaligatviai nenukasami. Tai man nerūpi, nes aš esu labai ramus.
– Man pasirodė keista tai, kad socialiniuose tinkluose vis dažniau rodoma ne tik gražioji gyvenimo pusė, bet ir labai nemaloni – filmuojamos išgertuvės, narkotikų vartojimas, patyčios. Seniau tai buvo labai slepiama, o dabar norima pademonstruoti.
– Nežinau, man tai jau nesuprantama. Lygiai taip pat, kaip tas žmogus, kuris išaudė musulmonus. Jis tai filmavo ir tai ėjo tiesiai, tą sekundę, akimirką į socialinius tinklus, ir užtruko nežinau kiek laiko, kol surinko visas tas filmuotes. Nežinau... Aš to jau nesuprantu, aš nefotografuoju savęs iš ryto pabudęs, kad įdėčiau į tinklus ir gąsdinčiau žmones (šypsosi). Tai yra kažkas labai keisto. Gal (taip nutinka – DELFI), kai nerandi savyje arba savo aplinkoj tos paramos arba pripažinimo, kad iš viso esi žmogus ir esi kažkam brangus.
– Žmonės ne tik tai filmuoja. Dalis tai ir žiūri. Mirties baimė yra tarsi užkoduota žmonėse, visi mes bijome numirti, net jeigu ir sakome, kad taip nėra. Ar mes dar suprantame tą savo laikinumą, ar gyvename taip, lyg būtume nemirtingi?
– Lyg nemirtingi, kaip paaugliai. Jie mano, kad yra nemirtingi, vairuoja per greitai, dviračiais ar dar kuo kitu, pavojingose vietose vaikšto, traukinio bėgiais, lipa aukštai, nes jie nežus, jie yra jauni. Tą trapumą pripažinti yra sunku visiems – ir mažiems, ir dideliems. Kad mūsų kelionė yra amžina, bet ne šiame pasaulyje.
– Jeigu žiūrėtume per religijos prizmę, toks elgesys, turiu galvoje besaikis alkoholio vartojimas, svaiginimasis narkotikais, patyčios, yra nuodėmė?
– Vakar buvau mokykloje, trečioje klasėje, ir vaikai labai gražiai pasakė, kad ne visi blogi dalykai yra nuodėmė. Nuodėmės tik tos, kur yra minimos 10 Dievo įsakymų, o kiti yra tik blogi dalykai. Čia yra tas pats. Tokių dalykų rodymas niekur nėra numatytas, jokiuose įstatymuose, bet yra kenksminga kitiems – blogas pavyzdys arba visuomenės skauduliai taip iškeliami. Tai nėra kas ugdo ar stiprina kitus, o atvirkščiai – išgąsdina arba papiktina. Reikia žiūrėti, kaip paveikia kitus žmones.
– O ką daryti su tais blogais dalykais, kurių prisidirbai? Dėl nuodėmių tikintieji eina išpažinties, o jei tai ne nuodėmės?
– Išpažinties arba susitaikymo sakramento dalykas yra, kad aš prisipažįstu nusidėjęs ar nusikaltęs, ar ką nors papiktinęs, ar užgavęs, aš gailiuosi ir stengsiuosi pasitaisyti. Man pasakoma, kad gerai, kad gailiesi ir kad Dievas tau atleidžia, ir, jeigu užgavai kitą žmogų, turi to žmogaus atsiprašyti arba atitaisyti.
– Tikintieji dar nori gyventi be nuodėmių? O gal dabar tai taip jau nesureikšminama?
– Taip, (nori), nes daugybė žmonių nešioja akmenį ant širdies. Kartais dėl įsivaizduotų dalykų, ne kažkokių baisių. Dėl to, kas jiems atrodo baisu, ir tada visą gyvenimą vaikšto su tokiu šešėliu savo širdyje ar atmintyje, ar paralyžiumi kokioje nors gyvenimo srityje ir negali to palikti. Vietoj to, kad paliktų praeity, nes nebegali pakeisti, gailiesi. Apgaili ir palieki, eini toliau. Mes būtinai turime vilkti tą kažkokį skaudulį.
– Gal įmanoma gyventi be nuodėmių? Tada jokių naštų vilkti nereikėtų.
– Būtų neįdomu, ar ne?
– Taip, dažnai sakoma, kad būtų nuobodu arba kad žmogus nuodėminga būtybė.
– Nežinau, ar žmonės nuodėminga būtybė, bet mes esame riboti, silpni, netobuli. Todėl reikia daugiau žmonių, tada per kelis žmones galime daugiau kažką gražaus nuveikti, vienas kitą pastipriname, palaikome, atleidžiame ir tada einame pirmyn. O jeigu žiūrėsime tik į silpnumą, tai tada bus suirutė.
– Bet jeigu kažkas labai užsispirtų, gal ir pavyktų niekada nenusidėti. Žinoma, truputį ironizuoju, bet gal visai realu?
– Nežinau. Gaila, bet nežinau (šypsosi). Na mes sakome, kad šventieji yra labai geri, tai gal kai kuriems tai įmanoma, bet aš tokių ne tiek daug pažįstų. Nei pats save, nei kitų žmonių.
– Žmonės norėtų nenusidėti, bet nusideda. Bažnyčios istorijoje buvo laikotarpis, kai buvo taikoma indulgencija. Galėdavai nusipirkti visų nuodėmių atleidimą. Gal viskas tikrai taip paprasta, susimoki ir esi vėl švarus?
– Būtų gerai, nes tada turi tikėti, kad tau atleista. Aš išleidau 1000 eurų bažnyčiai, tai dabar man viskas atleista ir aš galiu sau atleisti, kad aš 30 metų skriaudžiau darbininkus savo įmonėje. Neišeina. Taip neveikia.
– Tai vidinis moralinis kompasas, ar ne? Gali kiek nori sumokėti, bet...
– Bet tai nebūtinai pakeičia vidų. Nors kiti žmonės tai daro. Skriaudė ką nors, tai suvokė, paskui būna labai dosnūs labdaroms, tai tarsi būdas atitaisyti. Tik tai jie viduje žino, ar tikrai sau atleido, ar be saiko kitiems padeda, nes negali ištrinti to juodo klecko nuo savo sąžinės.
– Toli gražu ne visi žmonės yra religingi. Jau kalbėjome apie tuos, kurie sako, jog netiki Dievu, tiki mokslu ar dar kažkuo, ką pasirinko. Kas svarbiau, kad atleistų Dievas, ar atleistum pats sau?
– Sunkiausia yra atleisti sau, bet jeigu aš matau, kad aš įskaudinau mamą, ir mama man atleidžia, ir tėtė atleidžia, ir dar kunigas sako, kad Dievas atleidžia, tai man lengviau sau atleisti. O jeigu aš visiškai vienas, su niekuo nebendrauju, tai labai sunku sau atleisti. Nebent vaidintum, kad nieko čia nebuvo, neįskaudinau kitų žmonių ar neskriaudžiau. Tada kažkaip nurašai į nuostolius, bet neprisipažįsti, kad padarei kažką tikrai negero ir nesąžiningo.
– Bet kai mama ar draugas, ar dar kas nors sako, kad atleido, tai nebūtinai iš tikro atleidžia. Pasakyti labai paprasta, o koks yra tikrasis atleidimas?
– Čia keblus klausimas apie atstatytą ankstesnį santykį arba dar geresnį negu buvo anksčiau. Ne tik atleisti ir daugiau aš nenoriu tavęs matyti, o atstatyti tą pačią draugystę arba koks buvo santykis. Mes tikrai nesugebame to daryti. Žmogus buvo kalėjime, pavyzdžiui, už vagystę, išėjo iš kalėjimo, jis tikrai užmokėjo, kažkiek savo gyvenimo metų ten ištupėjo, jau turėtų būti viskas išlyginta, bet jis jau visam gyvenimui pažymėtas kaip buvęs kalinys.
– Dabar yra gavėnios laikotarpis. Kas tai per metas, kaip derėtų jį išbūti?
– Gavėnia tai yra proga su meilės darbais ir džiaugsmu laukti Velykų. Štai, per gavėnią yra vajai arba akcijos surinkti lėšų, pavyzdžiui, Vaiko ir motinos namams arba paremti misijas, siųsti į Afriką ar kur nors kitur, arba čia, toje pačioje aplinkoje, paremti kokį nors gerą darbą, arba aplankyti ligonį, arba senelius ir tada su džiaugsmu sulaukti Velykų. Kad aš pasistengiau, kažką pažiūrėjau, susilaikiau, valgiau mažiau saldainių.
Vienoje šeimoje buvo keturios mergytės, jos kiekvieną dieną sutaupė po vieną saldainį per visą gavėnią ir tada atidavė vaikui kieme, kuris tų saldainių neturi. Tai buvo jų būdas, gavėnios pasninkas. Kai ruošiesi šventėms, tai kepi mėsas, tortus, žuvis gaudai, tai čia irgi savo viduje ar savo šeimoje darai kažkokius dalykus, kurie yra švenčiami atėjus Velykoms.
– Sakote, kad tam tikra prasme reikia užsidirbti tą šventę?
– Savo akivaizdoje, sau, patirti tą, kad aš pasistengiau su kitais pasidalinti, kitiems padėti, kad man ir truputį nepatogu.
– Pokalbį pradėjome nuo pavasario, tai sugrįžkime atgal prie jo. Švenčiame Velykas, tai šventė ar šventė su kančios prieskoniu, nes visgi Kristus buvo nukryžiuotas ir mirė? Prieš šią šventę eina labai didelė kančia.
– Taip, ir ta Didžiojo penktadienio kančia yra tarsi viso gyvenimo simbolis, nėra tik kad Jėzus neaugo, nebrendo, nemokė savo mokinių ir visa kita. Yra visas gyvenimas ir tai yra jo paskutinė žūtis arba, kaip mes sakome, jis savo gyvybę už mus atidavė. Tai parodo, kad mirtis dar nėra viskas, nes tikime, kad prisikėlė iš numirusių, tai reiškia, kad yra dalykų stipresnių už nuodėmę, už skriaudą, už negerus dalykus, už nelaisvę, už vergiją. Yra gyvenimas, laisvė – tai, kas prašoka tuos negerus dalykus.
– Kaip reikėtų švęsti Velykas? Visi puikiai žinome, kad reikia nudažyti margučius, bet juk šventės prasmė gerokai gilesnė?
– Idealas, žinoma, kad ar pas katalikus, ar pas stačiatikius nueitume į pamaldas ir išbūtume visą laiką, labiausiai, Velyknatį. Pas stačiatikius nuo kažkurio laiko vakare iki ankstyvo ryto, seniau kai kur būdavo ir pas katalikus. O pas katalikus nueiti Didžiojo ketvirtadienio vakarą, Didįjį penktadienį ir tada Velyknatį, šeštadienį vakare. Tada visa ta dinamika yra kaip vienetas – nuo paskutinės vakarienės iki prisikėlimo. Tai duoda Velykoms visai kitą jausmą negu tik tai margučiai. Margučiai irgi yra labai gražu.
– O tie, kurie visgi nuspręs neiti į bažnyčią tuos tris vakarus, kaip jie gali paminėti šią šventę? Ar Velykos jau bus nepavykusios?
– Man labai sunku pasakyti, mes namie nuo vaikystės buvome pripratę, kad kai yra didelės šventės, reikia pagalvoti apie tuos žmones, kuriuos reikia palaikyti ar palinksminti. Mes amžinai dažydavome daugiau margučių negu mums keturiems reikia, nes reikėdavo paduoti vienišiems žmonėms – našlėm arba nevedusiam vyrui, arba kas nors šeimos narį prarado. Nebūtų Velykos šventė, jeigu mes negalėtume su kitais dalintis. Tas pats yra su Kalėdomis. Aš negaliu to atrišti nuo to, ką kitiems žmonėms sakau apie Velykas.
Tai rišasi su kitais žmonėmis. Su ta teta Agota, su kuria 20 metų nekalbėjome, ji kažkur vieniša yra. Arba kokie nors kiti žmonės ligoninėje arba prieglaudoje, arba emigravo ir seniai ryšius turėjome.
– Labai gražiai kalbate apie tetą Agotą, Onutę ar dar kokia bebūtų. Ko gero, beveik visi ne tokiame tolimame rate turime žmonių, kuriems yra sunku, galbūt liga pakirto, galbūt yra labai vieniši. Kaip taip nutinka, kad juos pamirštame? Tai juk nebūtinai net svetimas žmogus, dažnai tai yra netgi giminaitis.
– Mes labai užsiėmę šios dienos reikalais. Aš tai žinau iš savęs. Paskui atsigulu į lovą ir galvoju – oi, aš užmiršau tą ir dar tas žmogus yra, kaži, kaip anam einasi. Sukasi kaip filmukas ir bandai tuos žmones savo širdyje surinkti. Paskui gėda. 20 metų nerašiau tai tetai, o dabar aš paimsiu parašysiu, tai nei šis, nei tas. O pasirodo, kad ji vargšė viena tenai, jai didelis džiaugsmas, ji nepyks, kad gavo laiškiuką arba kad kas nors paskambino.
– Ačiū už pokalbį ir gražių Velykų!