Keista ir nesuvokiama, kad globos namuose atsiduria vaikai net iš šeimų, kurias prižiūri Raseinių socialinių paslaugų centras.
Būklė – pasibaisėtina
Kelios ištraukos iš Raseinių vaikų globos namų vadovės raštų, apibūdinančių kai kurių atvežamų nepilnamečių būklę: „Vaikai buvo itin utelėti, nešvarūs: nekarpytais nagais, sukandžioti gyvių, nešvariais kūneliais. Galvose matyti gyvių pažeista nušašusi oda. Maudomi vaikai verkė, bijojo vandens. Vaikai neturi jokių valgymo, higienos įgūdžių, labai jautrūs. <...> (A) ant veido (kaktos srityje) matosi gyjančios mėlynės.
Mergaitės galimai buvo mušamos motinos, pasakojo, kad motina jas „muša malkomis“ (taip apibūdinama trijų mažamečių iš Raseinių rajono būklė).
Ištrauka iš kito rašto: „Berniukas buvo labai apleistas: murzinas, nešvarūs drabužėliai, nuo jų sklido specifinis kvapas, nešvarios, pritukusios ausys, kojų ir rankų nagai nekarpyti. Maudant iš galvos krito šapai ir šiukšlės. Sėdynės srityje pastebėta pūliuojanti votis.“
Raseinių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Regina Klevinskienė sakė žinanti šiuos atvejus. Ji neslėpė esanti šokiruota ir sakė nebežinanti, kokių priemonių imtis, kad tokie atvejai išnyktų kaip blogas sapnas.
Nebuvo, kur vežti
Vieną savaitgalio vakarą susikivirčijus girtiems daugiavaikės šeimos tėvams nukentėjo vyras – jam stipriai praskelta galvą. Medikai ir policijos pareigūnai name rado ne tik apspangusius tėvus, bet ir būrį vaikų. Šeši jų – nepilnamečiai. Reikėjo spręsti, kur laikinai priglausti nepilnamečius, kol tėvai išsiblaivys, susitvarkys ir vėl imsis pagal savo išgales tėviškų pareigų.
„Žinoma, saugiausia vaikus laikinai apgyvendinti globos namuose. Bet tai buvo neįmanoma. Nėra vietų. Kur juos apgyvendinti? Ant stogo? Laimei, pavyko rasti tos šeimos giminaitį. Jis ir buvo lakinai paliktas su nepilnamečiais“, – pasakojo R.Klevinskienė.
Blogas kompromisas
Tačiau toks sprendimas R. Klevinskienės netenkino, nes tai nebuvo geriausia išeitis vaikams. Greičiau – kompromisas vaikų nenaudai. Anot jos, dėl susidariusios kritinės situacijos tokių ydingų kompromisų ateityje gali tik daugėti.
„Prieš keletą metų, kai buvo statomi Raseinių vaikų globos namai, juose planavome apgyvendinti 30 nepilnamečių. O vietų iš viso buvo 40. Atrodė labai daug. Tada svarstėme, ką reikės daryti su tuščiomis vietomis. Galvojome, gal jas panaudosime kitų savivaldybių reikmėms. Niekas tada nebūtų patikėjęs, kad po kelių metų pristigs vietų, kad reikės statyti papildomas lovas ir tų lovų dar pasirodys per maža“, – apgailestavo L.Laugalienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad tokios tendencijos žlugdo valstybės politiką ir Raseinių rajoną išryškina kaip nesugebantį tvarkytis žmonių gerovei ypač svarbioje socialinėje srityje.
„Pagal jau ne pirmus metus įgyvendinamą valstybės politiką 2020 metais Lietuvoje turi nebelikti globos namų. Iki 2019 metų vaikų skaičius globos namuose privalo sumažėti iki 30. Jei situacija nebus suvaldyta, visa atsakomybė teks Raseinių rajono savivaldybei. Savivaldybė turės aiškintis, kodėl ji nepajėgi vykdyti valstybės politikos, kodėl ją žlugdo“, – sakė L.Laugalienė.
Iškalbingos detalės
R. Klevinskienę pribloškė tai, kad vasarį į Raseinių vaikų globos namus atvežtas labai apleistas nepilnametis buvo iš šeimos, kurią prižiūri Raseinių socialinių paslaugų centre esančio Paramos šeimai skyriaus specialistai.
„Vežiau jį pasisodinusi ant kelių policijos automobilyje. Kai grįžau namo, teko skalbti drabužius – kvapas buvo sunkiai pakeliamas. Nesuvokiama, kaip gali būti, kad apleistas, susmirdęs vaikas paimtas iš šeimos, kuri daug metų gauna socialines paslaugas. Vaikas iš šeimos, kuriai teikiamos socialinės paslaugos, taip atrodyti negali“, – pabrėžė R. Klevinskienė.
Norint suprasti, kaip Raseinių rajone veikia socialinės priežiūros ir paslaugų sistema, reikia žinoti, kad Raseinių socialinių paslaugų centre yra Paramos šeimai skyrius, jame dirba 24 specialistai. Būtent šie specialistai turi suteikti visą įmanoma pagalbą nepilnamečius auginančioms socialinės rizikos šeimoms, kad vaikai jose jaustųsi prižiūrimi ir saugūs.
Kodėl Paramos šeimai skyrius, kaip atrodo, nesusitvarko su užduotimis ir vis daugiau vaikų patenka į Globos namus? Daug ar mažai yra 24 specialistų Raseinių rajonui?
Maždaug 2011 metais buvo tik 12 specialistų dirbančių su socialinės rizikos šeimomis. Dabar dvigubai daugiau. Gal daugėja socialinės rizikos šeimų? Pagal iš seniūnijų gautus duomenis, tokių šeimų nepadaugėjo. Šiuo metu vienam specialistui tenka prižiūrėti apie 8 šeimas, tik kelios iš aštuonių būna ypač sudėtingos. Toks krūvis nėra didelis, o su šeimomis dirbančių specialistų atlyginimai apibūdinami kaip pakankamai motyvuojantys.
Situacija atrodo keista – darbo apimtys mažėja, o rezultatai blogėja. Kaip tai paaiškinti? Padėtį pakomentuoti paprašyta Raseinių savivaldybės Vaiko teisių apsaugos, Socialinės paramos skyrių bei Raseinių socialinių paslaugų centro specialistų.
Problema seniai žinoma
„Valstybė nuosekliai didina lėšas, skirtas darbui su socialinės rizikos šeimomis. Didinamos lėšos turėtų duoti efektą, bet akivaizdu, kad Raseinių rajone taip neatsitiko. Šioje situacijoje turime ieškoti silpniausios grandies, kuri smukdo darbo rezultatus.
Nenoriu kalbėti aptakiai. Atkreipsiu dėmesį į tai, apie ką kalbu jau seniai ir, tiesą sakant, kalbėti nusibodo. Būtina reikšmingai pagerinti Raseinių socialinių paslaugų centro darbą su šeimomis. Kai apie tai bandome kalbėti su Paramos šeimai skyriui vadovaujančia vyr. socialine darbuotoja Rasa Mockevičiene, sulaukiame keistos reakcijos – viskas priimama asmeniškai, tarsi norėtume ką nors įžeisti ar sumenkinti. Tokioje situacijoje pasiekti konstruktyvių sprendimų yra labai sudėtinga“, – apgailestavo Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja R. Klevinskienė.
Panašiais pastebėjimais dalijosi ir Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja L.Laugalienė.
„Jau bent 5 metus kalbame ir bandome įtikinti, kad reikia keisti Raseinių socialinių paslaugų centro vadovų požiūrį į darbą. Centro darbe matome daug formalumų ir kartais per mažai tikro rūpesčio sudėtingai gyvenančiomis šeimomis“, – sakė L. Laugalienė.
Jos ir R. Klevinskienės įsitikinimu, daugelis Paramos šeimai skyriaus socialinių darbuotojų yra kvalifikuoti specialistai, puikiai atlieka savo pareigas.
„Yra dirbančių išradingai, sugebančių susitelkti į problemos esmę. Išskyrus vieną kitą, norinčius sėdėti kabinete ir tik surinkti parašus, patvirtinančius, kad lankėsi šeimoje, domėjosi, kažką patarė. Socialiniai darbuotojai daugiausia laiko turi praleisti šeimose, o ne kabinetuose“, – pabrėžė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
Ataskaitos – formalios?
R. Klevinskienė ir L.Laugalienė atkreipė dėmesį į dažnai formaliai, paviršutiniškai tvarkomas Socialinių paslaugų centro ataskaitas.
„Yra nurodyta, kad Socialinių paslaugų centras Vaiko teisių apsaugos skyriui kas pusmetį turi teikti informaciją apie šeimas. Kaip taisyklė, informacija pateikiama pusmečio pabaigoje, tad birželį tenka skaityti, kokia situacija buvo sausį.
Nuolat apie tai primename Socialinių paslaugų centro vadovams, bet niekas nesikeičia. Ar taip dirbant galima pasiekti, kad padėtis bent jau stabilizuotųsi? Apie gerėjimą net nekalbu, nes tai primintų fantastikos sritį?“, – kalbėjo R. Klevinskienė.
Pasak specialisčių, iš Socialinių paslaugų centro gaunamos prižiūrimų šeimų charakteristikos dažnai būna aptakios, iš jų sunku suprasti, kur slypi problemos.
„Nėra analizės, kodėl vaikas pateko į globos namus. Nėra informacijos, koks paslaugų planas buvo sugalvotas, ar jis koreguotas, jei nedavė efekto. Nematome tinkamo metodinio vadovavimo“, – apgailestavo R.Klevinskienė.
Nesuprantamas blaškymasis
Rengiant šį straipsnį iškilo netikėtų nesklandumų. Juos sukėlė nesuprantamas Socialinių paslaugų centro atstovų elgesys. Tai tarsi patvirtino specialisčių pastebėjimus, kad su šia įstaiga sunku konstruktyviai bendradarbiauti.
Tokios išvados piršosi po to, kai Socialinių paslaugų centrui nusiunčiau klausimus, prašančius paaiškinti, kaip jie vertina vaikų globos srityje susidariusią kritinę situaciją ir kokių priemonių planuoja imtis padėčiai taisyti.
Nusiuntęs klausimus po kelių minučių paskambinau Socialinių paslaugų centro Paramos šeimai skyriaus vedėjai R. Mockevičienei. Ji patvirtino, kad laiškas gautas ir teigė atsakysianti tą pačią dieną.
Po kurio laiko gavau laišką, o atsakymo terminai jau buvo pakeisti. R. Mockevičienė parašė: „Susipažinus su Jūsų klausimais aš galiu paruošti atsakymus tik kitai savaitei, antradieniui. To šiandien nepadarysiu, nes suplanuota darbo diena (darbo laikas šiandien tik iki 15.15 val.) be to, vyks susirinkimas su VTAS ir socialinės paramos skyriaus darbuotojais, seniūnijų socialiniais darbuotojais. Atskiri pokalbiai su darbuotojais, dokumentų ruošimas.“
Tačiau atsakymų taip ir nebuvo net ir po kelių savaičių.
Atviras R. Mockevičienės laiškas (papildyta 2018.04.18)
Skaitant straipsnį-publikaciją Raseinių socialinių paslaugų centro Paramos šeimai skyrius sulaukė nevienareikšmiškų reakcijų iš skaitytojų, bendruomenės gyventojų, kuriose gyvena rajono šeimos. Tai paskatino mane parašyti atvirą laišką socialinių paslaugų kokybės tema bei parodyti kasdienio darbo ypatumus.
Būtina atkreipti dėmesį į tai kad, A. Dambrausko publikacijoje pateikta daug detalių, tačiau neišskirta esminė - su socialinės rizikos šeimomis socialinis darbuotojas dirba, o ne prižiūri. Tenka abejoti žurnalisto etika, nes kai kurie faktai “suplakti” taip, kad situacija atrodytų skandalingai.
Raseinių socialinių paslaugų centro administracija ir socialiniai darbuotojai yra kaltinami, kad jie dirba taip blogai, jog vaikų globos namuose vaikų skaičius didėja.
Raseinių vaikų globos namuose gyvena vaikai, kuriems nustatyta ne tik laikinoji, bet ir nuolatinė globa. Esminis momentas yra tas, kad laikinoji globa vaikams yra nustatoma tik kritiniais atvejais, kai jie patenka į globos namus, pas giminaičius. Teisiniuose aktuose nurodoma, kad socialinis darbuotojas negali dalyvauti vaiko paėmime, nes nutrūksta pozityvus ryšys su šeima, iš kurios paimamas vaikas.
Tokiam atvejui atsitikus, socialinio darbuotojo ryšys su šeima atstatomas tik per ilgą laiko tarpą. Juk vaiko paėmimą iš šeimos, inicijuoja Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - VTAS) specialistas, o ne socialiniai darbuotojai. Tiesą sakant, neretai pasitaiko atvejų, kai socialiniams darbuotojams patiems tenka spręsti, kur „padėti vaiką”, susidarius kritinėms aplinkybėms, nes VTAS specialistės neatvyksta įvertinti realios situacijos, telefonu nurodydamos, ką socialiniam darbuotojui daryti ir primindamos, kad paimtų paaiškinimus iš asmenų, kuriems vaikas paliekamas prižiūrėti, nors pagal pareigybinius nuostatus, šios pareigos priklauso VTAS specialistams.
Socialiniai darbuotojai dažnu atveju turi surinkę visą reikiamą informaciją ir „atsarginius variantus“ kieno priežiūrai tokiomis situacijomis būtų galima palikti mažamečius vaikus. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad po pirmo fiksuoto girtavimo atvejo šeimoje, vaikai nėra paimami į globos namus, o ieškoma artimųjų, kas galėtų jais pasirūpinti, kol namų sąlygos bus saugios.
Ir tik po to, kai situacija nesikeičia ar šeima nepriima pagalbos ir gyvenimo būdo nekeičia, vaikai paimami į globos namus.
Apie kiekvieną tokį šeimos atvejį nedelsiant informuojama VTAS specialistė dirbanti su ta seniūnija, tačiau gaila, kad dažnu atveju telefoninis pokalbis nuvertinamas arba pamirštamas (kas priverčia socialinius darbuotojus laiką, kuris būtų skirtas šeimoms, skirti raštams) ir pateikta vakarykštė informacija, VTAS specialisčių nuomone, tampa „pasenusi ir nebereikšminga“.
Vaikai, kurie pastaruoju metu pateko į vaikų globos namus, buvo apgyvendinti dėl kritinių sąlygų namuose, kurios lėmė, jog socialinis darbuotojas negalėjo palikti tų vaikų kitų asmenų priežiūroje (artimų giminaičių, šeimos narių ar kaimynų).
Kitas svarbus momentas yra tas, kad tėvai iš socialinės rizikos šeimų dažniausiai jokios pagalbos priimti nenori ir jos kategoriškai atsisako, motyvuodami tuo, kad gali su savo problemomis susitvarkyti patys. Karta iš kartos ateina nusistovėjusios šeimos tradicijos, įpročiai, suvokimas apie šeimą, šeimos vertybių perdavimas atžaloms.
Darbuotojams reikia skirti daug laiko, kad galėtų užmegzti kontaktą, tapti šeimos patarėju, globėju, gydytoju ir t. t. Reikia suprasti, kad į šeimos namus įžengia svetimas žmogus, kuris dar drumsčia nusistovėjusią tvarką bei kelia šeimai nepriimtinus reikalavimus. Dažnai tenka išklausyti iš klientų kaltinimus, necenzūrinius žodžius, grasinimus ir belstis į užrakintas duris.
Ar kam įdomu į kokias šeimas tenka nueiti socialiniams darbuotojams? Su kokiomis pirminėmis problemomis tenka susidurti jiems? Kokiais „kvapais“ grįžta kvepiantys iš tų šeimų? Kiek daiktų, rūbų ir maisto iš savo šeimų atneša į tas šeimas su kuriomis dirba? Dažnai net kyla klausimas, kieno vaikus dažniau per dieną glaudžia – savo, ar tų šeimų į kurias ateina? Nes darbuotojai – vieninteliai žmonės, kuriems rūpi ne skaičiai ir sąvokos, o žmonės, vaikų šypsenos ir mažiausi pasiekimai, kuriuos mato dažnu atveju gaila, bet jie vieni.
Socialiniams darbuotojams tenka dirbti su įvairaus elgesio ir kitų sveikatos problemų turinčiais asmenimis (tuberkuliozės atvejis). Toje šeimoje, iki vaikų paėmimo iš šeimos momento, dėl tėvo girtavimo, lankėsi tik socialinė darbuotoja ir apie situacijos pasikeitimus informuodavo VTAS ( kodėl VTAS neranda laiko ir nemato reikalo lankyti rizikos šeimų?).
Publikacijose neminima, kokį darbą atlieka socialiniai darbuotojai, padedant seniūnams, apgyvendinus šeimas kapitalinio remonto reikalaujančiuose socialiniuose būstuose (be elektros, šildymo ir vandens). Turbūt šie faktai nėra reikšmingi? Kodėl jie neminimi publikacijose? Žurnalistui nekyla klausimų, kaip ta šeima, su trimis mažamečiais vaikais, gyvens toliau.
Šia šeima ir toliau rūpinsis socialinių paslaugų centro darbuotojai. Svarbiausia akcentuojama pedikuliozės problema ir malkomis mušami vaikai. Neteisingai ir nepilnai pateikta informacija piktina ir žeidžia darbuotojus bei šeimos narius. Moteriai, kuri viešai spaudoje buvo apkaltinta naudojusi smurtą prieš savo mažamečius vaikus, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, dėl nepakankamų duomenų nusikalstamai veikai įrodyti.
Turbūt šis faktas irgi nesvarbus, nes kaip dabar madinga, viešai apkaltintas asmuo, neturi teisės apsiginti. Todėl šią šeimą norime apginti mes. Vaikai iš šeimos buvo paimti 2017-11-26 ( sekmadienį, 22:08 val.). Socialinė darbuotoja telefonu gavo informaciją, kad šioje šeimoje svečiuojasi nepažįstami žmonės, girtaujama, triukšmaujama, o vaikai palikti be tinkamos priežiūros ir kad dėl šių priežasčių yra iškviesta policija.
Socialinė darbuotoja ne savo darbo laiku nedelsiant nuvyko į šeimą. Atvykus ir policijai, buvo priimtas sprendimas paimti vaikus iš šeimos, nes niekas iš aplinkinių vaikais pasirūpinti negalėjo. Apie esamą situaciją socialinė darbuotoja tą patį vakarą telefonu informavo Vaiko teisių apsaugos skyriaus (toliau - VTAS) specialistę dirbančią su šia seniūnija.
Tačiau VTAS atstovas į šeimą įvertinti realios situacijos neatvyko, todėl policija iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri nuvežė vaikus į Raseinių ligoninės priimamąjį. Vaikus iš ligoninės sekančią dieną paėmė jau VTAS atstovas ir nuvežė į globos namus. Ten dirbančios specialistės pastebėjo galimas mėlynes, nors tiek atvykęs budintis greitosios personalas, tiek vaikų skyriuje dirbusi gydytoja po vaikų apžiūros minimų mušimo žymių nepastebėjo ir nefiksavo.
Minima situacija leidžia daryti išvadą, kad VTAS realiai nevyksta pagal socialinių darbuotojų ekstra panešimus į šeimas ir užtenka jiems pateikiamos informacijos iš socialinių darbuotojų ir vykti į šeimą šiems vėl nereikia, nes sprendimai priimami nuotoliniu būdu nematant realios situacijos.
Žurnalistas A. Dambrauskas, įvardindamas socialinės rizikos šeimos gyvenamą vietą, galimai pažeidė žurnalisto etiką. Straipsnio autoriui derėtų susipažinti su asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu - paminėtas adresas. Kodėl nepagalvojama apie tai, kaip šeimai teks toliau gyventi? Viešos patyčios, keisti gyvenimo būdą, šiai šeimai nepadės.
Akivaizdu, kad socialinis darbuotojas – vienintelis žmogus, kuriam rūpi ne skaičiai ir sąvokos, o „grimztantys bedugnėn žmonės“, vaikų šypsenos, šeimos pakilimai ir nuosmukiai kuriuos mato dažnu atveju gaila, bet jis vienas. Bendraudamas su šeima socialinis darbuotojas nuolatos siekia formuoti šeimos savitvarkos buities tvarkymui reikalingus įgūdžius, tačiau šiame darbe pasitaiko ir itin tvarkytis nenorinčių šeimų.
dėmesį, kad faktas apie pedikuliozės problemą išviešinimas buvo pavienis, o ne sisteminis socialinių darbuotojų darbo brokas.
Kitas straipsnyje minimas konfliktas vyko šeštadienį. Motina pati paskambino socialinei darbuotojai ir pranešė, kad namuose kilo konfliktas ir jai teko iškviesti policiją. Socialinei darbuotojai atvykus ( į minėtą konfliktą socialinė darbuotoja vyko ne darbo metu, savo automobiliu – ar tai nėra įsigilimas į šeimos gyvenimo problemas ir besąlygiška socialinio darbuotojo pagalba šeimai?
Ko negalėtumėm pasakyti apie VTAS specialistus, nes jie į šeimą neatvyko, o reikiamą informaciją gavo iš socialinio darbuotojo telefonu). Atvykusi socialinė darbuotoja rado sutuoktiniams nustatytus girtumus ir atvykusią medicininę pagalbą. Motina prašė socialinės darbuotojos pagalbos ir darbuotoja susiekė su VTAS vedėja R. Klevinskiene.
Vedėja nepritarė tam, kad vaikas būtų paliktas kito asmens priežiūrai, ji teigė, kad tai pasikartojantis atvejis, tėvai išvadų nedaro. Bendruomenės gyventojai pažįsta šeimą ir yra pasipiktinę faktų iškraipymu, kuris neobjektyviai atspindi realią situaciją.
Gyventojai matydavo mamą su sūnumi lankantis renginiuose, kaimo viešose erdvėse ir tokio perdėto apsileidimo jie niekada nematė. Atkreiptinas dėmesys, kad vaikas iš šeimos buvo paimtas šeimos girtavimo epizode ir tam tikri nešvarumo faktai galėjo pasitaikyti, tačiau, pasak bendruomenės narių jie nebuvo sisteminiai.
Taigi, vėl peršasi išvada, kad socialinis darbuotojas ne darbo metu, savo automobiliu nuvykti į šeimą gali, ko negalėtumėm pasakyti apie VTAS specialistus, nes šie į šeimą neatvyko, o visą reikiamą informaciją gavo iš socialinio darbuotojo telefonu.
Tai tik keli atvejai iš kasdieninio socialinio darbuotojo, darbui su socialinės rizikos šeimomis, atvejų.
Apie Raseinių vaikų globos namuose gyvenančius vaikus, kuriems teismo sprendimu nustatyta nuolatinė globa ir apribota tėvų valdžia taip drąsiai nekalbama.
Deja, šie vaikai grįžti į biologines šeimas jau nebegali, nes tik tėvai, savo iniciatyva, privalo kreiptis į teismą, norėdami juos susigrąžinti. Esminis momentas, praleistas A. Dambrausko publikacijose yra tas, kad su tokiomis šeimomis, socialiniai darbuotojai, pagal pareigybinius nuostatus jau nebedirba.
Ponas Dambrauskai, kritiniuose straipsniuose kalbinate specialistes, kurios yra tiesiogiai atsakingos, už susidariusią situaciją ir net neatsiverčiate nuolatinę globą reglamentuojančių teisės aktų? Publikacija, esanti www.delfi.lt susilaukė šimtų neigiamų atsiliepimų.
Apie kritiką ir pažeminimą, kurių susilaukė socialiniai darbuotojai aš netęsiu, tačiau Jūsų žurnalistinė etika, manau turėtų būti įvertinta Lietuvos žurnalistų sąjungos etikos komisijos.
Publikacijoje teigiama, kad Paramos šeimai skyriaus socialiniai darbuotojai yra kvalifikuoti specialistai, puikiai atlieka savo pareigas. Yra dirbančių išradingai, sugebančių susitelkti į problemos esmę”. Tai visgi, kokia darytina išvada? VTAS vedėja R. Klevinskienė pripažįsta, kad mano vadovaujamas skyrius sugeba susitelkti į esmę ir puikiai atlieka savo pareigas, tačiau publikacijoje minima, kad sulaukia “asmeniškumų”. Ar čia nebus kaip toje patarlėje “pats muša, pats rėkia”?
Atkreipiu dėmesį į svarbų momentą, kad 2014 m. VTAS vedėja R. Klevinskienė dalyvavo kuriant metodiką darbui su rizikos šeimomis, kuria socialiniai darbuotojai naudojasi, pildydami „aptakiai“ patvirtintas formas. Gerb. R. Klevinskiene, reikia suprasti, kad Jūs kritikuojate tvarką, kuriai pati pritarėte ir teikėte pasiūlymus?
Norisi patikslinti, kad be patvirtintų formų socialiniai darbuotojai, pateikia informaciją telefonu bei elektroniniu paštu.
Ruošiant darbo su socialinės rizikos ir stebimomis šeimomis tvarkos aprašą Raseinių rajono tarybai, savo pasiūlymus teikė abi skyrių vedėjos – R. Klevinskienė ir L. Laugalienė. Į paslaugų centro socialinių darbuotojų pasiūlymus beveik neatsižvelgta, nors jų teikti pasiūlymai buvo argumentuoti realia praktika.
Pasiūlymus derinome su Vyriausybės patvirtintais teisės aktais, kurie konkrečiai nurodo, kaip turi funkcionuoti sistema, savivaldybėje dirbant su šeimomis, turinčiomis socialinių problemų. Tačiau ta informacija yra svarbi tik praktiškai su šeimomis dirbantiems socialiniams darbuotojams. Ar tai netrukdo siekti sukurti tinkamą bendro darbo sistemą?
Rekomendacijų, teisinių aktų pakanka, bet nepakanka darbuotojų, norinčių siekti bendro tikslo – padėti šeimai. Pamirštama, kad už šeimose augančius vaikus bei jų priežiūrą atsakingi tėvai, o socialiniai darbuotojai gali tik padėti jiems spręsti iškilusias problemas.
Iš susidariusios situacijos, galima daryti išvadą, kad Raseinių rajono savivaldybėje prioritetai yra sudėlioti ne šeimos naudai. Socialinės paramos skyrius ir VTAS nėra suinteresuoti ir nesistengia ieškoti konstruktyvaus dialogo su Raseinių socialinių paslaugų centro administracija bei socialiniais darbuotojais.
Pamirštamas esminis aspektas, kad reikia dirbti dėl vieno tikslo, - padėti šeimoms spręsti iškilusias problemas. Kyla klausimas ar kaltų ieškojimas dėl perpildytų Raseinių vaikų globos namų suteiks pagalbą šeimoms? Kodėl manipuliuojama socialiai pažeistų asmenų (šeimų) gyvenimais, kodėl nėra gerbiamas jų privatumas?
Susidaro įspūdis, kad dirbtinai mažinamas socialinės rizikos šeimų skaičius, vaikų, apgyvendinamų globos namuose, skaičius. Dėl kompleksinio požiūrio ir pagalbos šeimoms nebuvimo daug vaikų kentės alkį, šaltį, smurtą, jei tiesiogiai vadovausimės šūkiu – „ 2020 – Lietuva be vaikų namų“, sakykit, kas išspręs įsisenėjusias ir opias šeimų problemas? Kas ištrauks vaikus iš alkoholyje permirkusių tėvų „globos“?
Kol kompleksinę pagalba šeimoms yra menkavertė ir neefektyvi, kol tarnybos, atsakingos už vaiko gerovę nebendradarbiauja, nesitelkia, o tik viešai kaltina vieni kitus - patekę į globos namus ar perduoti giminaičiams, jie turi šansų tapti visaverčiais visuomenės nariais.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šiuo metu paramos šeimai skyriuje dirba 23 darbuotojai. Nuo 2017 m. sausio mėn. socialiniai darbuotojai dirba ir su stebimomis šeimomis, kurios į jų akiratį patenka dėl įvairių socialinių problemų. Paslaugų centro socialiniai darbuotojai nuo 2014 m. vykdo prevencinius apsilankymus po darbo valandų, vakaro metu su policijos pareigūnais.
Šeimose lankomasi prevenciniais tikslais, tam, kad visi gautų paslaugas, nes dalis šeimų yra dirbančios. Taip pat tokių apsilankymų metu pamatomas ir kitoks šeimos gyvenimo būdas, kas leidžia socialiniam darbuotojui išgryninti problemas, bei šeimai pasiūlyti geriausias turimas Raseinių r. sav. paslaugas.
Tenka apgailestauti, kai darbuotojai, kurie dirba savo ( ir ne tik ) darbą nesijaučia gerai. Darbuotojai patyrė ne kartą asmeninį pažeminimą, buvo apkaltinti suklastotu parašu pasirašant susitarimą dėl bendros veiklos, siekiant pokyčių su šeima, kitų specialistų savavališkai tikrinti darbuotojų asmens duomenys ( sodroje, registruose) be jų sutikimo, pasiūlyta apleisti darbo vietas. Vieni kitų klausiam, ko griebtis, kad situacija būtų geresnė?
Manau, kad svarbiausia yra žinoti, kad vienoje ar kitoje šeimos situacijoje padarėme viską. Juk socialinio darbuotojo profesijoje sunku vertinti kažką žodžiais „gerai“ ir „blogai“, nes pagalbos procese šie žodžiai tampa beprasmiai, nes šiame darbe siekiama tikslų ( kartais, o gal ir dažnai, net neįmanomų ) o ne vadovaujamasi šūkiais.
Deja, socialinio darbo mokslas pabrėžia, ne viskas priklauso nuo socialinių darbuotojų.
Autorė Raseinių socialinių paslaugų centro vyresnioji socialinė darbuotoja ir Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos Raseinių grupės narė Rasa Mockevičienė