Laidoje – Seimo sveikatos reikalų komiteto narė Irena Degutienė, vaikų chirurgijos rezidentas Benediktas Jonuška ir Vilniaus universiteto rezidentų tarybos pirmininkas Laimonas Uščinas.
– Pradėkime nuo studijuojančių mediciną. Pone Jonuška, tyrimai rodo, kad daugelyje šalių medicinos studentai patiria perdegimo sindromą ir depresiją daug dažniau, nei kitų specialybių studentai. Nors pradėję mokslus jie yra visai geros psichologinės būklės. Ar galima teigti, kad medicinos studentų motyvacija yra didesnė, nei kitų disciplinų studentų, ir jie yra labiau pažeidžiami?
B. Jonuška: Galima teigti ir tai, kad įstoja dažniausiai geriausiai besimokantys, sau didžiausius tikslus keliantys žmonės, patenka į universitetą, kur krūviai yra tikrai nemaži. Daug didesni nei mokykloje. Ir perlipti tą barjerą užtrunka. Visą laiką sakau, kad medicinos studentai turi išgyventi depresiją anksčiau ar vėliau, nes įstojus į mediciną jie yra pasiruošę mokytis šešerius metus.
Ir jau penktame šeštame kurse, kai supranti, kad ateitis nesišviečia tokia, kokią įsivaizdavai pirmame kurse, tų rožinių akinių nebėra, ir tada supranti, kas toliau. Ar bus ta rezidentūra, kokios aš noriu, ar pateksiu į rezidentūrą, ar gausiu darbą, ar reikės emigruoti, ar eiti į darbo biržą. Tų problemų yra labai daug. Aišku, prisideda ir asmeninės problemos.
– Gal lūkesčiai keliami per dideli iš pat pradžių?
B. Jonuška: Manau, kad ne tik lūkesčiai iš aplinkos, bet ir iš paties studento – kai įstoji, atrodo, buvai geriausias mokykloje, mieste, ir atsiduri tarp visų, tampi vidutinioku. Kai kuriems tikrai sunku su tuo susitvarkyti.
– Medicinos studijos apskritai yra prestižinės, labai patrauklios, tikrai nemažai jaunų žmonių nori tapti gydytojais, gelbėti žmonių gyvybes, pasaulį. Kokia yra reali noro tapti gydytoju kaina, pone Degutiene, kaip galvojate?
I. Degutienė: Iš tiesų suprantama ir suvokiama, ir dabar, ir tais laikais, kai aš studijavau Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kad tai yra ir prestižinė specialybė, ir labai sudėtinga. Mokosi ir įstoja patys geriausi. Bet dėl lūkesčių... Iš vienos pusės, galimybių spektras šiais laikais yra žymiai didesnis – jei gerai mokaisi ir stengiesi, turi žymiai platesnes galimybes, nei sovietmečiu, kai baigdavai raudonu diplomu, ir tave išsiunčia į Alytų, medvilnės kombinatą, kaip nutiko man, ir nežinai, ką ten reikia veikti.
Bet norėčiau atkreipti dėmesį, kad vis dėlto labai svarbu, kokia susiformavusi žmogaus asmenybė. Viena yra siekiai, norai, o kita – galimybės. Svarbiausia, koks tavo psichologinis klimatas. Kai šiandien pažiūriu į visiškai mažus vaikus, kurių tėveliai turi tokius siekius, kad trejų metų vaikas yra įrašomas į n būrelių, visuomet galvoju, kaip tas vaikas užaugęs nebus psichologiškai sužlugdytas, nes tai yra nepakeliama. Iš tiesų reikalavimai tiek suaugusių, tėvų, senelių – visi mato vaikus genijais. Deja, esame tik žmonės. Studijuojant mediciną susiduriama su dideliais iššūkiais. Jei jauti visuotinį spaudimą, kad turi būti pats geriausias, o tavo ateitis nupiešta rožinėmis spalvomis, ir tu su tuo nebegali susitvarkyti, tada palūžti.
– Bet turbūt turi būti suteikta pagalba?
I. Degutienė: Būtent. Kur tą pagalbą gali gauti? Pirma – savo artimoje aplinkoje, šeimoje. Antra, šiandien profesionalių psichologų pagalbos yra pakankamai nemažai. Bet yra visuotiniai stereotipai, kad nepatogu, kažkas sužinos...
– Jei kalbame apie medikus, apskritai yra baimė, kad praras licenciją. Bet jei kalbėtume apie medicinos studentus, kaip suprantu, krizinis laikotarpis yra 5-6 kursas, ar ne? Kai jau kažkiek pasimoko ir tie rožiniai akiniai nukrenta. Laimonai, ar kas nors rūpinasi ta psichologine medicinos studentų būsena?
L. Uščinas: Šiuo metu keliama labai daug klausimų, nes iškyla problemos. Bet iki šiol situacija yra tokia, kad kiekvienas studentas turi rūpintis savo psichologine sveikata, nes krūviai yra didžiuliai. Turime kiekvienas skirtingai susidėlioti savo gyvenimą. Vieni tą psichologinį krūvį pakelia labai lengvai, o kiti...
– Man šios jūsų studijos yra panašios į profesionalų sportą.
L. Uščinas: Yra pastovi konkurencija, turi pastoviai „atlaikyti".
– O jei kalbėtume apie studijų programas – pats įstojimas į medicinos universitetą yra pakankamai sudėtingas, studijos juk nėra tik dalyvavimas paskaitose – turi būti ir darbas laboratorijose, praktika, savarankiškas studijavimas literatūros. Vienas pats, be jokios paramos iš šono, studentas turi labai daug dirbti. Gal nevisiškai adekvatūs reikalavimai keliami studijų programose?
B. Jonuška: manyčiau, kad priklauso ir nuo miesto, kuriame mokaisi. Vilniuje vienos studijų problemos, Kaune – kitos, nes ten kiek kitaip susideda. Bet per sesiją tikrai tekdavo po 14-16 valandų mokytis, ir nieko daugiau nematyti. Ar galime kalbėti apie per didelį krūvį? Reikia kalbėti, bet nežinau, ar yra kitas kelias. Nes tie šešeri metai yra pakankamai trumpas laikas palyginus su tuo, ką reikia gydytojui specialistui sužinoti, išmokti.
– O perteklinių dalykų nėra, jūsų manymu? Nes tikrai nesvarbu, kokią vėliau pasirinksi kryptį, pradžioje turi praeiti visus bendrus dalykus.
B. Jonuška: Prieš kelerius metus išėmė tam tikrus perteklinius galimai dalykus, ir paliko paskutinius metus internatūrai, t.y., praktikai ligoninėse. Manau, kad eina gera linkme, juolab, kad universitetas buvo pats pirmas suinteresuotas šnekėti apie psichologinę atmosferą, perdegimą.
– Bet jei yra labai gerai žinoma problema, kodėl nėra iki šiol imtasi priemonių?
B. Jonuška: visame pasaulyje taip yra.
L. Uščinas: Problema yra būtent krūvio, nes medžiagos yra labai daug. Negalime dirbti kokybiškai, užtikrinti paslaugų, jei neturėsime bazinių žinių iš visų specialybių. Turi suprasti, ar tai – tavo srities problema, ar ne. Visas tas žinias turi turėti, bet laikas, per kurias turime jas įgyti, yra labai suspaustas.
– Kitas dalykas – konkurencija dėl darbo vietų. Vyriausybės strategijos analizės centras atliko tyrimą, kurio rezultatai rodo, kad 2028 m. sveikatos specialistų poreikis Lietuvoje bus 3,4 tūkst. didesnis nei 2018 m. Bet dabar valstybės finansuojamas gydytojų rengimas yra mažinamas. 2018 m. 381 medikas rezidentūros studijas pagal valstybės finansuojamas programas galėjo rinktis, o 2019 m. – 36 vieta mažiau. Tad konkurencija didėja dėl valstybės finansuojamų vietų. Tai reiškia, kad medicinos studentai patiria dar didesnį spaudimą?
B. Jonuška: Bijau suklysti, bet man atrodo, kad rezidentūrų skaičius mažėja, tačiau priimamų medicinos studentų skaičius lieka tas pats, ir dėl to dar didesnė dalis medikų, kurie baigia nelengvas medicinos studijas, turi mąstyti apie užsienį, kitą veiklą. O jau yra sulaukę 25-26 metų.
I. Degutienė: dar norėčiau grįžti prie krūvių klausimo. Mane šiek tiek stebina, nes dabar krūviai yra ženkliai mažesni, nei buvo mano studijų metais. Tada buvo tikrai pertekliniai dalykai kaip politekonomika, mokslinis komunizmas ir panašūs dalykai iš „kosmoso".
Kitas dalykas, aš vėl grįžtu prie to paties – mūsų studijų programos dabar yra tikrai adaptuotos pagal europines studijų programas. Ypač, kai nepriklausomybės pradžioje universitetai gavo autonominį statusą, visos programos buvo peržiūrimos, adaptuotos prie kitų ES valstybių. Tad pasakyti, kad esame išskirtiniai ir turime super studijų programas, tikrai taip nėra.
Kitas dalykas – žmonės tapo kažkokie neištvermingi. Mokytis medicinoje 12-14 val. per parą visais laikais, visose šalyse buvo norma. Kad neturi jokio pasaulio daugiau, apart mokslų. Žinau, kad mano klasiokai, kurie tais laikais universitete studijavo ekonomiką arba fiziką, eidavo per klubus, ir mokydavosi nuo sesijos iki sesijos. O aš mokydavausi kiekvieną dieną. Tu prie to pripranti.
Kitas dalykas – cituojate statistiką. Kai pasiklausau mūsų statistikos departamento, kurio statistika visiškai neatitinka Eurostato, kiek šiandien vienam Lietuvos gyventojui tenka medikų. Ir kai pradeda aiškinti, kad jų pas mus per daug, man ima juokas. Niekaip jų ne per daug, nes, pavyzdžiui, gydytojas laborantas Europoje nėra laikomas gydytoju. Jis yra biologas, bet ne gydytojas registre. O pas mus ir gydytojas laborantas, ir mikrobiologas – visi laikomi gydytojais. Kada visus surašai, vienam gyventojui gaunasi perteklinis skaičius, kad pas mus labai išpūsta sistema.
Šiandien pas mus tikrai nėra gydytojų pertekliaus, o kai kur yra trūkumas. Netolygus paskirstymas yra didžiausia problema. Valstybėje žmonės yra vienodi, serga visur vienodai, ar tai būtų Skuodas, ar Vilnius. Tačiau gydytojų koncentracija yra labai skirtinga, ypač tokių specialybių kaip rentgenologas, anesteziologas.
– Bet čia yra reformos pasekmė?
I. Degutienė: Taip, čia yra didžiausios problemos. Kad niekaip nesusitvarkome struktūriškai su sveikatos apsaugos sistema. O apie tai, kiek reikia gydytojų ir kur reikia, gaunasi išvestinis dėmuo, apie kurį šnekame. Bet reikia žiūrėti į struktūrines reformas, kurios nevyksta.
– Sruktūrinės reformos turbūt reikalingos ne tik tose srityse, apie kurias kalbate, bet ir apskritai gydymo įstaigų administracijoje, gydymo įstaigų vadovaujančiuose organuose. Nes tas jaunas žmogus, baigęs mokslus, eina dirbti į kokią gydymo įstaigą, ir jau kaip sniego gniūžtė pasipylė pasakojimai apie patiriamą spaudimą iš vadovų. Ir tada prasideda mobingas. Ir kas tada?
I. Degutienė: Vakar kaip tik sveikatos reikalų komitete diskutavome apie tai, kas įvykę. Visi akcentavo gydymo įstaigų vadovus. Aš visai kitaip matau. Šiandien visos problemos yra universitetinėse ligoninėse – Santaros klinikose, RVUL ir Kauno klinikos. Visa valdymo struktūra – yra ne tik generalinis direktorius. Visos problemos iškyla su centrų vadovais, profesoriais.
Yra susidaręs tam tikras hierarchinis klanas, kur nesiskaitoma ne tik su jaunais gydytojais, bet ir su tais, kurie turi 20 ir 30 m. darbo stažą, kurie yra niekinami tų pačių rezidentų akivaizdoje. Pati žinau tokius pavyzdžius. Kai žiūri retrospektyviai, kažkada buvo vadinamas Januškevičiaus fenomenas, šviesios atminties Kauno klinikų generalinio direktoriaus, kur mobingas buvo išreišktas. Vilniuje to nebuvo.
– Bet yra toks dalykas kaip vadovų rotacija, ką medikų sąjūdis ir siūlo.
I. Degutienė: Atvirkščiai, medikų sąjūdis kaip tik prieš vadovų rotaciją. Mes sakome, kad tą reikia ir būtina daryti. Bet ne tik generalinių direktorių rotaciją. Nes šiuo atveju įstaigos vadovė net nežinojo, kas tame centre vyksta. Nes žmonės bijo. Net ir vyresni gydytojai – iš jų yra tyčiojamasi, jie bijo, niekam nesako. Nuo to paskui priklauso ir jų darbo su pacientais kokybė.
– Ponia Degutiene, bet ką daryti su tais liudijimais, kurie pasipylė iš Šiaulių, Klaipėdos, Vilniaus?
I. Degutienė: Kiekvieną atvejį reikia atskirai analizuoti, nesėdėti stručio pozicijoje. Vakar ateina viceministrai ir sako: nenoriu pavardžių minėti, to nenoriu sakyti...
– Turbūt per daug įtakingi vadovai, jei nenori pavardžių minėti?
I. Degutienė: Apie ką ir kalba. Žinomos pavardės, žinomi žmonės, kurie galbūt kažką operavę. Ir daugiausiai tai yra chirurginio profilio skyriuose. Terapinio profilio – gal ten santykiai šiek tiek kitokie, konkurencija mažesnė. O čia, kur yra chirurginis profilis, kaip ir šiuo atveju, ortopedas traumatologas, perspektyvus jaunuolis, tikrai galėjo toliau eiti, bet vadovui taip atrodė...
– Paklauskime jaunųjų kolegų: ar jūs esate kažką panašaus savo darbuose patyrę? Kaip jūs matote šią problemą?
B. Jonuška: Galbūt nevisiškai savo kailiu, nes mano specialybė, vaikų chirurgija, yra dėkinga, mūsų bendruomenė yra šiek tiek mažesnė. Bet ten, kur yra labai dideli mechanizmai, ten tikrai tai vyksta. Ir tas matosi. Nesakau, kad vien su rezidentais tai vyksta, bet ir su slaugančiuoju personalu, jaunesniais gydytojais. Kaip ir minėjote, ir su vyresniais gydytojais.
Aišku, tai yra ne tik sistemos, bet ir asmenybinės problemos. Ir rezidentų susitikime buvo ir administracijos atstovai. Šiuo metu dirbu Respublikinėje Lazdynų ligoninėje. Tai yra ne tik skyriaus ar ligoninės, bet visos visuomenės problema.
– Ką siūlote?
B. Jonuška: Dabar asmeniškai siūlau kalbėtis, bendrauti, viešinti tai. Vėlgi, esame sistemos įkaitai, daug kolegų nenori viešinti, nes kas po to, kai baigi rezidentūrą? Jei išlieka tie patys vadovaujantys asmenys. Tų problemų yra daug. Svarbu ne tik šnekėtis apie problemas, bet ir šnekėti tarpusavyje. Man patiko kolegos mintis: mes turime šnekėtis, ir būti vieningi kaip kumštis, nes tada bus sunkiau mus suskaldyti tiems aukštesniems, kurie yra linkę skaldyti ir valdyti.
I. Degutienė: Žinote, čia panašu, kaip buvo tarybinėje kariuomenėje dedovščina: viena kasta, žemesnė, ir žemiausia, ir nueiname į slaugos specialistų lygmenį. Ir tai, jei esi vyresnioji slaugos specialistė, dar esi aukštesnėje kastoje ir gali tyčiotis iš tos, kuri dirba eiline slaugytoja.
Labai sutinku, kad tai yra ir asmenybinės problemos. Yra profesoriaus Sučilos išleista knyga – ten kalbama apie mediko etiką, tarpusavio bendravimą. Aišku, profesorius Sučila – Smetonos laikų gydytojas, visai kitos kultūros, visai kita asmenybė. Ko šiandien pasigendu – tikrų vertybinių asmenybių dėstytojų, kurie pirmiausia ir į studentą, ir rezidentą, ir kolegą gydytoją žiūri kaip į žmogų.
Šiandien tų pačių Santarų koridoriuose susitikę du gydytojai baltais chalatais nesisveikina. Nesuprantu, kaip tai gali būti. Yra susvetimėjimas, asmenybinė krizė. Bet visi turi padaryti išvadas. O tie, kas užima tam tikras pozicijas – rotacija turi būti ne tik tarp vadinamų vyr. gydytojų, bet ir centrų vadovų, skyrių vedėjų. Kai sėdi skyriaus vedėjas nuo 1981 m., jis yra kažkoks nepakeičiamas. O kodėl?
– Rezidentų taryba, Laimonai, ką siūlo šiuo klausimu?
L. Uščinas: Visų pirma turime kalbėtis, daryti susitikimus su rezidentais saugioje aplinkoje, kad jie žinotų, jog gali į kažką kreiptis. Nes susidaro uždari ratai, kur žmonės bijo neįtikti, kažką padaryti ar pasakyti blogai. Ta informacija net nepasiekia administracijos, atsakingų asmenų. Iš išorės atrodo, kad sistema veikia puikiai – ligoninės dirba labai našiai, darbuotojai patenkinti, pacientai patenkinti.
Bet iš tiesų viduje sistema yra tokia, kad tave spaudžia, kol palūši. Visi bijo kalbėti, nes visi nori pasilikti geroje valstybinėje ligoninėje, pvz., Santarose, toje bazėje, kur jie užaugo, kur jie galės mokytis ir taikyti įvairiausius gydymo metodus. Taigi, negali neįtikti, kažko pasakyti ne taip. Ir susidaro tokia situacija, kai net nežinome, ką spręsti ir kur ieškoti didžiausių problemų. Vien tai, kad mes pradedame kalbėtis, darome susitikimus su rezidentais ir administracija, padeda pamatyti, ką reikia keisti ir daryti šiuo metu. Tai jau yra pirmas žingsnis.