Dėl koronaviruso prabangias vestuves Lietuvoje atšaukusi emigrantė pateko į nepavydėtiną situaciją

Dėl koronaviruso pandemijos iš anksto suplanuotas vestuves Lietuvoje atšaukusi emigrantė pateko į nepavydėtiną situaciją – dėl šalyje įvestų draudimų mergina buvo priversta atšaukti pokylį, tačiau pinigų, kuriuos buvo sumokėjusi prie Klaipėdos esančio dvaro šeimininkui, ne tik kad neatgavo, bet ir dar sulaukė reikalavimų susimokėti.

Tačiau mokėti nereikės – į teismą verslininką padavusi emigrantė pasiekė, kad jai būtų sugrąžinta iš anksto sumokėta avansinė įmoka, be to, teisėjai nutarė, jog nesąžiningai pasielgęs verslininkas taip pat privalės jai atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Surengti vestuves prie Klaipėdos esančiame dvare emigrantė nutarė dar 2019 m. pavasarį – ji su pokylių salę nuomojančiu verslininku gegužės 17 d. sudarė nuomos sutartį ir sumokėjo 2 tūkst. eurų rezervacijos mokestį. Sutartyje buvo numatyta, kad vestyvių pokylis įvyks nuo 2020 m. birželio 6 d. 18 val. iki birželio 7 d., o jame preliminariai dalyvaus 95 žmonės. Dauguma jų – užsieniečiai.

Sodybos šeimininkas pagal pasirašytą sutartį buvo įsipareigojęs suteikti kambarių, pokylių salės ir dvaro teritorijos nuomą, taip pat maitinimą.

Bet viskas pasikeitė, kai Vyriausybė 2020 m. vasario 26 d. nutarimu paskelbė valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso COVID-19 plitimo grėsmės, o kovo 14 d. visoje šalyje buvo paskelbtas karantinas. Jo metu buvo uždrausti ne tik renginiai, restoranų, kavinių ir kitų pasilinksminimo vietų veikla, bet ir gyventojų susibūrimai.

Reaguodama į susiklosčiusią situaciją emigrantė dar balandžio 23 d. kreipėsi į dvaro šeimininką ir pranešė, kad dėl Lietuvoje paskelbto karantino jos įsigyti lėktuvo skrydžių bilietai planuotai vestuvių datai bei santuokos registravimas Civilinės metrikacijos skyriuje atšaukti, o dėl COVID-19 grėsmės neaišku, kada vėl bus organizuojami skrydžiai į Lietuvą, todėl ji nutarė atšaukti vestuvių šventę ir prašė grąžinti sumokėtą 2 tūkst. Eur įnašą.

Tačiau verslininkas su tokiu emigrantės reikalavimu nesutiko ir atsisakė grąžinti pinigus, siūlydamas vestuvių šventę perkelti į kitą 2020 m. datą arba už papildomą 500 Eur mokestį perkelti į 2021 m. Jis taip pat nuotakai priminė sutarties sąlygas – esą norėdama nutraukti sutartį ji privalės sumokėti netesybas.

Kadangi sumokėto avanso moteris taip ir neatgavo, ji nutarė kreiptis pagalbos į advokatą – jis pasiūlė kreiptis į teismą, esą tik teisiniu keliu galima išsireikalauti sumokėtus pinigus.

Bet teismui įteikusi ieškinį, kuriuo siekė atgauti avansą, emigrantė sulaukė netikėto akibrokšto – verslininkas ne tik atsisakė sugrąžinti pinigus, bet ir pateikė priešieškinį, kuriuo teismo prašė priteisti su vestuvių organizavimu susijusias išlaidas – 2 tūkst. Eur.

Verslininkas nurodė, kad pagal sutartį jis įsipareigojo laiku ir kokybiškai išpildyti ir aptarnauti emigrantės užsakytą šventę – paruošti pastatus, jų kambarius bei pobūvių salę, sutvarkyti teritoriją.

„Kadangi klientė atšaukė šventę, avanso negrąžinau, nes jį panaudojau šventės organizavimui, prekių ir paslaugų įsigijimui, kurios yra tiesiogiai susijusios su švente – sumokėjau maitinimo paslaugų teikėjui, atlikau kambarių remonto bei rekonstrukcijos darbus, gyvenamąsias patalpas perdariau į dviviečius kambarius, atlikau aplinkos sutvarkymo ir sodyboje esančių poilsinių takelių bei kitų statinių (naudojamų šventės metu) remontą ir atnaujinimą, – teismui nurodė dvaro savininkas. – Siekdamas užtikrinti šventei naudojamo inventoriaus tinkamą būklę, nupirkau naujas kėdes.“

Verslininkas pabrėžė, kad patirtoms išlaidoms išleido sutartį pasirašiusios nuotakos avansu paliktus pinigus.

Tokia dvaro šeimininko pozicija kaip reikiant nustebino emigrantę – juk ji iš anksto informavo, kad nebus vestuvių pokylio, o verslininko nurodytos išlaidos yra ilgalaikė jo investicija į verslą ir yra būtinos jo verslo vykdymui, todėl negali būti priskirtos prie išlaidų, kurios buvo patirtos norint įvykdyti sudarytą paslaugų sutartį.

„Prieš sudarant sutartį buvau atvykusi apžiūrėti dvaro patalpų, kuriose buvo sustatytos tiek kėdės, tiek stalai bei kt., patalpų būklė ir vaizdas atitiko lūkesčius, papildomai jokių pageidavimų dėl sutarties vykdymo nebuvau išreiškusi“, – nurodė moteris.

Tačiau verslininkas su tokia pozicija nesutiko – esą vestuvių pokylį užsakiusios klientės matyti objektai naudojami ir eksploatuojami metus laiko fiziškai nusidėvi, jiems reikalingas atnaujinimas iki tokios būklės, kokius užsakovė matė užsakymo metu.

„Iš sutarties sąlygų matyti, kad klientė užsisakė aukštos kokybės patalpas ir aplinką šventei, apgyvendinimą aukštos kokybės kambariuose bei maitinimą, – teigė verslininkas. – Visas šis užsakymas buvo susijęs su labai svarbiu akcentu, jog visa tai turėjo atrodyti išskirtinai šventiškai, iškilmingai ir prabangiai. Tačiau tokios aukštos kokybės nebūtų galima pasiekti ir sutartis nebūtų įvykdyta tinkamai bei klientės lūkesčiai nebūtų buvę patenkinti, jeigu nebūtų tinkamai ir prabangiai sutvarkyta sodyba, aplinka, kambariai, inventorius, būtų patiektas ne tas maistas, kokį užsisakė užsakovė, tad išlaidas patyriau ruošdamasis ir norėdamas tinkamai įvykdyti sutartį.“

Verslininkas pažymėjo, kad patalpų ir pastatų atnaujinimo bei remonto darbai jam atsiėjo beveik 19 tūkst. Eur.

„Tam tikras procentas nuo gautų iš klientų pajamų (avanso) yra privalomai skiriamas turto atnaujinimui, kuri kiekvieno kliento šventei sudaro apie 350 Eur“, – aiškino dvaro šeimininkas, pridūręs, kad taip pat buvo sumokėjęs 2,5 tūkst. Eur už maistą, kuris turėjo būti patiektas vestuvių pokylio svečiams.

„Siekiant užtikrinti maitinimą, tokios paslaugos yra užsakomos iš anksto, kitu atveju kyla rizika, kad kliento šventės dieną maisto tiekėjas dėl kitų užsakymų neturės galimybės pagaminti maisto“, – nurodė verslininkas.

Tarp šalių kilusį ginčą išnagrinėjo dviejų instancijų teismai, kurie nusprendė, kad verslininkas klientei privalo ne tik sugrąžinti šios sumokėtus 2 tūkst. Eur, bet ir padengti beveik tiek pat atsiėjusias bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjai tarp šalių sudarytą dvaro nuomos sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį, kadangi paslaugų teikėjas veikė kaip verslininkas, valdantis ir nuomojantis sodybą bei iš to gaunantis pajamas, ir kuris pagal sudarytą sutartį įsipareigojo suteikti vartotojui paslaugas – kambarių, pokylių salės, dvaro teritorijos nuomą, taip pat suorganizuoti maitinimą vestuvių šventei. Tuo metu klientė buvo įvardyta kaip vartotoja, sudariusi sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti bei įsipareigojusi už suteiktas paslaugas sumokėti sutartą kainą.

Teismas pažymėjo, jog kliento, kaip paslaugų gavėjo, padėtis teisiniuose santykiuose yra labiau išskirtinė – vienoje iš paslaugos gavėjo interesų apsaugos garantijų yra numatyta numatyta, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyt.

„Vartotojo teisė nutraukti paslaugų teikimo sutartį yra garantuota įstatymo ir negali būti paslaugų teikėjo ribojama“, – teismas konstatavo, kad sutartį sudariusi emigrantė turėjo teisę nutraukti paslaugų sutartį su dvaro šeimininku, o šio reikalavimas sumokėti netesybas dėl sutarties nutraukimo buvo neteisėtas bei pažeidžiantis ir varžantis paslaugos gavėjo teises, taip pat prieštaraujantis įstatymo nuostatoms, teismų praktikai.

Pasak teisėjų, klientė elgėsi atsakingai, iš anksto pranešė apie sutarties nutraukimą, taip pat nurodė priežastis, dėl ko sutarties negali vykdyti. Tiesa, šalių pasirašytoje sutartyje buvo numatyta, kad apie sutarties nutraukimą turi būti parnešta ne vėliau kaip prieš 360 kalendorinių dienų iki renginio ir tik tuomet bus grąžinamas užsakovui avansas, tačiau tokią sutarties sąlygą teismas pripažino nesąžininga, nes ji pažeidžia vartotojo bei paslaugos gavėjo teisę bei interesą bet kada atsisakyti paslaugų teikimo sutarties.

Teisėjai taip pat pažymėjo, kad dvaro šeimininkas dalį prekių statybos ir remonto darbams įsigijo tuomet, kai jau žinojo, jog klientė sutartį nutraukė, tačiau tuo pačiu konstatavo, kad prekės buvo naudojamos dvarui priklausančio objekto remontui, gerinimui, o ne klientės užsakymo vykdymui.

„Tai, jog verslininkas nusprendė atnaujinti jo valdomą ir asmenims nuomojamą objektą, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog šios išlaidos tiesiogiai susijusios su klientės pateikto užsakymo vykdymu“, – teisėjai taip pat nurodė, kad dvaro šeimininkas sutarties sudarymo metu užsakovei nenurodė, jog remonto darbai bus atliekami iš jos lėšų ir už tai ji turės susimokėti.

Anot teismo, klientė, sudarydama sutartį, nenurodė jokių specialių pageidavimų dėl kambarių, aplinkos, jai siūlomas objektas tiko, todėl verslininko patirtos išlaidos už statybos paslaugų suteikimą, statybinių medžiagų, santechnikos įsigijimą, kambarių remontą, jų rekonstrukciją, aplinkos tvarkymą laikytinos investicija į jo verslą ir būtinomis jo verslo vykdymui.

Teisėjai taip pat nusprendė, kad klientė nėra atsakinga ir už tai, jog verslininkas už maitinimo paslaugas jau buvo sumokėjęs 2,5 tūkst. Eur.

„Klientė raštu nurodė, jog dėl karantino negali derinti meniu, be to, nėra žinomas tikslus dalyvių skaičius, dėl maitinimo paslaugos teikimo buvo svarbu išsiaiškinti užsakovės pageidavimus dėl meniu, tiksliai žinoti dalyvių skaičių, – pabrėžė teismas. – Be to, šventės data buvo numatyta 2020 m. birželio 6 d., renginio dalyvių skaičius buvo tik preliminarus, kodėl 2020 m. sausio 10 d., iki renginio likus pusei metų, buvo būtina užsakyti maitinimo paslaugas, duomenų nėra.“

O ar šie pinigai verslininkui nebuvo sugrąžinti, taip ir nepaaiškėjo, nes jis nepateikė tokių duomenų.

Pasak teisėjų, šventę turėjęs organizuoti dvaro šeimininkas, kaip „verslininkas, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, žinodamas, kad 2019 m. gruodžio mėn. Kinijoje pradėjo plisti COVID-19 liga, o 2020 m. sausio mėn. infekcija ėmė plisti į kitas pasaulio šalis ir tapo pandemija, daugelis šalių ėmėsi taikyti plačius apribojimus, buvo ribojamas asmenų judėjimas tarp šalių, šalių viduje, paslaugų teikimas, privalėjo tinkamai įsivertinti visas galimas kilti pasekmes, įskaitant ir tai, kad klientė, kuri gyvena užsienyje, gali nutraukti sutartį.“ Todėl, teismo teigimu, verslininkas laiku turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad nepatirtų išlaidų.

Pasak teismo, verslininkas nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti jo klientei suteiktas paslaugas ar kad išlaidas jis patyrė norėdamas įvykdyti su užsakove sudarytą paslaugų sutartį.