Iki 2010 metų galiojo Vyriausybės nutarimas, kuris aiškiai sakė, kad jeigu su darbuotoju sutarta dėl ne viso darbo laiko, tai jam suminė darbo laiko apskaita netaikoma.
Tai reiškė, kad jeigu darbo sutartyje suderėta dėl 120 valandų per keturis mėnesius, viskas, kas viršija 120 valandų, turi būti laikoma viršvalandžiais ir atitinkamai brangiau apmokama. Darbdaviams toks modelis dažniausiai netiko, todėl sudaryti sutartis, kai dirbama ne visą darbo laiką, buvo vengiama.
Konservatoriaus Andriaus Kubiliaus vyriausybei atšaukus tokį nutarimą, ne viso darbo laiko sutartys tapo gana patrauklios, tik niekas apie tai garsiai netrimitavo.
Jų veikimą savo kailiu patyrė su laikinojo įdarbinimo įmone „Advantus“ sutartį sudariusi, bet faktiškai saldainių fabrike „Modelez Lietuva Production“ dirbusi Roma Televičienė. Ji pralaimėjo ginčą su darbdaviu teisme.
Moters sutartyje buvo nustatyta, kad per 4 mėnesius ji dirbs 160 valandų, vėliau minimalus laikas pakeistas į 120 valandų. Moteris pasakoja, kad jos pajamos buvo mažesnės nei minimalus atlyginimas, reikėjo nuolat būti pasirengusiai dirbti, jei kas nors susirgtų arba negalėtų ateiti į darbą, jos valandinis apmokėjimas už darbą palyginti su pagal nuolatinę darbo sutartį dirbančiu darbuotoju buvo mažesnis.
Teisme, be kitų dalykų, ji siekė, kad darbdavys už išdirbtas valandas, viršijančias 160, vėliau 120, valandų, bent sumokėtų kaip už viršvalandžius. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės ir Vilniaus apygardos teismas išaiškino, kad darbo sutartyje buvo sulygta, esą darbo laikas, viršijantis minimalų sutartinį laiką, bet neviršijantis Darbo kodekse nustatyto normalaus darbo laiko, nelaikytinas viršvalandiniu darbu.
Profsąjungoms atstovaujantis teisininkas Nerijus Kasiliauskas teigia, kad teismų išaiškinimai iškėlė keletą klausimų.
Pasekmės visiems darbuotojams, profsąjungų teisininko akimis:
1. Senas ir naujas Darbo kodeksas neįteisino nenustatytos apimties darbo sutarčių (populiariai jos vadinamos nulinėmis sutartimis), bet de facto jos veikia, nes nėra draudimo suminę apskaitą taikyti darbuotojams, kurie dirba ne visą darbo laiką. Anksčiau toks draudimas buvo įtvirtintas Vyriausybės nutarimu, bet jis panaikintas.
2. Jau dabar darbo sutartyje galima nustatyti, kad darbuotojas dirbs vieną valandą per 4 mėnesius (nuo liepos per 3 mėnesius), bet jam mokama už faktiškai dirbtą laiką pagal valandinį atlygį. Šiuo metu minimalus valandinis atlygis Lietuvoje – 2,32 eurai.
3. Toks darbuotojas niekada nežino, kiek turės dirbti, ar iš viso turės darbo.
4. Jei faktiškai nedirba, toks darbuotojas užmokestį gauna už tiek valandų, kiek parašyta sutartyje.
5. Tačiau jis negali registruotis Darbo biržoje, nes turi darbo sutartį, kad ir vienai valandai.
6. Tokiam darbuotojui nesikaupia stažas pensijai, motinystės išmokoms, bedarbio pašalpai.
7. Tokiam darbuotojui teks pačiam mokėti už sveikatos draudimą.
Kaip dirba laikini darbuotojai
R. Televičienė DELFI pasakojo kurį laiką dirbusi „Kraft Foods Lietuva“, kuris vėliau persivadino į „Modelez Lietuva Production“. 2011 m. Lietuvoje įteisinus laikinojo įdarbinimo įmones fabriko darbuotojams buvo pasakyta, jog sutartis jie sudarys su tokio tipo agentūra. Taigi formaliai R. Televičienės darbdaviu tapo nebe „Modelez Lietuva Production“, o laikinojo įdarbinimo bendrovė „Advantus“.
„Bet kaip iki tol dirbau „Kraft Foods Lietuva“, taip ir toliau dirbau, nors formaliai pasikeitė darbdavys. Tačiau pasikeitė darbo kiekis, darbo gaudavau labai nedaug, gaudavau labai mažai pinigų, neturėjau socialinių garantijų. Buvo sutarta vienam darbo laikui ir aš supratau, kad tai mėnesio apskaitos laikotarpis. Ten labai gudriai surašytos tos sutartys. Kadangi mano metai tokie, jos surasti darbą sunku, tai pasirašėm tas sutartis“, - pasakoja 52-ejų R. Televičienė.
Pašnekovė pasakoja, kad su „Advantus“ buvo sudaryta sutartis, kurioje darbo laikas per apskaitinį suminės darbo laiko apskaitos periodą siekia 160 valandų. Tik pačiam darbuotojui reikia žinoti, kad apskaitos periodas pagal seną kodeksą yra 4 mėnesiai, o pagal naują bus 3 mėnesiai.
Po kurio laiko darbo sutartis buvo pakeista ir numatytasis darbo laikas sumažėjo iki 120 valandų per 4 mėnesius.
Faktiškai R. Televičienė dirbdavo daugiau nei 160 ar 120 valandų, tačiau šios valandos nebuvo laikomos viršvalandžiais ir buvo apmokamas įprastai, pagal valandinį atlygį.
Pasak pašnekovės, ji tiksliai nepamena, bet, jos žodžiais, valandinis atlygis jai siekė 7,28 arba 7,32 litus. Tai sudarė 2,10 arba 2,12 euro už valandą ir buvo kiek daugiau nei minimumas.
Tarkime, 2013 m. pradžioje, minimalus valandinis atlygis siekė 6,06 lito arba 1,75 euro.
„Tačiau labiausiai žeisdavo, labai sunku būdavo, kad tu dirbi tą patį darbą, kaip ir žmogus, tiesiogiai įdarbintas fabrike, bet jis gauna dvigubai daugiau, o tu dirbi tą patį darbą ir gauni mažiau“, - pasakojo darbuotoja.
R. Televičienė sako, kad tokie laikini darbuotojai kiekvieną ketvirtadienį su nerimu laukdavo žinutės, kada ir kiek bus dirbama kitą savaitę. „Jeigu yra užsakymų, tu gauni 3-4 dienas, bet gauni visas dienas skirtinguose cechuose: vieną dieną dirbi prie vienų saldainių, kitą – prie kitų, trečią – prie trečių, tavo operacijos skiriasi“, - pasakoja moteris.
Jos teigimu, kartais būdavo pranešama, kad darbo nebus, bet jei kas nors neateina į darbą, tada skambinama tokiam laikinam darbuotojui ir klausiama, ar negalėtų iškart ateiti.
„Tai kaip aš negalėsiu, man reikia gyventi, žinoma, aš galiu: iškart rengiuosi, bėgu į tą darbą. Bet tai nėra įskaitoma kaip dvigubas apmokėjimas“, - sako R. Televičienė.
Norėjo, kad sumokėtų už viršvalandžius
Galiausiai, moteris parašė prašymą išeiti iš darbo, motyvuodama liga, kai darbdavys įspėjamas prieš 3 dienas. Tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, „Sodrai" buvo nurodytas įprastas išėjimo iš darbo pagrindas, kai darbdavys įspėjamas prieš 14 dienų. Ji kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, dėl viršvalandžių ir dėl to, kad pati turėjo susimokėti už privalomą sveikatos patikrinimą, kurį atliko laisvalaikiu.
Komisijos sprendimas R. Televičienei buvo nepalankus, todėl ji kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti jos atleidimą neteisėtu (nurodytas ne tas pagrindas), priteisti 2887 eurus už viršvalandžius, 84 eurus už sveikatos tikinimąsi, dviejų mėnesių išeitinę išmoką, užmokestį už pravaikštas nuo atleidimo datos, vidutinį užmokestį už uždelstą atsiskaitymo laiką, 500 eurų neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidas.
Esminis R. Televičienės reikalavimas buvo susijęs su vadinamaisiais viršvalandžiais ir išlaidomis už sveikatos patikrinimą.
Jos skaičiavimais, ji dirbo 2876 valandų viršvalandinio darbo, kuris viršijo darbo sutartyje numatytas valandas.
„Advantus“: tai ne viršvalandžiai
„Advantus“ pateikė savo argumentus. Ji teigė, kad buvusi darbuotoja darbo sutarties galiojimo metu nekėlė jokių klausimų dėl viršvalandžių ir kitų dalykų. Pasak įmonės, taip pat buvo praėjęs laikas, kai R. Televičienė galėjo kreiptis, kad būtų priteistos išlaidos už privalomą sveikatos patikrinimą.
Dėl viršvalandžių įmonė argumentavo, kad darbo sutartyje buvo numatyta, kad daugiau nei 160 (vėliau 120) valandų per apskaitos laikotarpį viršijantis darbas, kuris nesiekia Darbo kodekse numatytų maksimumų, nebus laikomas viršvalandžiais.
„Faktiškai ieškovės dirbtas darbo laikas neviršijo nei darbo sutartimi sulygto darbo laiko, nei Darko kodekse įtvirtintos normalaus darbo laiko normos, atsakovas nurodymo dirbti viršvalandžius nebuvo davęs, ieškovės darbas pagal faktinį laiką ir darbo sutartyje sulygtą darbo laiko modelį visada buvo nuolatinis, tai yra trejus metus nuolatos ir ne išimtiniais atvejais buvo dirbama daugiau nei 160 valandų arba 120 valandų per apskaitinį laikotarpį, tačiau neviršijant Darbo kodekse įtvirtinto normalaus darbo laiko“, - „Advantus“ argumentai išdėlioti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime.
Dėl atleidimo iš darbo įmonė argumentavo, kad R. Televičienė praleido visus apskundimo terminus.
Negana to, „Advantus“ siekė iš R. Televičienės prisiteisti Darbo ginčų komisijos įmonei priteistas bylinėjimosi išlaidas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas R. Televičienės ieškinį atmetė, priteisė jai bylinėjimosi išlaidas Darbo ginčų komisijoje ir teisme. Moteris sprendimą apskundė Vilniaus apygardos teismui, tačiau ir čia patyrė pralaimėjimą.
Aukščiausiajam Teismui buvo teikiamas kasacinis skundas, tačiau teisėjų kolegija, susidedanti iš Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus ir Donato Šerno, nutarė skundo nepriimti.
Pavojingas precedentas: įteisinamos „nulinės“ sutartys
Tai galėtų būti vieno darbuotojo istorija, kurios moralas, kad nereikia pasirašyti darbo sutarties, jeigu joje yra neaiškumų.
Tačiau su profsąjungomis dirbantis ir R. Televičienei atstovavęs teisininkas N. Kasiliauskas teigia, kad taip formuojamas labai pavojingas precendentas.
Remiantis abiejų teismų verdiktais, darbo laikas, viršijantis darbo sutartyje nustatytą ne visą darbo laiką, bet neviršijantis normalaus darbo laiko, nėra laikomas viršvalandiniu.
„Tai reiškia, kad darbo sutartyje galima nurodyti, kad darbuotojas dirbs ne mažiau kaip vieną valandą per keturis mėnesius ir darbuotojui tokiu atveju mokama už faktiškai dirbtą darbo laiką. Todėl darbuotojas, pasirašęs tokią darbo sutartį, nežinos, kiek valandų kiekvieną mėnesį jis minimaliai turės dirbti ir ar iš vis jis bus pakviestas dirbti", - teigia teisininkas.
„Jeigu darbdavys darbuotojui vieną mėnesį ar tris mėnesius neduos darbo, tai tokiu atveju darbuotojas negaus jokio apmokėjimo, bet jis negalės registruotis bedarbiu, nes jis turi darbo sutartį ir yra įdarbintas vienai valandai per keturis mėnesius, jam nebus kaupiamas valstybinio socialinio draudimo pensijos stažas, o jei darbuotojas susirgs, tai už sveikatos priežiūros paslaugas turės mokėti pats, nes už jį nebus mokamos sveikatos draudimo įmokos", - sako N. Kasiliauskas.
Jis pažymėjo, kad priėmus naują Darbo kodeksą, kuriame buvo įtvirtintos nenustatytos darbo apimties sutartys, prezidentė Dalia Grybauskaitė jį vetavo ir argumentavo, kad tokio tipo sutartys yra socialiai nesaugios, darbuotojas negali planuoti savo pajamų, o nepastovios socialinio draudimo įmokos lemia, kad jų socialinės garantijos – pensijos, motinystės ar tėvystės išmokos, nedarbo išmokos – gali būti labai mažos arba jų gali nebūti.
Seimas atsižvelgė į šį prezidentės argumentą ir panaikino nenustatytos apimties darbo sutartis, šiuo atveju palikdamas tokias pats nuostatas, kokios yra sename Darbo kodekse.
„Lietuvos Aukščiausias Teismas iš esmės nurodė, kad trūksta teisinių argumentų, jog negalima tartis dėl darbo laiko ne mažiau kaip vieną valandą per keturis mėnesius", - sako N. Kasiliauskas.
Sveikatos patikrinimai – už savus pinigus
Teismai pasisakė ir dėl maisto pramonėje dirbančių žmonių sveikatos patikrinimo, kuris jiems yra privalomas.
Darbo kodeksas šiaip nustato, kad darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą ir pasitikrinimų grafiką, su juo pasirašytinai supažindina darbuotojus.
Be to, jame aiškiai parašyta, kad „privalomi sveikatos patikrinimai atliekami darbo laiku. Už privalomus įsidarbinančių asmenų bei darbuotojų sveikatos patikrinimus sveikatos priežiūros įstaigoms mokama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vidutinį darbo užmokestį darbuotojams už darbo laiką, kurio metu darbuotojas tikrinasi sveikatą, moka darbdavys".
N. Kasiliauskas pažymi, kad sveikatos apsaugos ministras 2000 m. priėmė įsakymą, kuriame nurodoma, jog periodinių sveikatos tikrinimų išlaidos apmokamos iš darbdavio lėšų.
Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ieva Stanislovaitienė teismo sprendime rašė, kad „pati darbuotoja, siekdama tęsti darbo santykius, turi būti suinteresuota sveikatos pasitikrinimu, jokia įstatymo nuostata neįtvirtina darbdaviui pareigos darbo grafike nurodyti, kada darbuotoja turi tikrintis sveikatą, kaip ir joks teisės aktas neįtvirtina darbdaviui pareigos apmokėti darbuotojos išlaidas už periodinį jos sveikatos patikrinimą“.
Vilniaus apygardos teismas plačiau nepasisakė, nurodydamas, kad pritaria žemesnės instancijos teismo vertinimui.
„Pagal šiandieną suformuotą teismų praktiką už privalomus sveikatos patikrinimus turi apmokėti patys darbuotojai, o privalomus sveikatos patikrinimus darbuotojai turi atlikti savo poilsio laiku, jeigu nenurodo juos atlikti darbo laiku", - apgailestavo N. Kasiliauskas.
Pramonininkų viceprezidentas: darbuotojas turi skaityti sutartį
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Jonas Guzavičius, paklaustas, kiek paplitusios ne pilno darbo laiko sutartys Lietuvoje, sakė, kad jų populiarumas yra nemažas: jos būdingos statybų sektoriui, valymo srityje, viešbučiuose, aptarnavimo sferoje ir panašiai. Pašnekovas taip pat sako, kad Valstybinė darbo inspekcija nustato gana daug pažeidimų, kai sudaromos būtent tokios tipo sutartys.
„Jeigu valytoja reikalinga kartą per savaitę, tai normalu, bet jeigu žmogus dirba statybose ir dirba tik kelias dienas, važinėja iš Ukmergės į Vilnių, tai kažin, ar tuo galima patikėti", - sako J. Guzavičius, pabrėždamas, kad susitariant dėl ne viso darbo laiko dažni piktnaudžiavimai.
Konfederacijos viceprezidentas pabrėžia, kad darbuotojai būtinai privalo skaityti darbo sutartis, jei nenori apsigauti.
Tačiau jis nesutiko su profsąjungų advokato vertinimu, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas arba Vilniaus miesto apygardos teismo nutartis savotiškai įteisina nulines sutartis. Jo nuomone, ne visas darbo laikas yra normali praktika ir nepanaši į nulines sutartis.
„Su tomis nulinėmis truputį kitaip, jos apsunkina kontrolę Valstybinei darbo inspekcijai. Nes ne viso darbo laiko atveju reikia sudaryti grafiką ir įrodyti atidirbtą laiką. Todėl Valstybinė darbo inspekcija gali tikrinti. Nulinė darbo sutartis, kai pasirašai, kad dirbsi per mėnesį ne mažiau kaip 8 valandas, bet jau jokio grafiko visiškai niekas nereikalauja. Darbo inspekcijai būtų sudėtinga kontroliuoti ir prezidentė jas vetavo", - vienintelį nulinės sutarties ir ne viso darbo laiko sutarties skirtumą įvardijo J. Guzavičius.